Vienišo kapo istorija Vertimų kaimo miške

Vertimai – nedidelė gyvenvietė Jurbarko rajone, kairiajame Mituvos krante. Gana gražioje vietoje įsikūręs kaimas turi medinę Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, pastatytą 1926 m., kurioje kartą per mėnesį aukojamos mišios. Didžiausia šventė čia – šv. Jono Krikštytojo atlaidai birželio pabaigoje.

Jonines vertimiškiai švenčia arba savo kaime, arba jos organizuojamos netoliese esančiuose Žindaičiuose. Jau šešti metai čia nebėra mokyklos, nes ir pačiame kaime, ir apylinkėse smarkiai sumažėjo vaikų. Nuo jų klegesio Vertimai atgyja vasarą – čia juos traukia kasmet rengiama stovyklavietė „Atgaiva“. Šis kaimas, turintis gana aktyvią bendruomenę, nuo šiol galės didžiuotis ir viena ypatinga padėka.

Neseniai, prieš pat Vėlines, į „Mūsų laiko“ redakciją atėjusi moteris atnešė jautrų ir gražų laišką, skirtą Vertimų kaimo gyventojams. Ši moteris – Jurbarke gyvenanti vokiečių kalbos mokytoja Zita Kairiūkštienė. Taip likimas lėmė, kad 2006 metais ji dirbo tuometėje Vertimų pagrindinėje mokykloje, uždarytoje 2009 metais. Z. Kairiūkštienė vienintelė tuomet galėjo susikalbėti su netikėtu svečių jų krašte – vokiečiu Siegfriedu Helleriu, kuris ieškojo Antrojo pasaulinio karo metu čia žuvusio savo tėvo kapo. Bet pirmiausia – laiškas.

Mieli draugai, Vertimų gyventojai,

Esate man ypatingi. Mus vienija vienišas senas kapas, esantis miške už Jūsų kaimo kitapus Jurbarko (Mituvos, - aut.) upės. O mano istorija tokia.

Aš esu Siegfriedas Helleris. Mano tėvai – Martinas ir Elisabetha Helleriai – manęs susilaukė 1937-aisiais Bad Muskau, Žemiutinėje Silezijoje, Vokietijoje. Mano tėvas 1941 metais buvo pašauktas į Vokietijos ginkluotąsias pajėgas Vermachtą. Kol jis kovojo Rytų fronte, mes jo labai ilgėjomės.

1944 metų rugpjūčio pabaigoje Pietų Lietuvoje jis buvo sužeistas (peršauta viršutinė kairiosios rankos dalis), tačiau sužalojimas nebuvo pakankamai rimtas, todėl į Vokietiją jo neparsiuntė. Jis buvo gydomas Heinrichswalde (dabar Slavskas) mokykloje, buvusioje už kelių kilometrų į pietus nuo Tilžės (dabar Sovetskas), kurioje veikė laikinoji lauko ligoninė. Mums su mama buvo leista jį aplankyti ir kartu praleidome dvi puikias savaites. Rugsėjo 21 dieną tėvui buvo nurodyta grįžti į savo padalinį, ir mes turėjome išlipti iš karinės transporto priemonės Tilžės uosto prieplaukoje prie Nemuno. Tą naktį, glausdamiesi kažkieno rūsyje netoli uosto, išgyvenome Raudonosios armijos bombardavimą. Rugsėjo 22 dienos rytą žmonės liko be elektros ir vandens, o daugelis uosto įrenginių vis dar dūmavo. Upe atplaukė maža valtis, į ją turėjo lipti mano tėvas. Atsisveikindami apsikabinome ir pasibučiavome, paskui tėvas virvinėmis kopėčiomis nulipo į valtį. Paskutinį kartą jį mačiau, kai virvele pririštą butelį jis nuleido į upę, kad pasisemtų vandens. Kartu su motina ilgai verkėme. Kitą dieną jam sukako 37 metai.

Spalio pradžioje iš tėvo gavome vieną trumpą laišką. Spalio 10 dieną gavome kariuomenės pranešimą, kuriame buvo nurodyta, kad po mūšio, vykusio Lietuvoje naktį iš spalio 8 į 9 dieną, mano tėvas dingo be žinios. Vokietijos kariuomenės padalinys per kaimą, upę ir mišką ėmė trauktis nuo puolančios Raudonosios armijos. Vakare tėvas gretose dar buvo, tačiau auštant, pradėjus skaičiuoti kareivius, jo pasigesta. Po šio siaubingo įvykio mudu su motina likome sukrėsti. Daug metų tikėjomės, kad jis išgyveno, tačiau 1954 metais motina pagaliau turėjo paskelbti jį mirusiu. Tuo metu daug vaikų augo be tėvo, tačiau tai vis tiek buvo gana skausminga.

