Veliuonos legendose – senųjų šventviečių atspindžiai

Veliuona – viena seniausių Lietuvos gyvenviečių. Dar XIII a. pab., 1291 m., Veliuonos pilis, tuomet vadinta Junigeda, pirmą kartą paminėta Petro Dusburgiečio kronikoje. XIII–XIV a. Veliuonos pilis buvo viena svarbiausių atramos punktų dešiniajame Nemuno krante kovojant su kryžiuočiais. Už poros kilometrų nuo dabartinio miestelio XIV a. stovėjo kryžiuočių pilis Bajerburgas. O archeologiniai radiniai rodo, kad žmonės čia gyveno jau akmens amžiuje. Tad tikriausiai nenustebsite, jei pasakysime, kad Veliuoną iki šiol gaubia ne tik gilios senovės aura, bet ir gausybė sakmių, legendų, padavimų, išlikusių čia gyvenusių ir gyvenančių žmonių atmintyje ir, laimė, užrašytų knygose.

Veliuona. M. Štreimikio nuotr.

Pragaras Nemune

Jei daugelį kitų vietų, minimų Veliuonos sakmėse ir legendose, galima nesunkiai lokalizuoti, tai Pragaro vieta tiksliai nežinoma. Veliuonos istorijos saugotojas ir metraštininkas Gediminas Klangauskas sako, kad ta vieta Nemune gali būti ties Pilaitėmis (Bajerburgu) – piliaviete Gystaus ir Nemuno santakoje, 2 km į vakarus nuo Veliuonos. Tą vietą, „Veliuonos sakmėse ir padavimuose“ rašydamas apie Margo kalną, Stasys Liutvinavičius aprašo taip: „Nelaiminga Margo kalno aplinka. Nemunas daug kartų griovė Bajerburgo pilies sienas, o ir dabar ne kartą į savo gelmes įtraukęs ne vieną čia besimaudantį žmogų.“ Taigi, maždaug šioje vietoje ir galima būtų lokalizuoti Pragarą. M. Štreimikio nuotr.

Gal manote, kad Pragaras – dvasinė vieta, į kurią po mirties patenka nusidėjėlių sielos, kaip mus mokė bažnyčioje ar „Dieviškojoje komedijoje“ aprašė Dantė? Pasirodo, ne tik. Pragaras yra (ar bent jau anksčiau buvo) ir prie Veliuonos.

Veliuonos pono Zaleckio dvaro virėjas Kačiulis, jau visai senas žmogus, jaunimui pasakojęs, kad po Veliuona Nemune buvusi labai gili duobė, kurioje gyvenęs Pragaras: baisus padaras, kurio ausys buvusios kaip veršio, kojos kaip veršio, o dantys kaip vilko. Tai tasai Pragaras surydavęs visus Nemune nuskęstančius žmones. Kam nors nuskendus, moterys eidavusios Nemuno pakraščiu ir raudodavusios: „Veliuonėli, Veliuonėli, plauk į kraštą, plauk į kraštą. Aš tau duosiu baltus marškinėlius, duosiu baltas kelneles, plauk į kraštą, plauk į kraštą...“ Taip raudodamos moterėlės ateidavusios iki tos Pragaro duobės, ir toliau jau neidavusios, nes žinojusios, kad jų skenduolį jau bus Pragaras surijęs. Grįždavusios namo. Turbūt ir Veliuonos vardas esąs nuo to, kad čia, toje duobėje, dingdavę velionys.

A. Žičkutės pieš.

Pasakojama, kad kartą Veliuonos kunigas maudėsi žemiau tos Pragaro duobės ir išgirdo, kaip tenai pakrašty vandenyse kas tai pliuškenasi ir vis kalba: „Trys turi būt, ir nėra... Trys turi būt, ir nėra...“ Tuomet kunigas pamatė, kad nuo kalno iš Veliuonos miestelio atbėga trys jaunuoliai peršilę, atsisagstę net marškinius, ir tiesiai eina į tą vietą, kur jis buvo girdėjęs vandens pliuškenimą ir tuos žodžius. Kunigas pasišaukė vaikinus ir juos kalbindamas sutrukdė, kol jie atvėso. Jis jiems aiškino, kad taip sušilusiems lįsti į vandenį esą pavojinga ir nesveika. Klausinėjo, kur jie gaišavę, kad dabar taip skubina. Vaikinai pasakę, kad miestelyje žydo tvartas užsidegęs, tai gesindami gaisrą užtrukę ir dabar turį greitai maudytis, kad suspėtų su visais po pietų stoti į darbą. Kunigas dar kiek juos sugaišinęs ir pataręs maudytis čia pat, toje vietoje, kur ir jisai maudęsis. Vieta esanti labai patogi ir gera. Vaikinai taip ir padarę. Išsimaudę ir grįžę į kalną, į Veliuoną.

