„XX a. pr. monumentaliosios skulptūros ženklai Jurbarke“

Rugsėjo 19 d. Jurbarke, kaip ir visoje Lietuvoje, vyko Europos kultūros paveldo dienų minėjimas. Šiemet buvo pasiūlyta tema „XX AMŽIAUS PRADŽIOS SKONIS“. Šio minėjimo organizatorius Jurbarko rajono savivaldybės Kultūros skyriaus paminklotvarkininkas Viktoras Klepikovas kartu su vyriausiąja kultūros specialiste Regina Kliukiene ir Vinco Grybo memorialinio muziejaus vedėja Rasa Grybaite nusprendė šį renginį skirti XX a. pradžios Jurbarko istorinei apžvalgai, sujungiant ją su šio amžiaus trečiajame dešimtmetyje šiame mieste įsikūrusio garsaus skulptoriaus Vinco Grybo kūrybos palikimu. Renginys, 14 val. prasidėjęs V. Grybo muziejuje vadinosi „XX a. pr. monumentaliosios skulptūros ženklai Jurbarke“. Pirmoje programos dalyje trumpą pranešimą apie XX a. pr. istorinę ir kultūrinę situaciją perskaitė Viktoras Klepikovas. Pirmiausia jis įteikė padėkos dovanėlę Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Jurbarko teritorinio padalinio vyresniajai valstybinei inspektorei Margaritai Karūnienei, kuri ir pasiūlė šią temą paveldo dienoms. V.  Klepikovas minėjimo pradžioje trumpai supažindino su 20 a. pr. istorine bei kultūrine situacija Europoje.

Apie tai, kas minėtu laikotarpiu vyko Jurbarke, susitikimo metu papasakojo Regina Kliukienė. „Tokie kultūriniai renginiai, kaip Europos kultūros paveldo dienų minėjimas, atidaro pažinimo langą į šios vietovės krašto istoriją. Minint šią dieną esam keliavę ir į kitas Lietuvos vietas, tačiau šiemet norim giliau pažinti tą vietovę, kurioje gyvenam. Pati eidama Kauno gatve, nuolat galvoju apie tuos žmones, kurie kūrė šią miesto dalį. Per pirmą 20 a. pusę ši gatvė pasipuošė naujais mūriniais namais. Tik miestui patyrus 1906 ir 1940 metų gaisrus šioje gatvėje atsirado plynės, kurių vietoje ir išdygo daugiabučiai namai. 20 a. pr. miestui buvo be galo sudėtinga. Du dideli gaisrai, du pasauliniai karai, potvyniai, okupacijos, gyventojų kaita. Ar liko vietos kultūrai? Pasirodo, taip. Jurbarko 755 metų jubiliejus buvo paminėtas, bet žmonės čia gyveno dar anksčiau. Tai labai sena gyvenvietė“, - pasakojo vyr. specialistė. Jos pranešimas turėjo tris uždavinius – parodyti 20 a. pr. politinę situaciją, skaidrių kalba iliustruoti tą gyvenimą ir kad čia gyvenantys žmonės kitaip pažvelgtų į savo kraštą.

