Vieversio diena

Priešistoriniais laikais manyta, kad pavasario šilumą, o kartu ir išsigelbėjimą nuo bado, šalčio, nepriteklių, ant savo sparnų parneša paukščiai. Galbūt juos kiekvieną pavasarį atsiunčia deivė Paukštė, kurios pėdsakus senosios Europos kultūroje atsekė garsioji mūsų mokslininkė, archeomitologijos pradininkė Marija Gimbutienė. 

Įdomu, kad senųjų laikų atmintis tebėra gyva lietuvių etninėje kultūroje: tradicinio kalendoriaus pavasario dienos turi ir paukščių vardus. Pirmoji jų – vasario 24-oji, Vieversio diena, sutampanti su Šv. Motiejaus vardadieniu.
Vieversys pirmasis iš migruojančių paukščių pargrįžta į tėviškę. Ornitologų jis vadinamas dirviniu vieversiu, kaime dar – cyruliu, vyturiu, voversiu. Paukštelį išties galima pamatyti ganėtinai anksti – patinėliai parskrenda visu mėnesiu anksčiau, kad užimtų savo būsimai šeimynai erdvę. Ir kitiems garsiai paskelbtų: „Tik aš čia šeimininkas!“
Senoliai taip sakydavo: jeigu vieversiukas pavėluoja parskristi į savo šventę, pavasaris bus ankstyvas. O jei kartais parskristų anksčiau, turės dar „atgulėti“ – pavasaris užsitęs, ilgokai bus žvarbu. Tada jo giesmelė nelabai linksma:

Čyru vyru, pavasaris, bet dar neišėjo pašalas…
Aruodėliai dyki, o vaikeliai pliki…

Merginos stengdavosi iki šios paukštelių sutikimo dienos, vasario 24-sios, užbaigti verpimą. Priežodis sako: „Skubėk verpti, nes atskridęs vieversys kuodelį priterš“. Mat dienai pailgėjus, laikas sėsti į audimo stakles. Vieversio dieną nevalia plaukų šukuoti, antraip vištos vasarą rūtų darželius iškapstysiančios. Šiukštu ir miltus rėčiu sijoti – pasėlius vasarą užpulsią amarai. O jeigu kuri mergina norėtų veido skaistumą per vasaros darbymetį išsaugoti, turi Vieversio dieną sniegu triskart gerai išsiprausti.
O kad būtum greitais, vikrus kaip vieversėlis, turi trissyk aplink trobą apibėgti – ne užpečky sėdėti.

 Šv. Motiejus
Įsitvirtinus Krikščionybei, Vieversio šventė sutapatinta su Šv. Motiejaus diena. Į dvylikos apaštalų misiją jis buvo išrinktas vietoje Judo Iskarijoto, jau po Kristaus nukryžiavimo. Motiejus buvo Jėzaus krikšto, prisikėlimo ir Žengimo į Dangų liudininkas.
Remiantis Apaštalų darbų knyga, Motiejus skelbė Kristaus Žodį, krikštijo pagonis, gydė ligonius. Apie jo apaštalavimo misiją nedaug tėra žinių. Neva jis skleidė krikščionybę Judėjoje, Kapadokijoje, prie Kaspijos jūros.
Tačiau ne visiems patiko jo pamokslai, dėl ko ir buvo užmuštas. Vienuose šaltiniuose užsimenama, kad Motiejus buvo nukryžiuotas, kituose – kad buvo užmuštas akmenimis Jeruzalėje.
Šv. Motiejus laikomas dailidžių, kalvių, inžinierių globėju.