E. Jonikaitės pieš.

Veliuonos apylinkėse Pragaras dar žinotas Karajiedo vardu – tai buvusi baisi, gauruota būtybė, kuria motinos gąsdindavo vaikus, kad prie Nemuno artyn nelįstų. Šis vaikus netgi šaukdavęs motinos balsu, o priartėjusius griebdavęs ir nešdavęs į upę...

Velnio akmuo

Pagrindinėje Veliuonos aikštėje, netoli Vytauto paminklo, guli akmuo su jame įspausta pėda. Viena iš Veliuonos legendų, beje, aprašyta ir Vikipedijoje, byloja, kad statant Veliuonos bažnyčią, velnias pagrobė vieną akmenį (galimai tikėjosi ir daugiau jų išnešioti, nes vieno akmens trūkumas vargu ar būtų sutrukdęs bažnyčią pastatyti), tačiau Mergelė Marija akmenį iš jo atėmė ir grąžino bažnyčios statybai. Nuo to laiko akmenyje liko įsispaudusi Marijos pėda. Gerokai dramatiškesnę legendą knygoje „Veliuonos sakmės ir padavimai“ užrašė Stasys Liutvinavičius.

D. Raškauskaitės pieš.

Veliuonoje stovėjo galinga pilis. Daug kartų kryžiuočiai ją buvo apsupę, bet įveikti negalėjo: pilies sienos buvo tvirtos, o ją gynė narsūs veliuoniečiai. Priešų vadas į pagalbą šaukė Dievą – šis nepadėjo, tada įpykęs kryžiuotis ėmė šauktis velnio.

Sumarmaliavo, sukunkuliavo Trydupio[1] liūnas, ir išlindo velnias – baisiomis ugninėmis akimis, maurais apsikaišęs. Kryžiuotis paprašė jo padėti lietuvių pilį nugriauti ir pagonis veliuoniečius nugalėti. „O kas man už tai?“ – paklausė nelabasis. „Duosiu kryžių dovanų“, – pasiūlė kryžiuotis. Žinia, velnias kryžiaus gauti nepanoro. Visokio gėrio iš Veliuonos pilies jam siūlė priešų vadas: gražią lietuvaitę, gintaro ir vaško, bet velnias nieko nenorėjo girdėti. Už lietuvaitę esą jį velnienė iš Trydupio išvysianti, o vaško ir gintaro jis savo pelkėje neturįs kur dėti. „Prapjauk savo kairės rankos pirštą ir krauju pasirašyk šiame lape, kad po mirties man teksi“, – galiausiai pasiūlė jis vadui. Tada jau kryžiuotis ėmė spyriotis, bet ne ką galėjo padaryti, mat velnio pagalbos jam labai reikėjo. Galiausiai nusprendė raštą pasirašyti, o nugalėjęs pagonis išmaldauti Dievo atleidimą.

Prapjovė vadas pirštą, krauju pasirašė, o velnias jį nusivedė ant Margo kalno[2], ant to, pro kurį Gystus teka, sušvilpė trylika kartų taip, kad net vėjas pakilo, ir kur buvę, kur nebuvę atbildėjo trylika velniukų, iškėlę virš galvos didelį akmenį. „Aš tau suteiksiu tokią galią, kad pakėlęs akmenį nuneši prie Veliuonos pilies ir trenkęs į sieną ją sugriausi. Bet turi eiti vienas“, – pasakė velnias. Tačiau vado būta bailaus. Kaip jis vienas eis prie pilies? Dar pagonys lietuviai jį nutvers. „Ar gali tą akmenį nešti kitas?“ – pasiteiravo. „Kodėl ne? Gali. Kam tą galią suteikti?“ – sutiko velnias.

