Z. Toliušis. Kelionė į Girdžius

Spalio 30-ąją sukanka 135 metai nuo kraštiečio teisininko, advokato, knygos kultūros ugdytojo ir populiarintojo Zigmo Toliušio gimimo. Ta proga siūlau perskaityti prieš keletą metų Z. Toliušio anūko Viktoro Uoginto atsiųstus Z. Toliušio atsiminimus apie kelionę savo gimtinės vietomis 1966 m.

„Liepos gale aš su savo jauniausiu broliu Dzidu, prieš metus grįžusiu iš Sibiro po 21 metų kalinimo ir tremties, nutarėme aplankyti tėvo kapą Girdžiuose. Vieno šeštadienio rytą mudu išvykome autobusu Jurbarkan.

Puikus asfaltuotas plentas ir graži Nemuno pakrantė teikė didelį malonumą. Nuo Vilkijos ligi Skirsnemunės galėjome gėrėtis kairiojo Nemuno šono šlaitais, apaugusiais tai lapuočių, tai spygliuočių miškeliais, kurie tęsėsi nenutraukiama juosta. Tai išdava Lietuvos miškininkų rūpesčio. Prieš I pasaulinį karą, kiek prisimenu, dauguma kairiojo Nemuno kranto kalnų buvo pliki. Tačiau ligi pastarųjų laikų, kairysis krantas, draudžiant naikinti šlaitų medžius bei krūmus, apaugo miškais. Kaip būtų gražu, kad ir dešinysis Nemuno krantas būtų apželdintas. Dabar tik ties Belvederio dvaru (už Seredžiaus) ir prie Raudonės pilies žaliuoja ilgesniais tarpais apaugę miškais šlaitai, gi kitur tūno pliki Nemuno krantai.

Iš Jurbarko nuvykome į Girdžius ant Mituvos kranto, kur senos medinės bažnyčios šventoriuje palaidotas mūsų tėvas Juozas Toliušis (1843–1911). Antkapio akmeninis kryžius, pastatytas po I pasaulinio karo, žymi, kad ten palaidotas 1863 metų sukilimo prieš rusus dalyvis. Paminklą radome aptvarkytą ir geros būklės. Tuo mano skatinama rūpinosi vietos špitolininkė Petronė Ramanauskienė, dabar 80 metų senutė. Toji Ramanauskienė buvo Milišių dvaro, kuriame tarnavo mūsų tėvas ir kuriame mudu su Dzidu gimėme ir augome, kumečio, vežiko Jurgio duktė. Pabuvę prie tėvo kapo mudu užėjome į bažnyčią, o po to aplankėme minėtą špitolininkę, prašydami ir ateityje prižiūrėti ir tvarkyti tėvo kapą bei paminklą, palikome kuklią auką bažnyčios reikalams ir po to nuėjome pamituviais į Milišių dvarą, esantį už trijų kilometrų nuo Girdžių. Buvo karštas vasaros popietis, eidami takais Mituvos lankomis mes dalinomės atsiminimais apie gyvenusius pamituviuose ūkininkus, kurių sodybos dabar buvo valdomos kitų žmonių.

Milišių dvaras dabar Girdžių tarybinio ūkio skyrius. Iš senų dvaro pastatų beliko tik trys kumetynai, kurių vienas statytas iš molio, gi kiti du iš plytų, taip pat plytų svirnas (špykerė) ir dar karvidė. Visi kiti dvaro pastatai, jų tarpe daržinės, arklidės, namas, kuriame gyveno tėvai, ir vadinamasis palocius, per II pasaulinį karą sudegė, arba dėl senumo po to karo buvo sugriauti. Erdvi dvarvietė teikė liūdną vaizdą. Visur betvarkė, išmėtyti padargai ir mašinos, apleistas sodas, jokių medžių. Šiuo atveju reikia pripažinti, Milišių dvaras nesudaro išimties: veik visi dvarai, pasidarę dabar kolchozų ir sovchozų centrais, pasižymi tomis pačiomis savybėmis: netvarka, nešvara ir naujų dvaro valdytojų estetiniu nerūpestingumu. Grįžome atgal į Girdžius ne pamituvių takais, o keliu. Tarp Milišių dvaro ir Girdžių pamatėme iš tolo naujoviškų pastatų kompleksą – tai naujas tarybinio ūkio paukštynas. Girdžiuose sėdome į autobusą ir grįžome Jurbarkan.

Čia pernakvojome viešbutyje ir kitą dieną apvaikščiojome Jurbarką: aplankėme buv. Vasilčikovų parką, kuriame pasigėrėjome nauju keturių aukštų vidurinės mokyklos pastatu. Parkas gražiai tvarkomas, jame matėme skulptoriaus Grybo biustą, apžiūrėjome Grybui pašvęstą muziejų.

Po to mudu nuėjome į Smukučių šilą, kuriame ant Mituvos kranto, prie senos užtvankos stovi senas malūnas. Tą malūną, dar prieš antrąjį pasaulinį karą aš lankiau su dailininku Jonu Mackevičiumi, kuris nupiešė man tą malūną su Mituvos užtvanka.

Mudu su broliu pasimaudėme gimtojoje Mituvoje ir parėję Jurbarkan grįžome autobusu Kaunan.

Mudu buvome patenkinti atlikę išvyką į gimtąsias vietas ir aplankę tėvo kapą. Brolis Dzidas, kuris trečdalį savo amžiaus praleido katorginiame Vorkutos lageryje Sibiro tremtyje ir patyrė baisias kančias ir vargą, pasakė man: „Žinai, Zigmai, mes gerai padarėme, kad nebėgome iš Lietuvos“. Aš pritariau jo žodžiams“.