Veliuonoje nieko netrūksta, tik žmonių

Puikus straipsnis apie Veliuoną - naujausiame žurnalo "Veidas" numeryje. Tarp dviejų piliakalnių akmenimis grįstu keliuku užvinguriavus ant kalno, nuo kurio atsiveria Nemuno vaga, prie Vytauto paminklo, nepajudinamai čia stovėjusio net sovietinės okupacijos metais, mus sutinka Veliuonos krivis. Iš tikrųjų – tai miestelio veterinaras. Bet nemažos dalies veliuoniškių šiandienoje gali užčiuopti šlovingos miestelio praeities giją.

Eilinės savaitės dienos vidudienį miestelio pagrindinėje aikštėje – vienas kitas turistas, bandantis į vieną kadrą įtalpinti milijono vertą vaizdą – Nemuno slėnį. Pasilipusi ant kopėtėlių moteris laisto nuo stulpų svyrančias raudonas pelargonijas iščiustytoje, trinkelėmis grįstoje aikštėje su Vytautu vidury. Dar dažais kvepiantys bažnyčios bokštai, iš kurių atsiveria piliakalnių nusagstytos Veliuonos apylinkės. Motelis, ko gero, šiandien svečių neturi, tad uždaryta ir jo kavinukė. Bet už šimto metrų užeiti kviečia kita. Iš „Redos kirpyklos“, beje, vienos iš trijų Veliuonoje, išėjusi mergina kirpimo madingumu galėtų varžytis su geriausiais sostinės salonais.

Prie dvarvietės vyriškis grėbia dangų remiančių labai retų Lietuvoje tulpmedžių tikrai tulpės formos lapus. Ką tik iš gimnazijos pabirę pradinukai mostaguoja rankomis, bandydami patekti į fotografo objektyvo akiratį, o grupelė vyresniųjų traškina bulvių traškučius ant piliakalnio, mėgaudamiesi gal jau paskutiniais rudens saulės spinduliais.

„Skaistute, ar čia vištos krūtinėlė?“ – tikslinasi su vienos iš dviejų maisto parduotuvių pardavėja vyriškis. O ūkinių prekių parduotuvėje tuštoka – pardavėja aiškina, kad algų dienomis žmonių daugiau.

Parduotuvių Veliuonoje net šešios: dvi maisto, ūkinių prekių, gėlių ir dvi drabužių (viena iš jų – dėvėtų). Į vieną, įsikūrusią tarsi iš vaikiškos knygelės rausvame namelyje, kaip korys prilipusiame ant stataus šlaito, viena po kitos moterys užsuka garantuotai ieškodamos ne vaidilučių apdarų.

Bet nevertėtų trinti akių manant, kad vaidenasi, pamačius po Veliuonos dvaro parką oriai vaikštinėjančias išsipusčiusias skrybėlėtas po­nias, o tarp ant piliakalnio traškučius traškinančių gimnazisčių gali būti ir kokios trys vaidilutės – vietiniai nevengia persikūnyti į savo pirmtakus.

Nenuostabu: Veliuona – ne koks eilinis taškas žemėlapyje, nors šiandien miestelį namais vadina tik apie 800 veliuoniškių. Veliuona – vienas svarbiausių Lietuvos istorijoje vietovardžių. Ne­iš­sen­kan­tys kūrybingumo ir patriotizmo syvai ugdo kar­tą po kartos, tad išskirtiniai žmonės čia gyveno ir prieš šimtą ar kelis šimtus metų, ir šių dienų veliuoniškiai smarkiai skiriasi nuo statistinio Lietuvos miestelio gyventojo pagal profesionalių ar mėgėjiškų menininkų ir istorijos gerbėjų koncentraciją.

Vytauto pergalė prieš kryžiuočius ir prieš sovietus

Veliuona, anksčiau vadinta Junigeda, lyg Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto skydas, sustabdęs  kryžiuočius. Jo garbei miestelio centrinėje aikštėje 1930 m. pastatytas paminklas. Bet Vytautas Veliuonoje nugalėjo ne tik kryžiuočius. Stebėtina, bet visą sovietų okupacijos laikotarpį jis nepajudinamai rūsčiu žvilgsniu stebėjo tuomet čia buvusį Petro Cvirkos kolchozo centrą.