Atėjo vadas į savo būrį. Vienam įsako nešti akmenį, kitam, trečiam – visi bijo. Nepasitiki velniu, baiminasi eiti po vieną. Ir pamatė priešai gal dešimtmetį berniuką panemunėj žvejojantį. Kaip amaras apipuolė vaiką, atnešė jį ant Margo kalno. Apėjo velnias nustebusį ir nusigandusį berniuką trylika kartų, trylika kartų į jį papūtė ir įsakė jam pakelti akmenį, nunešti prie Veliuonos pilies ir trenkti į sieną. Pasileido sustiprėjęs vaikis bėgti kartu su akmeniu žemyn nuo kalno, ir kryžiuočius, ir velnią pamiršęs. Nešė jis tą akmenį per brūzgynus, per krūmus. Priėjo upelį, pasidėjo akmenį ant kranto, o pats atsistojo ant jo pažiūrėti, ar jį kas mato. Nieko nebuvo aplinkui. „Tai ko čia skubėti“, – pagalvojo. Atsigulė prie akmens pailsėti. Vidurnaktį sugiedojo gaidys ir berniukas prisiminė, kad velnias pasiuntė jį tėvų pilį išgriauti. Ne, išdaviku nebūsiąs! Priešams ir velniui Veliuonos neatiduosiąs, nusprendė vaikas, be to, pajuto, kad ir velnio suteiktos galios neteko, tad palikęs akmenį nubėgo į tankią Girutę[3] pasislėpti.

O priešai, džiaugdamiesi, kad bus išgriauta Veliuonos pilis, iškėlė puotą. Gėrė, velnią geru žodžiu minėjo ir girti nusvyravo pasnausti. Rytą grįžęs namo berniukas papasakojo saviesiems ką matęs ir girdėjęs. Atsidarė didieji Veliuonos pilies vartai ir užpuolė snaudžiančius priešus lietuviai. Žuvo tąkart daugybė priešų, žuvo ir pats vadas, užrašęs savo vėlę velniui, taip ir nespėjęs išmaldauti Dievo atleidimo.

Žmonės, ties Trydupiu nusileidę į Dubinių[4] slėnį, Margo kalno papėdėje vis aplankydavo akmenį, ant kurio apsižvalgyti buvo užsilipęs berniukas ir kuriame liko įspausta jo pėda. Dabar šis akmuo su pėda atgabentas į Veliuonos centrą.

Užkeikta gražuolė

Kas lipo šiauriniu taku į Ramybės kalną[5], tikriausiai matė iš žemės kyšančias mūro liekanas, o netoli kalno viršūnės – mūrą ir duobę. Ten, giliai, pasak veliuoniečių, yra požemių durys, o kas slypi už jų „Veliuonos sakmėse ir padavimuose“ užrašė Stasys Liutvinavičius.

G. Simanavičiūtės pieš.

Kaip teigiama, kažkada ant to kalno vienas vaikinas pjovė šieną. Staiga kad sudundės kalnas – prasivėrė požemio durys ir išėjo graži mergina, spindinti kaip saulė, bet liūdna. „Jei kas mane pamiltų ir pabučiuotų, baigtųsi piktieji raganos burtai, mano pilis iškiltų į paviršių. O aš už to jaunuolio ištekėčiau, mano vyras būtų pilies valdovas“, – prašneko ji, žiūrėdama vaikinui tiesiai į akis. Vaikinas žiūri ir taip, ir šiaip – tikra gražuolė, o ir valdovu tapti būtų visai ne pro šalį. Ką gi! Pametė dalgį ir eina prie jos. O ši staiga... pavirto varle. Tokia didele, išpampusia, išverstomis akimis. Išsigando vaikinas, čiupo dalgį ir parbėgo namo. Papasakojo kitiems, ką matęs.

Tada jo kaimynas, irgi jaunas vaikinas, nuėjo į tą vietą šienauti. Ir vėl sudundėjo kalnas, pasirodė liūdnoji gražuolė. Išklausęs pasiūlymą, eina vaikinas bučiuoti, o ji, žinia, pavirsta varle. Jaunikaitis pasitaikė drąsesnis – vis tiek eina priekin, o varlė su kiekvienu jo žingsniu pučiasi, pučiasi... Jau kaip katė didumo, kaip avis, kaip telyčia. Pamačius telyčios didumo varlę, drąsa išgaravo. Bernas be kvapo pardūmė namo.

