Verčia Gruzijai brangią, bet lietuvių dar neatrastą knygą

„Džiaugčiaus, jei būtų išleista šešiolika“, – šypsojosi žmona, savo vyro paklausta, ar nesidžiaugia tuo, kad yra išleidusi 15 knygų. Toji moteris – 60-metį rudenį atšventusi rašytoja, poetė, vertėja, žurnalistė Violeta ŠOBLINSKAITĖ ALEKSA, o jos vyras – taip pat rašytojas, poetas, dramaturgas Gasparas Aleksa, kuriam naujame Jurbarko bibliotekos pastate praėjusio penktadienio popietę teko  pabūti ir žurnalistu – imti interviu iš savo žmonos. Viskas vyko dėl jurbarkiečių, kurie, bibliotekininkų kvietimu, atėjo išgirsti ir pamatyti V. Šoblinskaitę Aleksą. „Mūsų laike“ – šio susitikimo fragmentai.

Gasparas: esi išvertusi 9 pjeses, kurios pastatytos Kauno dramos teatre, lėlių teatre. Kokio bieso lendi į tą dramaturgiją?

Violeta: labai smagu. Atokvėpis. Savęs pasitikrinimas, ar stipriai pasenai, kiek sugebi vaikų psichologiją suvokti, pažinti. Be to, tai ir šiokie tokie pinigai, be kurių šiandien irgi sunku išsiversti. Teatras yra dosnesnis šiandien. 

Gasparas: be pjesių esi išvertusi 13 romanų. Iš lenkų, rusų, vokiečių kalbų. Kada tu spėji? Versti sunkiau, ko gero.

Violeta: versti irgi yra darbas, bet versdamas taip stipriai nesikamuoji, nesidaužai. Turi konkrečią užduotį. Sėdi ir dirbi. Taip, kaip „Maxima“ pardavėja ar socialinis darbuotojas (juokiasi).

Gasparas: koks stimulas versti gruzinų autorių? Aš net jo pavardės negaliu ištarti (juokiasi). Nei tau kas žada honorarą, nei kas žada išleisti.

Violeta: Kodėl? Žada. Tik aš tau ne visas sutartis rodau (juokiasi). Sutarčių kol kas nėra, bet yra žodiniai pažadai. Jei būčiau už tavęs neištekėjusi, gal būčiau ieškojusi kokio gruzino. Man jie labai patinka (juokiasi). Jei rimtai – tai labai graži knyga. Visa Vakarų Europa ją puikiai žino šiek tiek kitu pavadinimu „Mėnulio sūnus“. Tai knyga, kurią Gruzijos intelegentija deda šalia kitų dviejų Gruzijai brangių knygų – Šv. Rašto ir  Šota Rustavelio „Karžygys tigro kailiu“.

Ši knyga pasako ne tik daug apie žmogų, bet ir apie Gruziją. Ir šiaip ji tokia įdomi, kaip gruzinai sako,  ji buvo vienintelė knyga sovietijoje, kuri išpranašavo Sovietų Sąjungos žlugimą. Aš tą knygą turiu labai seniai. Nuo 1982-ųjų metų. Vis nesiryžau jos versti, nes labai stora, bet viskam ateina savas laikas.

Gasparas: rytoj būsi televizijoje (LRT kultūros laidoje „Formatas“, - aut. past.). Tau tikriausiai užduos klausimą, kas yra poezija?

Violeta: kaip galima išaiškinti, kas yra poezija? Tu man pasakyk, kas yra meilė? Konkrečiai.

Gasparas: tai nuostabus dalykas. Tai repeticija, kai tu pateksi į dangų, jausi tokį patį malonumą kaip ir įsimylėjusi.

Violeta: taip jausies ir poeziją rašydamas? Bet Česlovas Milošas sako, kad poezija, kūryba yra pragaras, kurį nusipelnysime už tai, kad mes drįstame pasiduoti šitai išpuikimo pagundai ir bandome atkartoti tai, ką Dievulis padarė.

