Viduramžių architektūros elementuose atsiskleidė pačios kūrėjos
„Kūryba būna pati įvairiausia: yra tokia kūryba, kuri gimsta iš chaoso, yra kūryba, kuri gimsta iš tylos, yra dar tokia, kuri gimsta nuolat kažko beieškant, arba net iš skausmo, iš pykčio, iš aistros, iš ilgesio...“ – tokiais žodžiais naujausią Vinco Grybo memorialinio muziejaus Suaugusiųjų dailės studijos parodą „Savistabos genezė“ pristato V. Grybo muziejaus vedėja ir studijos vadovė, dailininkė Rasa Grybaitė, pasak kurios visi kūrybos keliai yra vienodai geri ir reikalauja vidinės jėgos, tikėjimo, ryžto, degimo, nes juk degti galima ir ramybėje, ir tyloje, ir meilėje. Sausio 3-ąją, penktadienį, Panemunės pilies menėse pristatyta paroda užbaigė jubiliejinius, 25-uosius, dailės studijos veiklos metus.
„Panemunės pilis labai džiaugiasi turėdama galimybę suteikti (šiai parodai) rezidencinės pilies erdves, kuriose lankėsi galybė Lietuvos ir Lenkijos aristokratų Tas erdves mes papuošėme nuostabiais meno kūriniais“, – sveikindamas parodos dalyves ir į jos atidarymą susirinkusius svečius, kalbėjo Panemunės pilies direktorius dr. Marius Daraškevičius, palyginęs naujosios parodos kūrinius su didžiulėmis mandalomis. „Jei kas bandėte piešti mandalas, žinote, ką reiškia meditacinis darbas“, – pastebėjo direktorius, žvelgdamas į studijos moterų sukurtus didelio formato kūrinius ir žavėdamasis juose esančiais šešėliais, sukuriančiais 3D efektą.
Studijos vadovė R. Grybaitė šypsojosi, kad pradėjus galvoti apie jubiliejinių metų baigiamąją parodą pirmiausia, dar net nežinant, kokie bus darbai, apsispręsta dėl formato – kad jie bus dideli. „Didelis, reiškia aristokratiškas“, – juokavo Rasa, pasak kurios tokius didelius darbus norėjosi eksponuoti ne ten, kur įprastai, ne V. Grybo muziejuje šalia stacionarios ekspozicijos, o kitoje erdvėje, kur jie būtų gerai matomi. Tam pasirodė tobulai tinkanti Panemunės pilis, kurios direktoriui dailės studijos vadovė ypač dėkojo už pasitikėjimą neprofesionaliomis menininkėmis.
Parodoje, išsidėsčiusioje trijose Panemunės pilies menėse, eksponuojama 21 didelio formato drobė, kuriose įvairiomis technikomis – nuo aliejinės tapybos ir pieštuko iki virvelių ir papjė mašė – sukurti darbai, įkvėpti Viduramžių epochos architektūros: katedrų rozetės, akmeniniai ir mediniai ornamentai, skulptūros, bareljefai.
Reikia pasakyti, kad šie architektūriniai paveikslai ir Panemunės pilies menės, su ant sienų atkurtais senovinių freskų elementais, sukuria tiesiog tobulą dermę, nuo kurios sunku atitraukti akis. „Atrodo, kad paroda buvo užsakyta šiems interjerams“, – pastebėjo M. Daraškevičius, atkreipęs dėmesį, kaip dailės darbai dera prie aplinkos elementų.
Įkvėpta Jurgio Baltrušaičio jaunesniojo
Kodėl paroda pavadinta „Savistabos genezė“ (gr. genesis – kilmė. Besivystančio reiškinio tapsmas, kilmė, atsiradimas, – aut. past.)? „Per visą ilgą 25 metų laikotarpį Suaugusiųjų dailės studijos narės išmoko ne tik sukurti ir skirtingoje medžiaginėje terpėje realizuoti savo idėjas, matymą, bet ir pažvelgti į savo vidų, dažnai net žodžiu – garsiai įvardijant savo pačių psichines reakcijas į kuriamą objektą. Jos išmoko stebėti save ir vertinti savo patyrimą, kontroliuoti galėjimą ir ne(iš)galėjimą“, – parodos aprašyme teigia R. Grybaitė.