„Kas mane labiausiai jaudina per šimtmečių Veliuonos istoriją – kad veliuoniškiai ir tais sunkiais sovietinės okupacijos laikais išlaikė istorinius paminklus, nenugriovė Vytauto, Gedimino paminklų, aukuro, nepastatė jokių sovietinių stabų. Gatvių pavadinimo nepakeitė nė vieno – visada čia buvo ir Gedimino, ir Vytauto gatvės. Vieną naują buvo pavadinę Komjaunimo. Bet mokyklos kraštotyrininkai draugavo su kolegomis Latvijoje ir Estijoje, tad įšnekinome tos gatvės pavadinimą pakeisti į Draugystės – taip ji vadinasi lig šiol. Kitur rezistentus, kovotojus už nepriklausomybę į griovius vertė, o pas mus, jei sovietų valdžia neleido laidoti katalikų kapinėse, veliuoniškiai palaidodavo evangelikų“, – pasakoja Veliuonos metraštininkas, kas ketvirtą dabartinį veliuoniškį lietuvių kalbos ir literatūros mokęs dabar jau 86-erių Stasys Liut­vi­na­vi­čius. Mokytojas net kvatoja prisiminęs, kaip bandyta įrodinėti, kad Vytautas trukdo automobilių eismui, bet miestelėnai bendromis pastangomis užginčijo, kad jiems jis nekliudo.

S.Liutvinavičius – ne prigimtinis veliuoniškis, bet nuo 1954 m. čia mokytojavęs, garsėja ir kaip geriausias Veliuonos gidas, jam suteikta aukščiausios kategorijos gido kvalifikacija. Bet dabar sako privengiantis tai daryti, sutinka tik ypatingais atvejais. Mat pasakodavęs apie Veliuoną už ačiū, niekad neimdavęs pinigų, nebent dėkingi ekskursantai kokį suvenyrą ar knygutę padovanodavę. „Dabar yra mokamų gidų, nenoriu iš kitų duonos atimti“, – sako S.Liutvinavičius.

Ekskursantus jis sutinka savo kūrybos eilėraščiu apie Veliuoną („Kur žvelgsi, istorija glūdi aplinkui“, – deklamuoja). Veliuonai skirta, galima sakyti, visos 11 mokytojo knygų – ne tik pasakojimai apie miestelį, bet ir poezija. Mokytojas turi savo maršrutą, bet atsižvelgia ir į ekskursantų pageidavimus.

Jaunimui rūpi lipti į piliakalnius (171 laiptelis į Pilies kalną!). Vyresni labiau domisi istorine pra­eitimi, juk dar 1291 m. pirmą kartą istoriniuo­se analuose paminėta Junigedos, vėliau Veliuonos pilis, daugiau kaip 250 metų čia buvo svarbiausias forpostas, saugojęs nuo kryžiuočių. Ligi šiol pasakojamas mitas, kad čia žuvo didysis kunigaikštis Gediminas, ant piliakalnio yra paminklas jam. Bet, šypsosi vaikščiojančia Ve­liuo­nos enciklopedija vadinamas S.Liut­vi­na­vi­čius, jei čia jis žuvo, kaip po to dar dvejus metus dalyvavo įvairiuose įvykiuose? Dabar manoma, kad Veliuonoje žuvo svarbi istorinė asmenybė, tik neaišku kuri.

Diskusijų kyla ir dėl to, kas yra veliuoniškiai – žemaičiai ar aukštaičiai. Istoriniuose raštuose likę įrašai, kad Vytautas užrašęs Veliuoną iki pat Seredžiaus žemaičiams. Bet lietuvių etnografai ir istorikai sako, kad veliuoniškiai – Vakarų aukštaičiai. „Žemaičių šnektos mes nė nesuprantame“, – garantuoja S.Liutvinavičius, žemaitiškai pasakydamas frazes, kurios aukštaičio ausiai skamba nelabai padoriai, ir pamatęs nuostabą ilgai nelaukdamas „išverčia“. Šmaikštusis gidas tokių juokų, mįslių ar šaradų žino daugybę ir jomis paįvairina savo ekskursijas.

Daug versijų, ir nuo ko kilo Veliuonos vardas – velnio, vėlės, o gal Vilniaus. Au­torite­tin­giau­sias vietos istorijos žinovas S.Liutvinavičius pasakoja, kad Veliuonės – mirusiųjų deivės – vardas kilęs nuo „vėlės“. Bet dabar istorikas Alfredas Bumblauskas tikina, kad Veliuonos vardas kilęs iš žodžio „vėliava“.