„Sudėtingas tai buvo laikmetis. 18 amžiuje okupuotas carinės Rusijos, kaip ir didelė Lietuvos dalis, Jurbarkas skyrėsi tuo, kad buvo įsikūręs pačiame pasienyje su Vokietija. Rusiška kariuomenė čia gyveno iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Taigi iš vienos pusės vokiečių pasieniečiai, Pašvenčio muitinė, iš kitos pusės rusai. 10 kilometrų siekė iki valstybinės, pačios seniausios Europoje 500 m. nekitusios sienos, skyrusios vieną dalį Lietuvos nuo kitos. Nepaisant griežtos kontrolės šiame ruože vyko ir intensyvi kontrabanda, buvo gabenama draudžiama lietuviška spauda. 20 a. pr. Jurbarko gyventojų daugumą sudarė žydai, lenkai, vokiečiai, lietuvių buvo mažuma. Jurbarke minimu laikotarpiu katalikų bažnyčios dar nebuvo, mieste iki to laiko dominavo žydų sinagoga. Tai ypatingos architektūros statinys, nepaprastai gražus, pastatytas 18 a. pabaigoje. Deja, šis pastatas 1941 m. pačių žydų rankomis vokiečių įsakymu buvo išardytas.  Stačiatikių cerkvė buvo perstatyta iš degtinės sandėlio, ji buvo statoma dvaro reikmėms. Ne dvaro gyventojus stačiatikius į ją įleisdavo tik sekmadieniais“. Skirtingai nuo plačiai paplitusios nuomonės apie kunigaikščių Vasilčikovų indėlį į kultūrinį miesto gyvenimą, R. Kliukienė mano, kad tai nėra tiesa. Dvaras, pasak jos, gyveno uždarą gyvenimą. Jį juosė raudonų plytų siena, visiškai atitvėrusi nuo miesto. Miestiečius įleisdavo tik porą kartų per savaitę - penktadieniais sriuba maitino žydų tautybės vargšus, šeštadieniais - neturtingus pravoslavus. Nors spauda buvo panaikinta 1904 m., bet lietuvių kultūra nebuvo skatinama puoselėti. Pirmas lietuviškas spektaklis, įvykęs Jurbarke 1905 metais, kaip teigia Regina Kliukienė, nebuvo remiamas Vasilčikovų. „Jie čia būdavo tik vasarą, o renginys vyko lapkričio mėnesį, tad niekaip, kaip kartais rašoma spaudoje, negalėjo dalyvauti jo premjeroje. Jo kūrėjai žandarų netgi buvo persekiojami. Ir pirmoji lietuviška mokykla Jurbarke buvo įkurta tik Pirmojo pasaulinio karo metais, 1915-aisias, nors po spaudos draudimo jau buvo praėję o daugiau kaip 10 metų. 20 a. pr. Jurbarke veikė dvi rusų liaudies ir viena žydų mokykla. Teisybės dėlei reikia paminėti, kad dvaras rėmė parodas. Kunigaikščiai dėjo dideles investicijas į žemės ūkio vystymą, tik ar Lietuvos naudai? 1914 m. Pirmasis pasaulinis karas palietė ir  Jurbarką – buvo sugriauti 72 pastatai, sunaikintas pats gražiausias Jurbarko statinys – centriniai dvaro rūmai. Liko tik jo aplinka. 1932 m. iš šio dvaro plytų buvo pabaigta statyti Jurbarko ligoninė, pamatai liko parke. Tai patys seniausi Jurbarko statiniai.

1918 m., Lietuvai atgavus nepriklausomybę, prasideda naujas gyvenimas. 1918 m. spalio 22 d. atidaroma Jurbarko progimnazija. Jos organizatorius kraštietis Antanas Giedraitis-Giedrius, jam talkina visa Jurbarko šviesuomenė. 1925 m. ji tampa gimnazija, 1931 m. - valstybine gimnazija.  1919 m. į Jurbarką grįžta Konstantinas Glinskis. Jis kuria čia kultūrinį gyvenimą, stato spektaklius. Teatras tuo metu buvo labai populiarus ir mėgiamas. 1923 m. dingsta siena, skyrusi abi Lietuvas. Tai pagyvina Jurbarko gyvenimą – vyksta prekyba, jurbarkiečiai varo žąsis, bekonus į Smalininkus, iš ten traukiniais jie gabenami į Vakarų Europą. 1928 m. Iš Paryžiaus, baigęs meno studijas, atvyksta skulptorius Vincas Grybas, įsikuria gimnazijos pastatuose ir pradeda savo aktyviausią kūrybinį darbą – čia gimsta iškiliausi jo darbai, jis įsijungia į kultūrinį Jurbarko gyvenimą...“, - baigdama savo trumpą pasakojimą apie 20 a. pradžios istorinę kultūrinę aplinką Regina Kliukienė pamažu perėjo prie pagrindinės šio susitikimo temos „XX a. pr. monumentaliosios skulptūros ženklai Jurbarke“. 

