VIEŠVILĖS KAIMO IR PARAPIJOS KŪRIMOSI PRIELAIDOS

Gruodžio 11 d. Viešvilės seniūnijos salėje vyko paskaita, kurioje mintimis keliavome po XVI-ojo amžiaus Viešvilę. Į renginį atvyko Jurbarko rajono Savivaldybės vyr. specialistė  etnokultūros ir kraštotyros klausimais Regina Kliukienė, Kultūros skyriaus paminklotvarkininkas Viktoras Klepikovas, Smalininkų senovinės technikos muziejaus vadovas Justinas Stonys. Į paskaitą kviesti mokytojai, įstaigų vadovai ir visi besidomintys mūsų krašto istorija.

Paruošta pagal Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto jaunesniojo mokslo darbuotojo, Lietuvos jūrų muziejaus istoriko – muziejininko Dainiaus Elerto paskaitą

Dar I-ame amžiuje pr. Kr. gyvenęs romėnų filosofas, politikas, oratorius ir rašytojas Markas Tulijus Ciceronas yra pasakęs, kad ,,Žmonės, nežinantys savo istorijos visada lieka vaikais“. Su seniai užmiršta XVI-ojo a. Viešvilės bažnytkaimio istorija mus supažindino Viešvilės monografijai paruošto straipsnio autorius istorikas – muziejininkas Dainius Elertas.

XIV–XV a. Prūsijos šiaurinė dalis, kaip pabrėžė D. Elertas, tapo nuolatine kovų ar karo veiksmų arena. Ragainės, Klaipėdos, Įsručio komtūrijos buvo svarbiausi žygių į Žemaitiją ir Lietuvą atsparos taškai. Jose prasidėjo į Žemaitiją nusidriekusi dykra – Wildnis. Viešvilė taip pat supama didelio miškų masyvo, kuris dar XVII a. vadintas kunigaikščio dykra (Churfurstliche Wiltnis), o nuo XVIII a. – karališkąja Jūros giria (Konigliche Jurasche Forst). Tačiau nederėtų dykros laikyti vien apleista miškinga teritorija. Tarp miškų ir pelkių joje buvo viensėdžių, nedidelių bendruomenių, kuriose gyveno medžiotojai, bitininkai, smulkūs plėšikėliai, vedliai. 1526 m. ginče dėl Benikaimių su Galbrasčių ūkininkais jau minimi 8 kaimai, įkurti dar iki 1486 m, – 7 jų kairėje Nemuno pusėje ir Viešvilė – dešiniajame Nemuno krante.

XV-XVI a. sandūroje greta kitų naujakurių Viešvilės apylinkėse dar gyveno skalvių. Jų protėviai vietovei suteikė Ordino kryžiuočių karo kelių aprašymuose minimą prūsišką upėvardžio formą Wayswille. Įsrūčio, Tilžės ir Ragainės Amtuose 1539-1540 m. randami užfiksuoti keli šio vietovardžio atitikmenys asmenvardžiuose, tai: Waiswilleitis, Wayswilleitis, Wayswille, Waischwill ir kt. Todėl neatmestina ir asmenvardinė upėvardžio bei vietovės kilmės galimybė.

1379 m. Ordino magistro privilegijoje Ragainės apylinkių gyventojai dar buvo vadinami skalviais. Šia privilegija skalviai buvo atleisti nuo dešimtinės mokėjimo – žuvus kariui, magistras leido visą jo turtą, išskyrus žirgą ir skydą, palikti dukterims ar našlei. Šie turėjo likti Ordinui. Tačiau privilegija galiojo tol, kol skalviai gyvens prieš pilis ir padės jas saugoti. Ragainės komtūras buvo įpareigotas skalvių našlėms padėti, kad neliktų neapdirbtos jų turimos žemės.

Tuo metu skalviais vadinta visa baltiškos kilmės asmenų specifinių teisių ir prievolių jungiama socialinė grupė. Po reformacijos ji ėmė prarasti tapatybę. Viešvilėje XVI a. pr. buvo laisvojo skalvio Dautzyn‘o (kitur – Dautgyno) ūkis. 1514 m. sausio 11 d. Ordino maršalas Wilhelm‘as išdavė patvirtinimo raštą Werner’io Schwobe (kitur – Schwabe) ūkiui (Gut) Viešvilėje (Wischwillen), kurį naujasis šeimininkas pirko iš Dautzyn‘o. Werner’iui Schwobe’i paveldimai suteikta Viešvilės karčema ir čia pat buvusi didelė sala (Werder) Nemune. Karčemos buvimas šioje vietovėje patvirtina pro Viešvilę ėjusio senojo panemunių vieškelio svarbą, kuriuo XV-XVI a. keliavo diplomatai, kurjeriai pirkliai link Kauno, Vilniaus, Lvovo ir atgal iki Ragainės, Tilžės, Karaliaučiaus ir Marienburgo.