1958-aisiais pabėgau iš komunistinės Rytų Vokietijos, emigravau į Australiją, o po trejų metų – į JAV, kurias branginu, nes jose mano namai. XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje kreipiausi į kelias paieškos tarnybas, nes norėjau sužinoti savo tėvo likimą. Vokietijos Raudonojo Kryžiaus karo dokumentuose nebuvo jokios papildomos informacijos. Pagaliau 1998 metais Raudonasis Kryžius man pranešė, kad nustatė, jog mano tėvas dingo netoli Vertimų.

2006 metais pasitraukęs iš medicinos laboratorijų verslo ir išėjęs į pensiją, nusprendžiau daugiau sužinoti apie Jūsų kaimą. Kai spalio 9 dieną atvykau į Vertimus, prie Jūsų mokyklos sutikau vokiečių kalbos mokytoją Zitą. Man pasisekė, kad ją sutikau, nes mes iš karto puikiai pasikalbėjome. Kai paaiškinau jai, kodėl čia atvykau, ji paskambino Jūsų vietos miškininkui ir jis iškart atvyko. Jo automobiliu šiek tiek pavažiavome per tiltą iki miške esančio kapo. Kiek emocinių išgyvenimų patyriau! Ten buvo vokiečių kareivio kapas ir Jūs, Vertimų gyventojai, prižiūrėjote jį 62 metus!

Paskui Jūsų miškininkas supažindino mane su dviem ponais, vienas iš jų buvo mano amžiaus, jis išgyveno tą siaubingą 1944 metų spalio 8-osios naktį, o kitas ponas turėjo žmoną, kuri patyrė tokius pat išgyvenimus. Sužinojau, kad tą naktį mūšis ilgai nesitęsė. Raudonosios armijos tankas pradėjo degti, kai kurie rusų kareiviai buvo sužeisti, o vokiečių kareiviai pabėgo. Kitą rytą Jūsų kaimo dailidė išėjo į mišką ir rado žuvusį vokiečių kareivį. Jis labai gražiai pasielgė ir palaidojo miške rastą kūną. Esu širdingai dėkingas tam nuostabiam žmogui.

Girdėdamas šią istoriją, patyriau labai daug emocijų. Šios istorijos ir Vokietijos kariuomenės aprašytų įvykių data, laikas ir vieta visiškai sutampa! Vėliau man patvirtino, kad tame padalinyje nebuvo kitų kareivių, kurių būtų pasigesta netoli Vertimų. Esu visiškai tikras, kad tame vienišame Jūsų miške esančiame kape palaidotas mano tėvas. Labai dėkoju Jums, Vertimų gyventojai, kad tiek daug metų prižiūrėjote šį kapą. Dėkoju Jums iš visos širdies!

Tik Jūsų dėka mano 50 metų sūnus Brentas galėjo kartu vykti į šią kelionę ir užmegzti tam tikrą ryšį su seneliu, kurio nepažinojo. Be Jūsų, Vertimų gyventojai, tai būtų buvę neįmanoma.

Atsivežėme nedidelę antkapinę plokštę, ant kurios užrašėme tėvo vardą ir pavardę, gimimo ir mirties datas ir keletą žodžių, kuriais išreiškėme savo dėkingumą labai mylimam tėvui. Prašau Jūsų leidimo uždėti šią plokštę ant kapo.

Labai Jums dėkoju. Telaimina Jus Dievas. Jūs iš tiesų labai brangūs žmonės.

Pirmas susitikimas Vertimuose

Mūsų pašnekovė Zita Kairiūkštienė papasakojo apie pirmąjį susitikimą Vertimuose su Siegfriedu Helleriu 2006 metais spalio 9 dieną. Tuo metu ji jau antrus metus čia dirbo vokiečių kalbos mokytoja. „Kai jis atėjo prie mokyklos, pakvietė mane, kad padėčiau susikalbėti. Siegfriedas kalbėjo vokiškai ir angliškai, bet tą dieną anglų kalbos mokytojos nebuvo. Supratau, kad ieško savo tėvo kapo. Pasitarus mokytojų kolektyve, buvo iškviestas  tuomet dirbo eiguliu dirbęs Jonas Kundrotas, kuris žinojo tą vietą“, – prisimena Zita.

Pašnekovė pasakoja, kad apie kapą miške žinojo ir kiti vertimiškiai, tik ji, kaip ne vietinė, nebuvo mačiusi. Jonas Kundrotas tada nuvežė ją ir S. Hellerį prie to kapo ir surado žmogų, kuris palaidojo kareivį Martiną Hellerį. Tai netoliese gyvenęs Kasparas Borkertas. Pastarasis papasakojo Siegfriedui jo tėvo žūties aplinkybes, tiek, kiek buvo matęs ar girdėjęs iš kitų. Ir apie tai, kaip palaidojo kareivį, kaip prižiūrėjo kapą kartu su žmona Lena.