Tada ant kalno išsiruošė trečias vaikinas. „Vis tiek aš ją pabučiuosiu. Užsimerkęs prie varlės prieisiu“, – nusprendė. Labai jau norėjosi gražuolę į žmonas gauti ir pilies valdovu tapti. Ir vėl sudundėjo kalnas, ir vėl pasirodė mergina, kuri, vos tik būsimam jaunikiui atkišus lūpas ir pasiruošus bučiuoti, pavirto varle. Vaikinas eina artyn, o varlė pučiasi, pučiasi – jau didumo kaip telyčia, šlykšti be galo. Bet vyrukas drąsus pasitaikė, vis tiek artyn eina. Likus kokiems trims žingsniams jis užsimerkė ir pamažu žengė pirmyn. Vienas žingsnis... Antras... Trečias... Tik kad nieko nesimato, tai vos vos pramerkė vieną akį. O jergutėliau... Varlė stovi ant dviejų kojų. Aukštumo kaip jis pats, storumo gal tris kartus didesnio, priekines letenas deda jam ant pečių ir kiša artyn savo burną – tokią šlykščią, putom varvančią, tiesiai prie lūpų. Ir vaikinas ėmė trauktis atbulas. Tada varlė vėl pavirto gražuole mergina. „Pabijojai manęs, berneli... Dabar galės mane išgelbėti tik tas, kuris ateis į šią vietą po šimto metų“, – liūdnai tarė ji. Vėl sudundėjo kalnas, ir gražuolė, graudžiai sudejavusi, pradingo už požemio durų.

Kalvio duktė

Pasirodo, kad merginų, saugančių lobius, Veliuonoje galima sutikti ir daugiau. Jei nepavyko pabučiuoti varlės ir tapti pilies valdovu ant Ramybės kalno, galima laimę bandyti Gedimino kapo[6] kalne.

Kaip rašoma „Veliuonos sakmėse ir padavimuose“, prieš kelis šimtus metų ant stataus kairiojo Armenos[7] kranto, netoli Nemuno, buvo pilis ar dvaras. Čia dideliuose namuose gyveno kalvis, žmonių vadinamas Kalvių Kalviu. Ir darbštus, ir sumanus jis buvo. Ir žirgams pasagas, ir ginklus, ir net gėles išraitytas, papuošalus, žiedus nukaldavo.

Dž. Plaušinytės pieš.

Turėjo Kalvių Kalvis dukterį – skaistaus veidelio, mėlynų akelių, geltonų kaselių, liekno liemenėlio gražuolę. Ką tik gražesnio Kalvis nukaldindavo, dukrelei padovanodavo. Nukalė jai ir žvaigždę, švytinčią, spindinčią, su kuria Kalvio duktė labai mėgdavo žaisti. Mergina buvo ne tik graži, bet ir labai išdidi: visas savo brangenybes į skrynią sukrovusi, ant jos sėdėdavo, rankoje laikydama spindinčią žvaigždę. Veltui berneliai pas ją važiavo ir raiti jojo, meiliais žodeliais kalbino, prašė jos rankos. Ji visus atstumdavo: sakė, kad jei kas nori ją vesti, tegul nuo dangaus atneša žvaigždę – gražesnę nei ji turi. Deja, nė vienas jaunikaitis to padaryti negalėjo.

Prasidėjo karas. Priešai iš Vakarų atkeliavę, atplaukę Nemunu, siaubė aplinkinį kraštą: žudė žmones, degino namus, naikino turtą. Tėvas įsakė dukteriai atidaryti skrynią ir atiduoti brangenybes priešams, kad šie neniokotų jo šalies, bet duktė su visa skrynia kažkur dingo. O priešai sudegino Kalvio namus, ugnyje žuvo ir pats Kalvis. Liko prie Armenos tuščia laukymė, nusėta pelenais ir degėsiais.

