Žvilgsnis į rajono miestelius ir kaimus II. Seredžius, Veliuona, Raudonė (NUOTRAUKOS)

Kelionę po rajono miestelių ir kaimų bibliotekas „Mūsų laiko“ komanda tęsė ir spalio 20-osios popiete, kai nepabūgęs vis lietumi grasinusio prapliupti apsiniaukusio dangaus ir žvarbaus vėjo gūsių, mūsų ekipažas pasileido panemunės keliu Seredžiaus link. Pilkesnius už dangų vandenis ramiai vakarų pusėn nešantis senolis Nemunas bei įvairiais žalumos, raudonio ir geltonio atspalviais pasidabinę pakelės šlaitai džiugino akį ir priminė, kad šis kelias ne veltui dažnai pavadinamas gražiausiu Lietuvoje.

Rajono vizitinė kortelė – Seredžius

Kiekvienas važiuojantis iš Kauno pusės Jurbarko link privažiavęs tiltą per Dubysą pirmiausia mūsų rajone pamato gražuolį Seredžių, bendra mūsų komandos nuomone – tikrai puikią rajono vizitinę kortelę. Tiesa, susitikti su šio miestelio skaitančiais gyventojais šį kartą nepavyko – koją pakišo organizacinės klaidos: pasirodo, Seredžiaus bibliotekininkė Daiva Jankauskienė kaip tik dabar atostogauja. Taigi trumpai pasisukiojusios prie užrakintų Seredžiaus Stasio Šimkaus mokykloje-daugiafunkciame centre įsikūrusios bibliotekos durų patraukiame į netoliese esančią seniūniją. Nors oficialiai dar pietų pertrauka – maždaug 12.30 val. – tikimės susitikti ką nors iš seniūnijos darbuotojų. Ir neapsirinkame – kabinete randame socialinę darbuotoją, kuri, pasirodo, netgi pietų pertraukos metu tvarko kompensacijų už kurą prašančiųjų dokumentus.

Draugiškai parodžiusi mums kryptį link miestelyje naujai pasodinto ąžuolyno, darbuotoja vėl įsigilina į savuosius popierius, o mes patraukiame į lietų. Pasirodo, kad netoli 2018 metais restauruotos Šv. Jono Krikštytojo koplytėlės, kurios skulptūras išdrožė iš šių kraštų kilęs tautodailininkas Zigmas Toliušis, žaliuoja (iš tiesų – dar žaliuoja) ąžuolynas, skirtas Pieštvės pilies, šioje vietovėje stovėjusios 1293–1363 metais, gynėjams atminti. Kaip tik prisimename, kad ir mūsų laikraštyje rašyta, jog šių metų balandžio 1-ąją, artėjant miestelio jubiliejui kadaise apleistoje pievoje bendruomenės nariai pasodino 70 ąžuoliukų – tiek, kiek metų stovėjo pilis.

Net ir tokiu prastu oru Seredžius džiugina – savo herbo laiveliais, tebeprimenančiais miestelio 730 jubiliejų, tvarkingomis gatvėmis, mažute medine lauko bibliotekėle netoli seniūnijos, šalia stovinčiais sportiniais įrenginiais, pradėtu tvarkyti skvereliu greta baltamūrės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios, kuriame jau įrengti stendai, pasakojantys Seredžiaus istoriją.

Dar patraukiame arčiau prie Dubysos ir ant jos kranto netoli tilto pamatome įrenginėjamą kažką panašaus į formuojamą gėlyną, takelius. Kaip vėliau papasakojo Seredžiaus seniūnė Rimantė Pavalkienė, į savo motinos sodybą iš užsienio gyventi grįžusi serediškė su vyru austru savo žemėje kuria parką, taigi po kurio laiko Seredžiuje atsiras dar vienas įdomus objektas.

 Veliuonoje trūksta tik kavinės

Patraukusios link Veliuonos, pakeliui pamatome informacinę rodyklę, primenančią, kad už 2 km įsikūręs P. Cvirkos muziejus, ir nusprendžiame trumpam ten užsukti, juo labiau, kad visai neseniai feisbuke muziejaus prižiūrėtoja Kristina Ragaliauskienė rašė, jog „šiuo metu vokiečiai cvirkynėje filmuoja trumpo metražo meninį filmą pagal Norberto Vėliaus pasaką“. Atsiprašome Jurbarko krašto muziejaus ir jo steigėjos savivaldybės, kad šį muziejų vadiname senuoju pavadinimu, tačiau naujojo pavadinimo – Klangių etnografinės sodybos – požymių niekur nepastebėjome.

