Visų mirusiųjų dienos pamąstymai

Esame girdėję iš Senojo Testamento sielvarto prislėgto, bet vilties nepraradusio Jobo žodžius. „Jobas buvo tamsoje, stovėjo prie mirties durų. Tačiau tą baimės, skausmo ir kančios akimirką Jobas skelbė viltį: „Aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas; galų gale jis pakils kaip liudytojas žemėje. Aš pats jį regėsiu akimis savo, o ne kito!“ (Job. 19,24 – 26).

Prisiminimuose apie brangius mirusiuosius slypi dvi prasmės. Viena – tai liūdesys. Kapinės yra liūdesio vieta. Jos mums primena mirusius artimuosius; byloja ir apie mūsų laukiančią mirtį. Tačiau į šią liūdną vietą mes atnešame gėlių, kurios yra vilties ženklas. Jos žada šventę, kuri mūsų laukia ne dabar, bet vėliau.

Liūdesys susipina su viltimi. Ir tai mes dabar jaučiame Mišių aukoje. Minime mūsų mirusiuosius, stovime jų palaidojimo vietoje ir mus užlieja viltis. Viltis yra mūsų stiprybė, nes ir mums teks eiti mirusiųjų pėdomis. Visų mūsų laukia šis kelias. Anksčiau ar vėliau, bet visų. Su mažesniu ar didesniu skausmu, bet visų. Tačiau eisime šiuo keliu nešini vilties žiedais, matydami vilties giją, kuri driekiasi nuo čia iki anapus. Viltis neapgauna. Mūsų viltis – Prisikėlimas.

Jėzus pirmasis ėjo šiuo keliu. Mes einame tuo pačiu keliu, kuriuo jis pirma mūsų ėjo. Jis mums atkėlė vartus. Jėzus savo Kryžiaus auka ir prisikėlimu mums atkėlė vilties vartus; atidarė duris, pro kurias įžengę kontempliuosime Dievą. Aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas; galų gale Jis pakils kaip liudytojas žemėje. Aš pats Jį regėsiu akimis savo, ne kito!

Grįžkime į namus atsimindami praeitį, artimuosius, kurie mus paliko, ir atsimindami ateitį, kelią, kuris mūsų laukia. Mes tikime ir pasitikime žodžiais, išėjusiais iš Jėzaus lūpų: „Aš jus prikelsiu paskutiniąją dieną.

Brolis kun. Rolandas Taučius OFM

Laiškas mamai

Mirusiųjų atminimo dienai artėjant dažną apima liūdna nuotaika, susimąstome apie gyvenimą, likimą, išėjimą. Lankome artimųjų, pažįstamų ir nepažįstamųjų kapus, imame jausti sunkiai paaiškinamą kaltę. Keista, bet tuo metu beveik pamirštame gyvuosius – šalia esančius ir vienintelius, mylimus. O kaip kartais stumiame juos į neviltį, nebūtį, nesilaikydami žodžio, pamiršdami pažadus, pažeisdami priesaikas... Išėjusieji, kaip tie krintantys medžių lapai, primena mums ne tik apie save, bet ir apie santarvę su savimi ir su gyvaisiais, su tais, kurie mus myli ir kuriuos mylime mes... Įsiklausę gal išgirstume: laimė čia būti daugiau nei nebūti...

Mamos netekau prieš dešimt metų. Bet visai nesvarbu – ar praėjo vieni metai, ar keleri. Laikas nieko nekeičia. Laišką Mamai parašiau jos mirties metinėms. Ir dabar pasakyčiau tą patį.

Mama,

Tavęs nėra šalia. Gimusi pavasarį ir Anapilin išėjai pavasarį. Per patį žydėjimą. Turėjau Tave penkiasdešimt šešerius metus. Užaugau, ištekėjau, pati užauginau tris vaikus, sulaukiau anūkų – visada buvai kartu su manimi. Ir ne šiaip sau buvai: padėjai, guodei, drąsinai, patarei, kentei ir džiaugeisi... Žinau, jei būtum galėjusi, būtum daug ką pakeitusi. Deja, kiekvienam skirtas savas likimas ir net Motinos negali jo įveikti. Nesvarbu, kad pražilau, kad mane jau šaukia močiute, noriu turėti Tave, Mama...

Kiek prisimenu, Tu visada buvai tvirta, rami, išdidi. Niekada nekalbėdavai be reikalo. Niekada neapkalbėdavai. Niekada neparodydavai, kad Tau sunku ar skaudu. Beveik nemačiau Tavęs verkiančios. Po nelaimių, išgyvenimų atsitiesdavai ir eidavai iškėlusi galvą. Ir tada švietei ypatinga šviesa – spinduliuodavai vidinį grožį, paslaptingą jėgą, kuri trykšte trykšdavo iš juodų Tavo akių.

Mama, Tavo kambary tebestovi siuvimo mašina, paruošta darbui. Tebekvepia džiovintomis žolelėmis. Tavo kambary tebeauga iš sėklelės išdygęs apelsinmedis, kuriuo taip rūpindavaisi. Viskas taip pat. Kai sunku ar noriu pabūti viena, einu į Tavo kambarį. „Viskas bus gerai,“ – išgirstu raminančius Tavo žodžius.

Ačiū, kad buvai, kad vis dar tebesi mintyse, širdyje. Man vis dar reikia Tavęs.

Už rankos nei nuvesi, nei parvesi.
Dar susitaikyt negaliu su netektim.
Paveikslas toks šviesus –
Prie lango linksi
Baltai žila galva viltim.

Nei atsisėst pakviesi, nei prisėsi.
Dar susitaikyt negaliu su netektim.
Tiesiog tokia šviesa
Visus namus dar šildo –
Baltai žila spalva įaugo atmintin.

Nei ašaras nušluostysi, nei guosi.
Dar susitaikyt negaliu su netektim.
Kiekvienas daiktas
Tarsi ženklas sminga
Baltai žila spalva širdin.

Džiuljeta Čerauskienė