Penktadienį pristatydama parodą ji perėjo per visas tris pilies menes, atkreipdama susirinkusiųjų dėmesį tiek į kūrinius, tiek į jų autores, kurios, gavusios užduotį savo pasirinkta technika monochromiškai atkurti viduramžiškos architektūros elementus, žinoma, į šią užduotį „netilpo“ – kai kuriuose paveiksluose atsirado ir spalvos, o kai kurių rečiau matoma technika padiktavo vėlgi visiškai savitą požiūrį į architektūrines detales. „Gavusios šią užduotį, jos atsiskleidė, kokios jos visiškai, atskirai, kiekviena individualiai, skirtingos“, – su meile apie savo mokines kalbėjo Rasa, pastebėjusi, kad vienodai suformuota užduotis leido sukurti visiškai skirtingus kūrinius.
„Jei nenorite išsitepti drabužių, prie kai kurių darbų siūlyčiau nesiliesti, nes jie dar ne visiškai išdžiūvę“, – šypsojosi R. Grybaitė, pasak kurios keturis mėnesius trukęs projektas gruodžio mėnesio pabaigoje tapo tiesiog „stogą raunantis“. Taip iš paskutiniųjų buvo skubama užbaigti begalinio kruopštumo ir laiko pareikalavusius darbus, kad kai kurios studijos moterys vos spėjo grįžti namo sutikti Naujuosius metus.
„Tokie kūriniai šiai piliai suteikia gyvybės“, – pastebėjo parodos dalyves pasveikinęs Jurbarko rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius, dėkodamas Rasai Grybaitei už pastangas ir gebėjimą atskleisti žmonėse slypinčius talentus ir galimybes.
Ši paroda savo tema tarytum pratęsė prieš metus dailės studijos moterų V. Grybo muziejuje pristatytą parodą „Fantastinės būtybės“. Abi jas sieja vienas asmuo – iš mūsų krašto kilusio poeto ir diplomato Jurgio Baltrušaičio (1873–1944) sūnus, vienas įtakingiausių XX a. komparatyvistinės estetikos ir menotyros atstovų, Viduramžių tyrinėtojas, Prancūzijoje gyvenęs lietuvių mokslininkas Jurgis Baltrušaitis jaunesnysis (1903–1988). Analizuodamas meno kūrinius, Viduramžių ornamentų ir skulptūrų variacijas jis įrodė, jog neegzistuoja toks dalykas, kaip linijinė meno raida, kad kiekviename kūrinyje yra sumišę ne tik įvairūs stiliai, bet ir įvairios vietos, o universalioje gotikos katedros didybėje slypi ir kinų, ir arabų kultūros elementai, ir senovės pasaulio mitai.
„Besigilinant į Jurgio Baltrušaičio viduramžių meno ir architektūros tyrinėjimo analizes peršasi mintis, jog nei viena kultūra, nei vienas žmogus nėra atskira sala, kiekvienas esame gabalėlis ir to, ir ano, ir trečio. Kiekviename mūsų glūdi ir racionalus, analitinis mąstymas, ir absoliučiai mistinė egzotika, ir subtili romantika“, – teigia R. Grybaitė.
20 moterų
Suaugusiųjų dailės studija, kaip nuoseklioji dailės edukacinė programa, skulptoriausVinco Grybo memorialiniame muziejujeveikianuo 1999 metų. Per tuos metus studijoje vykdyta daugybė pačių įvairiausių meno projektų, kurtos instaliacijos, objektai, surengta per 100 parodų, kurios buvo pristatytos ne tik Jurbarke, bet ir kituose Lietuvos miestuose, o taip pat ir užsienyje.
