Z. Toliušis. Kelionė į Jurbarką ir Girdžius

Spalio 30-ąją sukako 135 metai nuo kraštiečio teisininko, advokato, knygos kultūros ugdytojo ir populiarintojo Zigmo Toliušio gimimo. Ta proga siūlau perskaityti prieš keletą metų Z. Toliušio anūko Viktoro Uoginto atsiųstus Z. Toliušio atsiminimus apie dvi keliones savo gimtinės vietomis. Apie 1966 m. liepos mėn. vykusią kelionę pasakojome anksčiau, o šiandien – apie apsilankymą Jurbarke ir Girdžiuose 1967-ųjų rugsėjį.

Nusistačiau nuvykti į Girdžius aplankyti Tėvo kapą ir vietas, kur gimiau ir augau. Per pusantros valandos laiko, greituoju laivu „Raketa“ nuplaukiau į Jurbarką. Buvo puiki rudens pradžios diena ir aš gėrėjausi gražiais Nemuno krantais. Jurbarką radau baisiai išknaisiotą ir kiek pasikeitusį, palyginus su praeitais metais, kai lankėmės jame su broliu Dzidu.

Mieste keliomis pagrindinėmis gatvėmis iškasti ir tebekasami platūs ir gilūs grioviai, į kuriuos klojami kanalizacijos ir vandentiekio vamzdžiai. Kitos gatvės miesto centre pergrindžiamos. Išdegusiame per paskutinį karą miesto plote statomi penkiaaukščiai gyvenamieji namai. Priskaičiavau tokių namų berods penkis. Sužinojau, kad Jurbarko pakrašty, į Smalininkų pusę, iškirstas didelis miško plotas. Rengiama vieta didžiulei naftos valymo įmonei, kurią neužilgo pradės statyti.

Dabar jau statoma ant Nemuno kranto gelžbetonio gamykla. Rašoma ir kalbama, kad pastačius naftos valymo įmonę, Jurbarkas taps 80 000 gyventojų miestu. Taigi aišku, galutinai nuspręsta statyti įmonę, kuri užterš Nemuno vandenis, orą, gražiausias Lietuvos vietas. Prieš berods porą metų, kai tik iškilo sumanymas statyti Jurbarke naftos įmonę, Vilniaus vyriausybei buvo įteiktas platus ir išsamus memorandumas, pasirašytas daugelio mokslininkų bei veikėjų, kuriame, atrodo, įtikinančiai buvo įrodomas tos įmonės žalingumas Lietuvos žmonėms ir gamtai. Matomai memorandumas nepadėjo. Turbūt gautas Maskvos įsakymas, kuriam mūsų klapčiukai bijo pasipriešinti.

Aplankiau didingą Jurbarko bažnyčią, pastatytą kunigo Marcinkevičiaus rūpesčiu 1907 m. Per II pasaulinį karą bažnyčia nukentėjo, buvo numušti ir nugriauti jos aukšti bokštai. Atstatant bokštai buvo sutrumpinti, nuo ko bažnyčios išvaizda labai daug nustojo. Be to bažnyčios vidus po karo nuo gaisro liko išdegęs. Radau bažnyčią iš vidaus suremontuotą ir išdekoruotą. Didysis altorius ir sienos papuoštos paveikslais nedidelės vertės, vietos dailininko Mikutaičio. Bažnyčioje iškabintas jos statytojo kunigo Marcinkevičiaus portretas.

Jurbarko parke nebuvau. Pernai metais lankiausi Grybo muziejuje su broliu Dzidu. Dabar skubėjau į Girdžius. Pasitaikiusiu sunkvežimiu nuvykau į Girdžius. Iš Jurbarko ligi Girdžių – 9 kilometrai neblogo kelio. Kai aš augau, t. y. prieš daugiau kaip 60 metų, Girdžiai buvo bažnytkaimis, susidedąs iš bažnyčios, klebonijos, špitolės ir kelių gyvenamųjų namų.