Deja, prastas oras visus kino kūrėjus suginė į trobą, todėl tegalėjome tik užfiksuoti keletą kūrybinės komandos veiklos pėdsakų ir susitarti dėl interviu.

Veliuonoje dar turėjome šiek tiek laiko iki sutarto susitikimo, tad patraukėme į kiek labiau nuo miestelio centro nutolusią dalį – siaurute Vytauto gatvele, pro įstiklintas koplytėles su evangelistų skulptūromis link kapinių. Paminklas senųjų žydų kapinių vietoje, laiminančio Kristaus skulptūra, kapinėse stovinti dr. Jauniaus Gumbio rūpesčiu ir lėšomis atnaujinta Zaleskių koplyčia, paminklas komunistinio teroro aukoms, žuvusioms kovoje dėl Lietuvos laisvės – visur aplinkui matomos istorijos žymės ir ženklai primena, kad Veliuona ne veltui vadinama miestu-muziejumi po atviru dangumi.

Linksmiausia buvo, kai paaiškėjo, kad bibliotekos, kurios ieškojome seniūnijos pastate, ten nėra, o dėl žvarbaus oro gatvės buvo tuščios, taigi, nė pasiklausti kelio nebuvo pas ką. Laimė, padėjo draugiška maisto prekių parduotuvės pardavėja.

Tame pačiame pastate kaip ir ambulatorija įsikūrusioje bibliotekoje mūsų jau laukė bibliotekininkė Rimantė Lezdinšienė su skaitytojais, kurių viena, Veliuonos ambulatorijoje dirbanti medikė Gilena Remenčienė, pasirodo, gyvena Seredžiuje, taigi, galėjome šiek tiek sužinoti apie gyvenimą abiejuose miesteliuose. Veliuonoje, sako muziejaus darbuotoja Jūratė Kvietkauskienė, renginių netrūksta, kaip ir žiūrovų juose, gaila tik, kad vietos gyventojai šiuose renginiuose sudaro mažumą, daugiausia būna atvykusių iš kitur. Vis dėlto vietos gyventojai savo miesteliu patenkinti, čia, kaip ir Seredžiuje, pasak jų, trūksta tiktai kavinės, nors Veliuonoje kažkada jos buvo net dvi, deja, paskutinioji iš jų nebeatlaikė pandemijos. Todėl dabar turistai čia tegali suvalgyti kebabą arba atsigerti kavos iš gatvėje stovinčio aparato, o vietiniai gyventojai, prireikus surengti šermenis ar kitą kokį didesnį pasisėdėjimą, važiuoja į Klausučius.

Prie mūsų prisijungė dar vienas, mums ypatingas, vietos gyventojas – Pranciškus Šimkus, kurį iki tol mūsų redakcijos darbuotojai tepažinojo tik iš balso telefono ragelyje, mat Pranciškus – nuolatinis laikraštyje „Mūsų laikas“ išspausdintų kryžiažodžių sprendėjas. Mūsų pašnekovai labai apsidžiaugia gavę dovanų po žurnalo „Jurbarko laikas“ vasaros numerį – pasirodo, žurnalo dar neskaitė, o kaip tik tame numeryje yra istoriko ir kraštotyrininko Gedimino Klangausko straipsnis apie Veliuoną, prie kurio išspausdintoje nuotraukoje kai kas netgi atpažino save. Pranciškus pasidžiaugia žurnalo kitų metų prenumeratą laimėjęs spręsdamas kryžiažodį. Valanda su arbata, Jūratės keptu fantastiško skonio obuolių pyragu ir įdomiais pašnekovais pralekia kaip akimirka. Paskutinis žvilgsnis į skulptoriaus, rašytojo Šarūno Šimulyno ekspoziciją jo vardu pavadintoje bibliotekos salėje ir – į kelionę. Mūsų jau laukė Raudonė.