Veliuonos istorija traukia tikrai nemažai turistų, keliaujančių gražiuoju panemunės keliu, ar atvykstančių į tradicines čia rengiamas šventes. Bet pagal Veliuonos svarbą Lietuvos istorijai ji verta dar didesnės traukos ir pati kalta, kad ją prarado, – taip mano paveliuonėje gyvenantis žalvario dirbinių kūrėjas Rimantas Ordinas.

Štai Kernavė padarė archeologijos šventę tradicinę ir dabar kasmet į ją susirenka minios. Seredžiuje (tai 10 km nuo Veliuonos) irgi buvo surengta tokia šventė – laivai plukdė žmones, lėktuvai skraidė virš piliakalnių. „Jei būtume toliau tokias šventes tęsę, šiandien Veliuona bū­tų kaip Kernavė“, – veliuoniškiui apmaudu dėl pralaimėtos konkurencijos.

 Vietos syvai augina kūrėjus, o ne verslininkus

S.Liutvinavičius pasakoja, kad ekskursantai į Veliuoną  atvažiuoja ne tik dėl ypatingos istorinės vietos. Važiuoja pažiūrėti gamtos unikumų: Veliuonos dvaro parke auga įstabaus grožio du gigantiški šimtamečiai ir du jauni tulpmedžiai, kasmet du mėnesius apsipilantys geltonais žiedais, taip pat dar 21 rūšies retų medžių.

O literatūros mėgėjai žymiausio Veliuonos gido prašo daugiau papasakoti apie čia gyvenusius Juškas – kalbininką Joną ir tautosakos tyrinėtoją Antaną, apie Petrą Cvirką.

„P.Cvirka kaip rašytojas – klasikas, bet asmeniniame gyvenime jis nusikalto valstybei – susidėjo su komunistais, NKVD. Tačiau ne jis vienas tarp klasikų turėjo nuodėmių. Bet veliuoniškiai P.Cvirką gerbia už tai, kad jis ne vieną kraštietį apgynė nuo tremties. Anuometis valsčiaus viršaitis taip pat kreipėsi į jį užtarimo ir nebuvo ištremtas“, – pasakoja S.Liutvinavičius, pridurdamas, kad pradėjus griauti sovietinės okupacijos metų paminklus pats važiavęs į Rašytojų sąjungą prašyti – jei griaus P.Cvirką Vilniuje, atiduoti Veliuonai, nes čia žmonės ras kur jį pastatyti. Bet paskui P.Cvirka taip ir liko Vilniuje stovėti.

Veliuonoje tebėra P.Cvirkos gatvė, o jo gimtuosiuose Klangiuose tebeveikia jo muziejus, tradiciniuose Novelės vakaruose skelbiami P.Cvirkos premijos laureatai.

Beje, Veliuona turi netgi ne vieną savo premiją: rašytojo Gasparo Aleksos („Ir jis – mano mokinys“, – didžiuojasi S.Liutvinavičius) ir jo žmonos, taip pat rašytojos, Violetos Šoblinskaitės-Aleksos iniciatyva Veliuonoje atidarytas „ArsTerra“ muziejus su veliuoniškio dailininko ir rašytojo Šarūno Šimulyno ekspozicija, imta teik­ti jo vardo premija keliaplaniams kūrėjams.

Jei jau prašnekome apie muziejus, tai, be minėtų „ArsTerra“ ir P.Cvirkos, Veliuonoje jų yra dar du. Dvare prisiglaudęs Veliuonos krašto istorijos muziejus. Kanadoje gyvenanti 83-ejų dvaro paveldėtoja Olga Vakselytė-Larson, iki dešimties metų augusi Lietuvoje,  kasmet čia atvyksta, dalyvauja miestelio renginiuose. Vienu gražiausių klasicizmo laikotarpio medinių ponų namų laiko­mas dvaras su Vytauto laikus menančiais skliau­tiniais rūsiais šiandien lankytojus kviečia apžiūrėti dar vienos Veliuonos įžymybės – čia apie 1925 m. fotoateljė įsirengusio ir didžiulį to meto miestelio bei miestelėnų nuotraukų archyvą palikusio Antano Mickaus nuotraukų, P.Cvir­kos klasės (čia veikė mokykla, kurią baigė ne vienas veliuoniškis), ponų kambario fragmento.

Aušra LĖKA

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Bilietai