Nepriklausomybės laikais čia įsisteigė lentpjūvė ir malūnas, įsikūrė pradžios mokykla, krautuvė ir gyventojų skaičius padidėjo. Sovietiniais laikais Girdžiai dar labiau išaugo. Dabar čia veikia skaitlinga vidurinė mokykla ir įsikūrė Girdžių tarybinio ūkio centras. Tarybinis ūkis turi keturis poskyrius – fermas ir paukštyną. Buvęs Milišių dvaras, dviejų kilometrų atstumu nuo Girdžių, su Levados folvarku, sudaro vieną iš tarybinio ūkio poskyrių-fermų. Kitas buvęs Milišių folvarkas Dargiai – irgi tarybinio ūkio poskyris ir ferma.

Man teko šį kartą kiek iš arčiau pažinti Girdžių tarybinį ūkį, nes praleidau Girdžiuose visą parą ir nakvojau čia. Girdžiuose palaidotas mano tėvas. Tėvo kapą prižiūri buvusi Milišių dvaro gyventoja, mano vienmetė Petronė Ramanauskienė, dabartiniu laiku bažnyčios špitolininkė, einanti tas pareigas jau 33 metus. Kadangi Ramanauskienės aš neradau Girdžiuose, ji buvo išvykusi į Jurbarką pas gydytoją ir pas savo ten gyvenančias dukteris, tai aš, nenorėdamas išvykti iš Girdžių nepasimatęs su Ramanauskiene, turėjau gana daug laisvo laiko, kurį išnaudojau aplankęs ne tik Milišius, bet ir kitas buvusio dvaro vietas.

Prie tarybinio ūkio pastato stovėjo kelios mašinos ir porą motociklų. Vienas motociklas, kaip paaiškėjo, priklausė Milišių ūkio vedėjui. Jisai sutiko mane nuvežti į Mlišius, gi Milišiuose supažindino su darbininkės sūnumi Steponu Juškiu, kuris turėjo nuosavą motociklą ir buvo laisvas. Aš sutariau su Steponu, kad jis nuveš mane kai kuriuos Milišių palivarkus ir į Tauršilį, kuriame auga sena įdomi pušis. Buvo puikus oras ir aš, kol Steponas taisė motociklą apvaikščiojęs Milišių dvarvietę, kuri teikė gana liūdną vaizdą, sėdau už Stepono, apkabinau jį, kad nenuvirstų, ir mudu pasileidome į kelionę.

Pirmas kelionės tikslas buvo didžiausias Milišių folvarkas Dargaitėliai už trijų kilometrų, atskirti nuo Milišių Skardupio upeliu. Dargaitėliai dabar kolūkis. Laukuose – buvusių dvaro darbininkų, naujakurių trobelės. Pati dvarvietė atrodo dar liūdniau negu Milišiai. Dalies pastatų visai nėra, kiti griuvimo stadijoje. Iš Dargaitėlių vykome toliau į vakarus, norėjau pamatyti buvusį folvarką Drebulynę. Įvažiavome į miškelį (netoli tilto per Mituvą) keliu Jurbarkas–Eržvilkas. Važiuojant tuo vieškeliu, privažiavome gerai man žinomą ūkininko Rakausko sodybą, kuri dar prieš I pasaulinį karą buvo apsodinta iš visų pusių medžiais. Nors senojo tos sodybos šeimininko jau nebuvo, sodyba išsilaikė senu pavidalu. Drebulynės folvarko neberadau. Senoje sodybvietėje stovėjo Balandinės miškų girininkijos namas. Girininko žmona pasakė nieko nežinanti apie Drebulynę ir jos žmones, ir nukreipė mane į pamišky dunksančią sodybą, kurioje gyvenąs Urbutis, kuris buvo senas Drebulynės kumetis ir gavo po I pasaulinio karo sklypą ir jame įsikūrė. Nuėjau pas Urbutį, kuris man pasakė, kad nuo Drebulynės folvarko nieko nebeliko.