Kultūros paveldo dienų tema  - „XX A. PRADŽIOS SKONIS“ Margaritai Karūnienei pasufleravo temą, kad tą skonį geriausiai atspindėtų žmogus, kuris matė to meto Europą. Jo kūrybinė veikla prasidėjo menų sostinėje  Paryžiuje ir tai buvo kažkas naujo lietuviškame mene. V. Grybas - ne tik Jurbarko, bet ir visos Lietuvos ryški kultūrinė asmenybė.

„Nuo antikos iki Vinco Grybo. Skulptūros istorija“. Taip vadinosi antroji renginio dalis. Jos metu susirinkusieji skaidrių pagalba buvo gana išsamiai supažindinti su skulptūros istorija nuo pat jos atsiradimo pradžios – antikos. Pranešėja - Rasa Grybaitė, V. Grybo memorialinio muziejaus vedėja. Ji trumpai papasakojo kaip kito skulptūros menas kiekvienoje istorinėje epochoje. Keliaudama per epochas Rasa pamažu priartėjo prie Vinco Gybo, kuris mokėsi Paryžiuje pas garsų skulptorių E.A.Bourdelle jo privačioje mokykloje. Paties Bourdelle mokytojas buvo, galima sakyti, įžymiausias 20 a. skulptorius Ogiustas Rodenas. Apie Vincą Grybą menininkė Rasa Grybaitė muziejuje vykusiame renginyje papasakojo nedaug – akcentavo jo išskirtinį kruopštumą, atidumą smulkmenoms, darbštumą, jo sugebėjimą kartu kuri skulptūros ir architektūrinio ansamblio visumą. Geriausiu lietuviškos skulptūros pavyzdžiu, kaip ir pačiu iškiliausiu V. Grybo kūriniu, ji įvardijo Papilėje stovinti paminklą Simonui Daukantui. Jos ir kitų menininkų bei menotyrininkų nuomone, šis paminklas – tobulas harmonijos įsikūnijimas tiek paties paminklo, tiek ir ryšio su aplinka prasme. Su kita garsaus skulptoriaus kūryba renginio dalyviai turėjo galimybę susipažinti trečiojoje dalyje.

Labai įdomi ir informatyvi kultūros paveldo dienų dalis vyko lankant monumentaliosios kultūros ženklus Jurbarke. Autobusu visi dalyviai buvo pirmiausia nuvežti į Švč. Trejybės bažnyčią. Čia Rasa Grybaitė „gyvai“ parodė kaip skulptūra dera arba disonuoja su aplinka. Pačiame bažnyčios viduje yra trys Vinco Grybo skulptūros pavyzdžiai – tai šalia altoriaus stovintys apaštalai šv. Petras ir šv. Povilas ir kairėje pusėje ant sienos kabantis Nukryžiuotasis. R. Grybaitė papasakojo, kad šiuos darbus V. Grybas padovanojo bažnyčiai, nes ši buvo nukentėjusi nuo gaisro. Tai buvo Sintautų bažnyčios, kurios visą vidaus skulptūrinį ansamblį sukūrė genialusis skulptorius 1936-1937 m., minėtų šventųjų ir Nukryžiuotojo atliejos. Menininkė apgailestavo, kad ši skulptūrinė kompozicija, turėjusi sudaryti vieningą altoriaus ansamblį, yra išdalinta dalimis (Nukryžiuotasis pakabintas atskirai) ir buvusio kunigo užsakymu nudažyta. Originalai buvo baltos spalvos. Ji taip pat parodė kaip didelė Nukryžiuotojo figūra nedera prie dviejų šalia jo esančių moterų skulptūrų. O juk be pašalinio žvilgsnio, be meną išmanančio žmogaus pagalbos, vargu ar tai pastebėtum. Bažnyčios kieme prie centrinio įėjimo pastatą puošiančioms skulptūroms – dviems angelams ir Laiminančiam Kristui, ji taip pat turėjo priekaištų. Kristaus rankos, matyt nuo laiko nutrupėjusios, restauruotos itin nevykusiai – jos per didelės, pasak Rasos, kaip Šreko, ir ne laimina žmones, o yra ištiestos prieš save. Tame pačiame kieme buvo apžiūrėtas ir 1674 metais išlietas varpas. Ilgą laiką jis gulėjo šventoriaus kieme ir tik 2013 metais Jurbarko Rotary klubo narių dėka buvo pakeltas nuo žemės ir pritvirtintas ant jį laikančių polių. Margarita Karūnienė įžvelgė netikslumų, parašytų  ant šalia varpo pritvirtintos lentelės, kurioje rašoma, kad varpas išlietas Vilniuje, Jono Broitelto liejykloje. Iš tikrųjų jis išliedintas Tilžėje ir Nemunu atplukdytas į Jurbarką. Tai, pasak jos, įrodo specialus jame įspaustas ženklas. Kokiomis lėšomis varpas buvo įsigytas, istorija nutyli, tačiau manoma, kad gautomis už kontrabandą.