Borkerto ir jo žmonos jau nebėra gyvųjų tarpe, tame ūkyje į pietus nuo kapavietės, netoli Mituvos gyvena kiti. S. Helleris, išvydęs savo tėvo kapą tuomet, prieš dešimt metų,  labai susijaudino, susigraudino ir nuoširdžiai dėkojo visiems, kurie prižiūrėjo, tvarkė šią jam širdžiai brangią vietą.

Laiškas, nepasiekęs adresato

Zita pasakoja, kad tuomet tiesiog pritrūko laiko su šiuo mielu žmogum ilgiau pabendrauti. 2009 metais spalio 30 dieną jis parašė moteriai laišką, kuriame dėkojo už draugiškumą ir pagalbą visiems, kurie padėjo rasti kapą, jį prižiūrėjo. Rašė, kad apgailestauja, jog nepasikeitė su Zita adresais, kad pirmą kartą apsilankius 2006 metais, jam tai buvęs ypatingas emocinis išgyvenimas, nes buvo labai svarbu sužinoti, kur nutrūko jo tėtės gyvenimas. Z. Kairiūkštienė apgailestauja, kad šis laiškas grįžo jį išsiuntusiajam atgal.

„Dabar jis atvežė man tą laišką, rašytą 2009 metais, adresuotą Tauragės apskrities Jurbarko rajono Vertimų kaimo pagrindinės mokyklos vokiečių kalbos mokytojai Zitai. Ir nors nėra mano pavardės, o mokykla tuo metu jau buvo uždaryta, adresatą nesunku buvo rasti, nes paštininkė gyveno Žindaičiuose (pavardė redakcijai žinoma, - aut.), ten gyvenančios mokytojos  mane pažinojo, kaip ir  Vertimų gyventojai. Tiesiog pritrūko žmogiškumo ir geranoriškumo. Praėjo 7 metai, kol jį perskaičiau. Mūsų paštininkams tai garbės nedaro. Labai apmaudu,“ – apgailestavo Z. Kairiūkštienė.   

Susitikimas po 10 metų

„Tada, kai Siegfriedas išvyko, vis pagalvodavau, kaip sekasi šiam žmogui. Anuometinis susitikimas buvo tikrai įsimintinas ir sukrečiantis. Praėjo 10 metų. Paskutinę spalio mėnesio savaitę man pranešė,  kad atvažiuoja su sūnum. Kaip mane surado? Į Jurbarką, kur apsistojo nakvynės namuose, atsivežė nuotraukų, kuriose mes įamžinti per anuometinį 2006 susitikimą. Iš tų nuotraukų mane atpažino buvusi Vertimų mokyklos ūkvedė Rūta Kriščiokaitienė, kurią pasikvietė nakvynės namų savininkė. Ji ir surado. Siegfriedas su sūnumi Brentu pakvietė susitikti“, – pasakoja Zita.

Laiškas, kurį prašė jos perduoti Vertimų gyventojams, jau buvo  išverstas į lietuvių kalbą. Prie savo tėvo kapo S. Helleris su sūnum nuvažiavo antradienį, spalio 25 d. Buvo jau beveik tamsu, o rasti atokią vietą tik vieną kartą ten buvus, labai sunku. Vertimuose pervažiavus tiltą per Mituvą ir pakilus į kalną, reikia pravažiuoti ne vieną posūkį, kelias vingiuotas, sukti tenka į kairę ir dešinę. Klaidu, ypač po 10 metų.

„Aš jų klausiau, kaip jūs nepasiklydot, iš karto suradot. Siegfriedas  sakė, kad tarytum kas traukė į tą vietą. Vieni vokiečių karius vertina neigiamai, kiti teigiamai, bet, manau, svarbiausia žmogiškumas, žmogaus ryšys su žmogumi. Mirtis juk visus sulygina ir priešų nelieka. Jau 79 metai žmogui ir vargu, ar dar kartą čia sugrįš. Siegfriedui buvo svarbu, kad šią vietą pamatytų jo vienturtis sūnus.

Kai perskaičiau tą laišką, adresuotą vertimiškiams, įstrigo žodžiai – vienišas kapas. Kai kurie perkelia palaikus į vokiečių kareivių kapines Kaune. Pagalvojau, gal kaimo bendruomenė į Vertimų kapines priimtų, bet reikia jo atsiklausti“, – pasakoja Zita.