Gasparas: Milošas išsidirbinėja. Kaip ir daugelis didelių žmonių. Įvardija tai kaip didelę kančią...

Violeta: jūs drįstate ginčytis su Nobelio premijos laureatais? Kaip jums ne gėda, Gasparai Aleksa?! (juokiasi). Tas, kas galvoja, kad kūryba yra kažkokia panacėja, kad poezija yra kažkokie vaistai, jie nėra visai teisūs. Poezija greičiau gero kalibro grąžtas, kuris arba įsigręžia į žmogų, arba ne.

Gasparas: pakalbėkime apie naujausias knygas. 2012 metais išėjo „Tyruliukuose viskas gerai“. Novelės. Ją labai išgyrė. Ar tau negėda šitiek pagyrų gauti?

Violeta: ačiū Dievui, šitame pasaulyje yra vyrų, kurie moka moterims sakyti komplimentus (juokiasi).

Gasparas: iš kur semiesi medžiagos?

Violeta: iš gyvenimo. Kiekvienas gyvename ne beorėje erdvėje. Kai esi nusiminęs, ar rūpesčių kamuojamas, ne viską matai aštriai, bet kai esi truputėlį seklys morka, tai žiūrėk, nugirdai kokį įdomesnį posakį, ir situacija gimdo situaciją. Nelabai žinau, kaip turi pasielgti mano herojus finale. 

Gasparas: tavo herojai yra vyrai. Iš kur vyrų charakterį pažįsti?

Violeta: cho (nusijuokia). Tarytum aš būčiau kurčia, akla ir ne tos pakraipos. Aš tos pakraipos. Man vyrai patinka. 

Gasparas: bet tai nėra lengva. Vyrams perprasti moteris beveik neįmanoma.

Violeta: čia jau vyrų bėda. Turėtų būti akylesni, žingeidesni (juokiasi). Bet netikiu. Aš manau, kad vyrai gerai pažįsta moteris (šypsosi). 

Gasparas: kokį vaidmenį alkoholis vaidina menininko gyvenime?

Violeta: tokį patį, kaip eilinio žmogaus. Jei žmogus girtuoklis, ar jis menininkas, ar pardavėjas, ar gydytojas – jis girtuoklis. Rašytojas, jei geria, jis nerašo. Jo bėda. Naujų knygų nebus. 

Gasparas: tavo naujausias darbas yra poezijos knyga „Margalapė“. Kodėl toks pavadinimas?

Violeta: neapsimetinėk, kad nežinai.  Tu man siūlei pavadinti „Margoji“. Buvo taip? Bet pagalvojau, kad „Margoji“ bus labai arti Stasio Stacevičiaus „Stiklinė“. „Margalapė“ man patiko. Visi skyriai tokie, kur du žodžius galima paskaityti kaip vieną. Pavyzdžiui, marga lapė ir margalapė.

Gasparas: paskaityk, ką nors. Dėl ko nebūtų gėda (šypsosi).

Violeta: kuo labiau atitolsti nuo knygos išleidimo, tuo labiau gėda. Taip yra. Rodos, ne juokais rašiau knygą, o po ilgo laiko verčiu – ir čia  nesąmonė, ir čia. Ji man jau pasenusi. Ar tau patinka senos negražios damos?

Gasparas: man visos moterys patinka (šypsosi).

Violeta: esi kažkoks keistas. Nepavyko man tavęs išprovokuoti (juokiasi).

Trumpai

Skaityti pradėjo penkerių. Pirmoji perskaityta knyga – Petro Cvirkos „Juodoji tetulė“. Savo lėšomis yra išleidusi tik vieną knygą – „Šešėlio erškėtrožė“ (1993 m.). Ši knyga jai kainavo tais laikais 100 JAV dolerių.Dabar skaito kelias knygas vienu metu: „Lietuva yra Vydija“ bei lenkų ir lietuvių autorių knygą apie Česlovą Milošą.Veliuonoje gyvena 15 metų.