Kita „ekskursantų” stotelė – Vytauto Didžiojo paminklas prie jo vardu pavadinto parko. Pirmiausia šios ekskursijos gidė Rasa Grybaitė klausė, kokio aukščio jis atrodo susirinkusiems. Spėliota įvairiai – nuo 5 iki 10 metrų. Iš tikrųjų jo aukštis 8,7 metro. Jos nuomone, tik itin didelį talentą turintis skulptorius gali vizualiai numatyti, kaip atrodys paminklas erdvėje ne tik iš priekio, bet iš visų keturių pusių. Šis paminklas, pastatytas 1930 m. yra skirtas Vytauto Didžiojo 500-ųjų metų jubiliejui. Tai vienas geriausių šiam kunigaikščiui skirtų skulptūros pavyzdžių. R. Grybaitė taip pat atkreipė dėmesį į gražią pačio paminklo puošybą – bareljefo pradžią puošiančias lelijas, Jurbarko herbo ženklus, taip pat šalia pastatytas vazas. Skulptorius norėjo, kad jo kurti paminklai būtų estetiški, tad gėlėms skirtos vazos iš karto sukuria šventinį vaizdą - jose nuolat žydintys augalai kuria bendrą šios vietos grožį. Taip pat buvo atkreiptas dėmesys ir į tiesiog tobulą skulptūros vietos parinkimą – jis nuo kalvos tarsi saugo miestą nuo galimų priešų ir rūsčiai žiūri į vakarus, iš kur jo laikmečiu ir plūsdavo kryžiuočiai. 

Paskutinis sustojimas renginio dalyvių laukė prie kapinių vartų ir Kroazė šeimos kapavietės. Arkangelų Gabrieliaus ir Mykolo skulptūros, saugančios kapinių vartus, yra kito garsaus jurbarkiečio menininko Pranciškaus Mikutaičio kūriniai, tačiau tiek R. Grybaitės, tiek ir kitų menininkų, menotyrininkų, tyrinėjusių V. Grybo kūrybą, nuomone, čia negalėjo būti apsieita be V. Grybo įtakos. Tokio gražaus kapinių vartų ansamblio, R. Grybaitės teigimu, Lietuvoje daugiau nerasime. „Tad ar galėjo jokių mokslų nebaigęs P. Mikutaitis be Grybo pagalbos juos sukomponuoti ir nulipdyti, abejotina“, - sakė ji. Arkangelai, V. Grybo leidimu, buvo išlieti jo dirbtuvėse iš tokios pačios atsparios laikui medžiagos, kurią sukūrė skulptorius. Tai jam viena žinoma, jo paties išrasta tam tikra akmens masė, kuri čia pat vietoje yra liejama ir tašoma. Taigi klausimas taip ir lieka atviras – skulptūros P. Mikutaičio, bet ar V. Grybas tikrai neprisidėjo jas kuriant? Paskutinis Kruazė šeimos paminklas - švč. Dievo motina su trimis vaikais ir angeliukai postamente yra sukurtas P. Mikutaičio. Jam naudota jau kitokia medžiaga – betonas, tad šį paminklą, pajuodusį nuo laiko, jau reikėtų restauruoti.

Įdomi ir labai informatyvi ekskursija baigėsi – buvo aplankyti visi iškiliausi, įdomiausi monumentaliosios skulptūros pavyzdžiai Jurbarke.