Jos manymu, tai tiesiog stebuklas, kad po tiek metų žmogus susirado tėvo kapą. Kai pirmą kartą 2006 m. atvyko vienas, jam teko nemažai paklaidžioti, nes pirmiausia pateko ne į Jurbarko rajono Vertimus, o kažkur kitur Aukštaitijoje. Ten irgi yra kaimas tokiu pavadinimu.

Dar kartą apsilankę Vertimuose šiemet spalio 26 d. kartu su Z. Kairiūkštiene ir R. Kriščiokaitiene Siegfriedas su sūnumi Brentu ant kapo pritaisė atminimo plokštę. Po to visi keturi nuvažiavo ir iki Tilžės, kur vyresnysis Helleris paskutinį kartą matėsi su savo tėvu Martinu. Kadangi Rusijos vizą turėjo tik jis vienas, bendrakeleiviai liko šiapus Nemuno.

Siegfriedas apžiūrėjo vietą, kur jo tėtis sėdo į valtį ir grįžo į karą, kitur pasižvalgė. Grįžęs pasakojo, kad buvo tikras siaubas, kaip jį sutiko rusų muitininkai – jis buvo priimtas kaip aiškus šnipas, labai kruopščiai apžiūrėtas, ištikrinti visi daiktai, o kai kurios fotografijos ištrintos iš telefono.

 Vertimiškė Lionė:  prižiūrėsiu, kol gyva būsiu

 Vertimų miškelyje esantį vienišą kapą, kurį anksčiau tvarkė Borkertai, dabar prižiūri vietinė vertimiškė Lionė Žalandauskienė. Sužinojusi, kad žmonės iš taip toli atvyksta aplankyti šios vietos, ji niekieno neprašoma nulėkė pažiūrėti, ar ten tvarka. „Kapas dabar gražiai sutvarkytas. Bet ir kai pirmą kartą atvažiavo, nebuvo gėda parodyti. Pikritę vietomis lapų, bet buvo bortas, aptvarkyta, matėsi, kad degusi žvakutė. Dabar tvorelė yra, eigulys Jonas Kundrotas padarė. Visi vertimiškiai žino šią vietą – šitiek metų kapas nebuvo užmirštas. Tokie sutapimai“, – pasakoja Lionė.

Prieš atvykstant svečiams ji nudažė bortelį, šakas aplinkui surinko. „Sakau, kad kol gyva būsiu, tvarkysiu. Pavasarį pakelsim aukščiau žemes, naują metalinę tvorelę padarysim, aplink išklosim plytelėmis“, – žada moteris.

Ji pasakoja, kad vertimiškiai buvo pikti ant vokiečių, nes traukdamiesi jie kaimą sudegino, kadangi rusai antroje Mituvos pusėje buvo įsitvirtinę. „Sudegino, kad lengviau šaudyti galėtų. Žmonės išbėgo, gyvi liko. Yra ir daugiau apylinkėse vokiečių kareivių kapų, gal trys. Bet kad ši kapas būtent Martino Hellerio, abejonių nekyla. Raudonasis Kryžius sužinojo, kad prie Vertimų tokiu laiku nedingo niekas. Jei žmonės šitokį kelią atvažiavo, per Londoną atskridę iš Varšuvos automobiliu atvyko, visą parą nemiegoję, vadinasi, tai jiems tikrai labai brangu. Tas Kasparas Borkertas, apie kurį kalbam, buvo labai protingas, tikrai atsiminė visas aplinkybes. Prižiūrėjo kapuką ir jo dukros, viena Jurbarke kita Pavidaujy dabar gyvena“, – sako L. Žalandauskienė.

Per praėjusias Vėlines jos šeima uždegė ant kapo žvakutes ir išsiuntė  Siegfriedui fotografiją su paaiškinimu, kad Lietuvoje yra tokios tradicijos. Per Tėvo dieną taip pat žadėjo uždegti.

Visa ši istorija labai įdomi. Stebuklas miške, trijų keliukų sankirtoje, pamatyti tokį sutvarkytą kapą, o dabar dar ir su antkapine plokšte. Kaip pasakoja L. Žalandauskienė, čia ir susibūrimų būna – vieni grįžta iš uogavimo, kiti iš grybavimo – sustoja prie kapuko pasivaišinti.

„Buvo ir bambalių, šakų prikritę, viską nunešiau, nuvilkau, išvežiau. Tokia patogi vieta susitikti iš miško grįžtant. Gerai, kad kapavietės neniokoja, o šią istoriją sužinoję, gal ir šiukšlių nepaliks. Žmonės keli dar yra, kurie prisimena, kaip degė kaimas. O ką padarysi, juk karas buvo. Viskas priklauso nuo žmogiškumo. Kapai nėra bevardžiai, juose – tikrų žmonių istorijos“, – atsisveikindama sako vertimiškė L. Žalandauskienė.