Didžiulė sala Nemune atitiko karčemos laikytojo viešviliečio Werner’io Schwobe poreikius – išlaikyti savo ir rūpintis keliaujančių per Viešvilę kinkomais gyvuliais. Pavasarį ją užliedavo potvyniai, tad upės nešmenys, dumblas salą gerai patręšdavo. Čia augo vešli žolė – tai buvo puikios ganyklos gyvuliams ir lankos šienui. Dar didesnės salos pažymėtos 1647 ir 1741 m. lenkiškų vytinių kelio planuose. K. Hennenbergerio (C. Hennenberger) žemėlapiuose vietovė Švabe (Schwabe) vardu žymima dešiniajame Viešvilės upės krante. Ji stovėjo keliaujant nuo senojo vandens malūno (dabar toje vietoje įrengtas žuvitakis) žemyn link Nemuno. Atokiau į rytus nuo kairiojo kranto jau stovėjo evangelikų liuteronų bažnyčia. Karčema buvo lengvai pasiekiama keliaujantiems tiek sausumos, tiek ir vandens keliu. Nemuno šaka tarp dešiniojo kranto ir salos buvo patogi sustoti ilgesniam laikui upeiviams. Aplinkinėse gyvenamosiose vietovėse jokio uosto apsistoti jų laivams dar nebuvo. XVII a. kartografijoje nėra pažymėta jokio tilto, tad per Viešvilės upę turėjo būti brasta ar kitokia galimybė persikelti, pvz. keltu, valtimi ir kt.

Viešvilė prieš čia įsteigiant evangelikų liuteronų parapiją priskirta daugiausia kaimų turinčiai Ragainės Amto pakamorės Butkus sričiai. Sprendžiant iš 1539-1540 m. turkų mokesčių mokėtojų sąrašų ji apėmė 19 kaimų. Visoje pakamorės Butkus srityje buvo laikoma 4805,5 galvų stambiųjų galvijų ir surenkama 160 markių 11 sidabro šilingų turkų mokesčių. Pats pakamorė Butkus rezidavo – Eisuliuose (Eissell villa) kairiajame Šešupės krante, netoli Ragainės. Dešinėje Nemuno iki Jūros upės jam priklausė šios mūsų vietovės: Antšvenčiai (Swentoi villa), Smalininkai (Smalnick - Smalnigk villa), Kasikiemis (Kussickun - Kussicken villa) (dabar – Kazikėnai), Viešvilė (Wischswilffun villa), Pagulbiniai (Golben villa), Baltupėnai (Baltuppen villa), Sokaičiai (Legutt villa)*. Žiūr. žemiau pridedamą schemą.

Pateikiami tokie mokesčių mokėtojų duomenys:

* – villa – kaimas

Swentoi villa – 12mokesčių mokėtojų, 4 markėmis 29 sidabro šilingais, 3 denarais apmokestinta 134,5 galvų banda.

Smalnick villa – 23 mokesčių mokėtojai, 7,5 markių 21 sidabro šilingais, 3 denarais apmokestinta 235,5 galvų banda.

Kussickun villa – 25mokesčių mokėtojai, mokėjo 8 markes 13 sidabro šilingų 3 denarus, apmokestinta 246,5 galvų banda.

Golben villa – 1 mokesčių mokėtojas.

Baltuppen villa – 6 mokesčių mokėtojai, 3 markėmis 1 sidabro šilingu 3 denarais apmokestinta 90,5 galvų banda.

Wischswilffun villa – 38 mokesčių mokėtojai, mokėjo 16 markių 1 sidabro šilingu apmokestinta 480,5 galvų banda, Iš 38 mokesčių mokėtojų užrašyta 25 – baltiškos, 1 slaviškos - baltiškos, 11 vokiškos kilmės asmenvardžių vardų.

Viešvilėje kinkomus jaučius laikė 31, darbinius arklius – 32 mokesčių mokėtojai. Didesnė viešviliečių ūkiuose gauta pieno, mėsos, odos, vilnų dalis buvo skirta rinkai. Melžiamas karves laikė 36 viešviliečiai. Grietinėlė, grietinė, sviestas, varškė, sūris – buvo įprasta prekė Viešvilės gyventojams. Kiek rečiau naudoti avių bei ožkų pieno produktai. Aplinkui šias gyvenvietes stūksojo didelė giria, kuri vietos gyventojams teikė dervą, degutą, pelenus, medieną, riešutus, medų, vašką, kailius, žvėrieną, uogas, grybus ir kitas gėrybes.

Evangelikų liuteronų parapija vokiečių tyrinėtojų Gertrūdos Heinrich-Mortensen ir Hanso  Mortenseno bei storikės, habilituotos humanitarinių mokslų daktarės Ingės Lukšaitės tyrimų duomenimis Viešvilėje turėjo būti įsteigta apie 1553 m. (Kaimyninės Ragainės bažnyčia – 1530 m., Tilžės – 1534 m. Vilkyškių – 1554 m.) A. Juškos duomenimis parapija Viešvilėje pradėjo veikti jau 1549 m. Hansas Erhardtas fon Knoblochas nurodo dar kitą datą, tačiau ji moksliškai nepatvirtinta.

Po paskaitos pranešėjas ir svečiai buvo pakviesti paragauti vietos šeimininkių kulinarinio paveldo gaminių.

Plačiau apie tai bus galima skaityti monografijai ,,Viešvilė“ pateiktame D. Elerto straipsnyje