Raudonė ir pilis – neišskiriamos

Raudonės biblioteką rasti nebuvo vargo – ši įsikūrusi pačiame miestelio centre, seniūnijos pastate, o pro langą matosi pilies bokštas ir sienos. Bibliotekoje šurmuliuoja mažieji raudoniškiai – vaikų dienos centro lankytojai. Pasirodo, centras ir biblioteka bendradarbiauja, bendromis jėgomis stengdamiesi kiek įmanoma įdomiau užimti vaikus.

Su mumis pabendrauti susėdo bibliotekininkė Ilona Maskolaitienė, vaikų dienos centro darbuotojos ir savanorės, tarp kurių – ir kraštotyrininkė bei Raudonės patriotė, buvusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Elena Elzbergienė, dabar centro vaikams padedanti ruošti pamokas ir labai besidžiaugianti tokia galimybe vis dar pamokytojauti. Kiek vėliau prie mūsų prisijungė ir visur suspėjantis seniūnas Česlovas Meškauskas.

Jei Pilies I kaime supratome, kad kaimas ir Panemunės pilis – savarankiški ir nedaug bendro, išskyrus vietą, turintys objektai, tai Raudonėje paaiškėjo, kad miestelis ir pilis vienas be kito negali. Tai ir nenuostabu, nes Raudonės pilyje šeimininkauja patys miestelėnai. Kurį laiką bandėme gudrauti ir prašėme vietinių paminėti ir kitas Raudonės įžymybes. Veltui – kiek pasisukiojęs aplink, pokalbis vėl grįždavo prie pilies: ten besilankančių turistų, aplink pilį šurmuliuojančių prekiautojų ir joje rengiamų švenčių.

Bendruomenė save laiko tikrais pilies šeimininkais. Čia veikia Pilies teatras, kurio aktorės, apsirengusios senoviniais rūbais, džiugino turistus visą vasarą, čia susitarus galima paragauti „ponios Sofijos virtinių“, po liepomis atsigerti arbatos, apie kurią, juokėsi moterys, vienas iš apsilankiusių vaikų atsiliepė: „pasaulyje nesu gėręs skanesnės“. Seniūnas džiaugiasi, kad pilyje veikia dailės parodos, kad prieš Kalėdas vyksta eglės įžiebimo šventė, į kurią susirinka visos seniūnijos bendruomenės, kad čia vis dažniau organizuojamos respublikinės šventės: Raudonės pilies festivalis,  medžiotojų Šv. Huberto šventė, kitais metais, sako, vyks bitininkų šventė.

Tiesa, seniūnas pripažįsta, kad Raudonės gyventojai sensta, o nemažai miestelyje esančių namų įsigiję vadinamieji „vasarotojai“, kurie čia gyvena tik šiltuoju metų laiku.

Bibliotekininkė Ilona džiaugiasi vietos gyventojais, kurie ne tik mielai lankosi bibliotekoje, bet ir pasiūlo jai parodų idėjas. Pavyzdžiui, dabar bibliotekoje eksponuojami seni dokumentai iš raudoniškės Ingridos Baltrušaitienės archyvų, bibliotekininkė jau mąsto, kaip galėtų pristatyti Loretos Davicijonienės surinktą pelėdų kolekciją.

Dar šį tą sužinojusios apie šio krašto istoriją, pavyzdžiui apie tai, kad netoliese, Kybartų kaime, prieškaryje mokytojavo rašytojas Jurgis Jankus, po karo pasitraukęs į Vakarus, apie vienintelę dar tebegyvenančią, devyniasdešimtmetę jo mokinę ir apie patį Raudonės miestelį, atsisveikiname su pozityvių raudoniškių kompanija.

Kiek pasisukiojusios Raudonės gatvėmis, apžiūrėjusios įdomios formos baltą mūrinę Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią su įsimintinomis šalia jos stovinčiomis skulptūromis ir maždaug 1955 metais statytą miestelio gaisrinę, pasukome Jurbarko link, padariusios gal ir nelabai originalią, tačiau tikriausiai pagrįstą išvadą, kad miesteliai ir kaimai – kaip žmonės, kiekvienas kitoks, skirtingas, turintis tik sau būdingą, į niekieno kito nepanašų veidą. Ir mūsų panemunės miestelių veidai, nusprendėme, labai gražūs, įdomūs, ir viliojantys į juos pažvelgti dar įdėmiau, pažinti dar giliau.

Tiek įspūdžių šį kartą. Kiti susitikimai ir pasakojimai – jau lapkričio mėnesį.