Praėjo daug daug metų. Kartą jaunas vaikinas nuo Armenos krašto ėjo į Veliuoną. Nustebęs žiūri – ant Gedimino kapo kalno ryški šviesa. Užlipęs pamatė gražią geltonkasę merginą, sėdinčią ant skrynios, o rankoje laikančią švytinčią žvaigždę. „Pabučiuok mane, jaunikaiti. Mane šventos Ąžuolijos kriviai prakeikė, ir aš čia turiu kankintis. Jei pabučiuosi, tau atiteks brangenybių skrynia, o aš būsiu laisva, netūnosiu tamsiame požemyje“, – paprašė gražuolė bernelio. „O už ką buvai prakeikta?“ – susidomėjo šis. Gražuolė papasakojo apie savo tėvą Kalvį, apie Armenos rūmus, apie priešus, apie tai, kaip su brangenybėmis pasislėpė nuo priešų, o kriviai ją prakeikė. „Jei dėl turto ir išdidumo praradai tėviškę ir savuosius, nebučiuosiu“, – pasakė vaikinas ir jokie gražuolės maldavimai, pažadai už jo tekėti nuomonės nepakeitė. „Jei esi prakeikta, ir būk prakeikta! Manęs nesuviliosi“, – ryžtingai tarė jis. „Mane išgelbės tik tas, kuris ateis į šitą vietą po septynių šimtų metų“, – galop sudejavo Kalvio duktė ir su visa skrynia prasmego žemėje, o toje vietoje Gedimino kapo kalne taip ir liko duobė.

Šventoji Ąžuolija

Paslaptį, kur galėjo būti šventoji Ąžuolija, minima sakmėje apie Kalvio dukterį, nušviečia žinomas Veliuonos krašto rašytojas ir kraštotyrininkas Jonas Mačiulis, straipsnį apie šią vietą publikavęs prieš keliasdešimt metų rajono spaudoje.

Šv. Ąžuolija. M. Štreimikio nuotr.

„Kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašymuose neseniai perskaičiau kelio į Stenionių vietovę aprašymą. „1394. Liepa 22. Šiuo keliu yra ėję Perbaudas, Vientylis ir Sudervis iš Spliterio; pirmiausia iš Marienburgo link Kuvalkės upės, nuo tos upės aukštyn paupiu, per vietove vadinamą Vėlinių lauku į kraštą, kuris nuo Marienburgo yra septynios mylios; tuo keliu pora mylių žvyringo kelio; kraštas vadinasi Stenionlai; pakelyje į kraštą yra trejetas užkardų, viena apeinama, o kitos lengvai pašalinamos...“

Šitaip kryžiuočiai aprašė kelią nuo Dubysos žiočių, kur saloje buvo jų pastatyta Marienburgo pilis (dabar kalvelė vadinama „Palocėliu“), į vakarus iki Armenos upelio, įtekančio į Nemuną ir toliau aukštyn paupiu į šiaurę. Stenionių vietovę, kuri šiuo metu yra Raseinių rajono kaimas Verėduvos apylinkėje. Dėmesį atkreipiantis Kuvalke vietovardis, be abejo, yra iškreiptas Kalvių kaimas, buvęs Bajerkalnio papėdėje, kitapus Armenos upelio, vietinių vadinamajame Epidėmės slėnyje. Zigmantui Augustui 1557 metais įvedant žemės ūkyje valakų sistemą, Kalviai buvo nukelti ant Nemuno šlaito, maždaug pusę kilometro vakarų link. Kelio į Stenionius aprašyme minimas Vėlinių laukas visiškai sutampa su taip vadinamos šventosios Ąžuolijos prie Armenos upelio vietove.