Jubiliejinių metų baigiamojoje parodoje dalyvauja visos 20 dailės studijos narių, mėgėjų ir profesionalių: Birutė Elena Mockienė, Romutė Gervylienė, Daiva Mockienė, Vilmanta Šulskienė, Alma Busch, Jolanta Tamošaitienė, Onutė Siaurusaitienė, Odeta Kniečiūnienė, Irmina Ambrozevičienė, Ramutė Bakanienė, Sandra Mielkaitytė, Vilija Dovidaitienė, Jurgita Davidavičienė, Daina Tolpežnikienė, Romarika Pikelienė, Laima Mickūnienė, Audronė Martinaitienė, Eglė Blažiūnaitė, Gabija Viduolytė ir Rasa Grybaitė – 20 moterų, kurių jauniausiajai, Eglei, 23-eji, o vyriausiajai, Birutei, 90 metų.
„Ne tik moterys stebi save, bet ir aš jas“, – juokavo R. Grybaitė, kuri kiekvienai studijos narei davė užduotį, parinko architektūros elementą pagal jos polinkius ir pomėgius: kam ypač sudėtingus ir reikalaujančius išskirtinio dėmesingumo, kam – architektūros supratimo ir gebėjimo atskleisti šviesos ir šešėlių žaismą. Ir moterys per keturis mėnesius sukūrė iš tiesų neįtikėtino kruopštumo pareikalavusius, ne tik nutapytus ir išpieštus, bet ir apskaičiuotus ir skriestuvu bei liniuote išbraižytus darbus. Į kuriuos žvelgiant vis dėlto į akis krenta ne įdėtas triūsas, o lengvumas ir išbaigtumas, ilga praktika pasiekta meistrystė.
Parodą tarytum rėmina ir viena su kita menių anfiladoje susišaukia Linkolno katedros pietinio trancepto rozetė „Vyskupo akis“ (Anglija, XII-XIII a.), nutapyta jauniausios studijos dalyvės Eglės Blažiūnaitės, ir auksu spindinti Dainos Tolpežnikienės Vienos šv. Stepono katedros rozetė (Austrija, XIII-XIV a.). Tarp jų salėse įsikūrė rozetės ir skulptūriniai bareljefai iš Prancūzijos, Italijos, Ispanijos, ornamentai iš Kroatijos, Anglijos, Armėnijos, lango rėmo ornamentas iš Vokietijos. Sakytum akmeniniai nėriniai drobėje atgijo kruopščiosios Irminos Ambrozevičienės ištapytas armėniškas ornamentas. Iš drobės akmens svoriu ir figūrų lengvumu iškyla Rasos Grybaitės pavaizduotas Autun Šv. Lozoriaus katedros kolonos kapitelis „Pabėgimas į Egiptą“ (Prancūzija, Burgundija, XII a.). Beje, įdėmesni skaitytojai gal pastebėjo, kad parodos dalyvių yra 20, o darbų vienu daugiau – 21. Tai dėl to, kad Daiva Mockienė vienoj vieno sukūrė du darbus: Sultono Hasano mečetės akmeninį tašytą medalijoną (Egiptas, Kairas XIV a., dabar saugomas Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone) ir akmeninė liūto plytelę iš XI a. Vidurinės Azijos.
„Stebėdami save mes stebimės, jog neblėsta noras vis kažką naujo išbandyti, rizikuoti ir pažiūrėti, kas gausis. Aiškiai suvoki, kad gamta sukuria tik vieną kitą genijų, tačiau milijonus apdovanoja aistra kurti ir protu suvokti, jog iš kiekvieno dalyko galima kažko išmokti“, – rašo Vinco Grybo memorialinio muziejaus Suaugusiųjų dailės studijos vadovė, dailininkė Rasa Grybaitė. Šio neblėstančio noro kurti ir mokytis dailės studijos moterims ir linkime.
Paroda „Savistabos genezė“ Panemunės pilyje bus eksponuojama iki kovo 1 d.
Įdomu, kad taip elektrotechnika patobulėjo:)
Nemuno keltų istorija. Keltai: nuo irklinio „skraidančio“ iki elektra varomo