Pats Urbutis, gautame sklype užveisė didoką vaisių sodą su bitynu, pastatė dar gerai atrodančius trobesius, kuriuos supo tvoromis aptvertas daržas ir gėlynas. Urbutis, dabar 72 metų pensininkas, pakvietė mane prie jo sode įrengto stalo, kur mudu ir susėdome. Urbučio žmona dirbo prie avižų pjovimo ir tik valandėlę pasirodė ūkelyje pamelžti karvę. Urbučių dvi mergaitės gyvena Kaune, viena ištekėjusi, kita lanko mokyklą. Aš stebėjausi Urbučio ūkelio tvarka ir švara. Gaila, galvojau sau, kad Cvirka nematė ir nenorėjo matyti Urbučio ir panašių ūkelių, kurių po I pasaulinio karo atsirado Lietuvoje tūkstančiai. Jei būtų norėjęs matyti, tai jo romane „Žemė maitintoja“ nebūtų prirašyta įvairių nesąmonių. Urbutis papasakojo, kad ir kiti Milišių dvaro kumečiai, gavę sklypus, buvo gražiai įsikūrę ir prasigyvenę Netoli Drebulynės, Tauršily, nuo senų laikų stovi garsi Tauršilio pušis, kurią norėjau pamatyti. Urbutis parodė man kelią ligi tos pušies ir aš pasikalbėjęs su juo apie praeities laikus ir bendrus pažįstamus, daugumoje jau mirusius, ir pavaišintas obuoliais, leidausi į Tauršilį. Tauršilį ir jo garsią pušį aš lankydavau su tėvu prieš apie 60 metų. Tuo metu tėvas, kaip Milišių dvaro valdytojas, važinėdamas po folvarkus ir miškus įvairiais dvaro reikalais, imdavo ir mane su savimi. Aš vis norėjau pamatyti, kaip dabar atrodė toji pušis. Urbučio nurodytu keliu įvažiavome į Drebulynės mišką. Anais laikais, kai aš paskutinį kartą važiavau su tėvu tuo keliu, čia buvo krūmai ir jaunas miškas. Dabar važiavome suaugusiu maišytu mišku. Atmenu, ta vietovė buvo vadinama Kiaulvadžiu. Tėvas aiškino, kad ten veisėsi laukinės kiaulės. Pravažiavę mišku keletą kilometrų, pamatėme galingą aukštą pušį. Pušis labai sena ir pasižymi tuo, kad 4–5 metrų aukštyje išleidžia keturias storas šakas. Tarp tų šakų nuo senų laikų žmonės pripildydavo žemės ir pasodindavo šermukšnę. Kai šermukšnė paaugdavo ir žemių stokos nudžiūdavo, buvo sodinama nauja maža šermukšnė. Dabar irgi tarp šakų auga mažas lapuočių veislės medelis (turbūt šermukšnė). Pušis aptverta žema tvorele, jos liemuo apsagstytas dievukais, vaizduojančiais Sopulingąją ir Maloningąją Dievo Motiną, Rūpintojėlį, šv. Pranciškų ir kitus šventuosius. Aikštelėje prie pušies – gėlės ir koplytėlė. Man atrodė, kad pušies liemuo ligi išsišakojimo vietos dabar aukštesnis negu prieš 60 metų. Viena iš keturių šakų jau  nudžiūvo, taip pat pradėjo džiūti ir antros pagrindinės šakos. Malonu buvo konstatuoti, kad vietos žemaičiai brangina tą gamtos paminklą. Tik vienu dalyku teko pasipiktinti, tai būtent lankytojų išpjaustytais pušies liemeny inicialais, pavardėmis ir kitais įrašais. Sujaudintas stovėjau prie pušies ir negalėjau nutraukti nuo jos akių. Paskui atidariau tvorelės vartelius, priėjau prie pušies ir atsisveikindamas pabučiavau ją. Turbūt jos neteks daugiau matyti. O ji vis stovės.

Grįžtant iš Tauršilio į Girdžius, užsukome į Levados folvarką. To folvarko vietoje stovėjo viena menkutė daržinėlė. Visi kiti namai liko nugriauti. Didelis gyvenamas namas buvo perkeltas į Girdžius ir perstatytas į mokinių bendrabutį. Didelis Levados tvenkinys, kuriame jaunystėje gaudžiau palaidine lydekas, dabar išleistas. Levados laukuose prieš I pasaulinį karą augo daug senų ąžuolų. Dabar iš jų beliko tik keli. Iš Levados liūdnai nusiteikęs grįžau į Girdžius, kur atsisveikinau su savo maloniu palydovu Steponu, kuris man pasakė, kad mudu bevažinėdami po buvusio Milišių dvaro žemes, padarėme 40 kilometrų.

Pasimatęs ir pasikalbėjęs su Ramanauskiene, grįžau į Jurbarką, o iš ten autobusu parvykau Kaunan.