1910 metais Kalvių kaimui skirstantis į vienkiemius, mano tėvas, kaip raštingas žmogus, buvo išrinktas kaimo įgaliotiniu prie carinės valdžios atsiųsto matininko Kotiachovo. Matininkui labai patikę skardingi Armenos šlaitai, o kai išgirdo, kad šlaitai, esantys į pietus nuo Baisiojo slankiaus, vadinami „šventąja Ąžuolija“, atmatuotą čia vienkiemiui žemės sklypą įpiršo mano tėvams. Iš motinos pasakojimo man atrodė, kad Kotiachovas buvo ne itin praktiškas žmogus, o daugiau romantikas, mėgęs pasvajoti. Užtikęs aprašymuose Vėlinių lauką (Welunenfeld) prie Armenos prisiminiau ir prie tėviškės esančią šventąją Ąžuoliją, susidomėjau jos reljefu. Šioje vietoje Armenos tėkmė stipri, vagoje seniau buvo daug didelių akmenų, slėnį supa kelios aukštos atodangos, gilios daubos. Ąžuolijos šlaitas atsisukęs į rytus. Nuo jo veržęsis šaltinis su šlaitu, kaip pasakojo, nuslinko žemyn seniau, bet apie 1930 metus iš atodangos dar veržėsi šaltinis. Uždaras slėnis pasižymėjo garsingumu, upės šniokštimu. Šiuo metu šlaitai apaugo medžiais, tačiau ąžuolų čia reta. Ąžuolijos lauke prie Račiaus daubos auga senas ąžuolas, galbūt tai iškirstos šventos Ąžuolijos anūkas.

Išspausdintame kelio aprašymo komentare yra paaiškinimas, kad Vėlinių laukas, be abejonės, esanti vietovė, kurioje lietuviai po 1367 metų sugriovimo bus šventę vėlines. Nepasakyta, kieno sugriovimo – Veliuonos ar Bajerburgo? Ar kartais už Bajerkalnio piliakalnio vardo neslypi Kęstučio statyta medinė pilis, kurią kryžiuočiai sudegino su 900 vyrų įgula? Beyery, Beyerburg juk tai labai panašu į Bajerkalnį. Šis piliakalnis, mano manymu, dabar visai neteisingai perkrikštytas į Rūsteikonių Bajorkalnį. Bajoro Rūsteikos buvusio kaimelio pavadinimas be reikalo primestas piliakalniui, kuris nuo seno priklausė Kalvių kaimo laukams ir turėjo savo vardą. Senieji mūsų kaimo gyventojai, gimę, augę ir visą amžių nugyvenę toje pačioje vietoje, matyt, pastoviau išsaugodavo ir savo vietovardžius.

Nuo Bajerkalnio šventoji Ąžuolija yra į šiaurę maždaug už kilometro. Matyt, tai buvo vienas iš daugelio mūsų protėvių ąžuolynų, galbūt tai paskutinioji Veliuonos apylinkėse senosios lietuvių tikybos šventovė, kurios ąžuolus iškirto statyboms (Račiaus dauba), įvedus Lietuvoje krikščionybę ir 1421 metais pastačius Veliuonoje bažnyčią.“

Parodėme tik mažą dalį Veliuonos mitinių sakmių ir legendų. Daug senųjų veliuoniškių pasakojimų yra surinkęs ir į knygelę „Veliuonos sakmės ir padavimai (mitai ir tikrovė)“ (2007) sudėjęs šviesaus atminimo mokytojas ir kraštotyrininkas Stasys Liutvinavičius. Jų galima rasti ir Vykinto Vaitkevičiaus straipsnyje „Veliuonos apylinkių šventvietės“ knygoje „Veliuona“ (2001), šioje knygoje yra ir daug kitokių „Veliuoniškių porinimų“, parengtų Povilo Krikščiūno.

Už pagalbą rengiant straipsnį dėkoju muziejininkui ir istorikui pedagogui Gediminui Klangauskui, šio krašto patriotui iš Seredžiaus Arvydui Sviderskiui, papasakojusiam apie šventąją Ąžuoliją, Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijos mokytojoms Daliai Gineitei ir Jolantai Lukenskaitei ir, žinoma, Veliuonos mokiniams, savo piešiniais iliustravusiems legendas.

[1] Trydupis – kairysis Dubinių upelio intakas.

[2] Margo kalnas – kalnas vakarinėje Veliuonos dalyje, prie kairiojo Gystaus upelio kranto.

[3] Girutė – miškas dešiniajame Gystaus krante, 2 km į šiaurę nuo Veliuonos.

[4] Dubinės – kairysis Gystaus intakas, 1 km į šiaurę nuo Veliuonos.

[5] Ramybės kalnas (Frydenbergas) – piliavietė Veliuonos centre.

[6] Gedimino kapo kalnas – piliakalnis ir piliavietė Veliuonos centre.

[7] Armena – dešinysis Nemuno intakas, 5 km į rytus nuo Veliuonos.