Veliuona per Žolinę kviečia į ketvirtąsias PALAUNAGES

Veliuoniškiai ir miestelio svečiai šiemet į rugpjūčio 15 dieną vyksiančią palaunagę rinksis jau 4-ą kartą. Kasmet ji skiriama kokiam nors žymiam žmogui. Pirmoji buvo skirta rašytojai Ievai Simonaitytei, antroji – tėvui Stanislovui, pernai – Vaižgantui, o šiemet – mokslininkei Eugenijai Šimkūnaitei, kurios metais paskelbti 2020-ieji. „Minimi žmonės niekuo konkrečiai su Veliuona nesusiję, tačiau jų vardai užduoda palaunagės temą“, – „Mūsų laikui“ paaiškino šio renginio sumanytoja Veliuonos bibliotekininkė, rašytoja Violeta Šoblinskaitė Aleksa, atkreipusi dėmesį, kad keičiasi ir šio renginio vieta. 

„Jei pirmosios dvi palaunagės vyko mūsų namų kieme, pernykštės – Rašytojų giraitėje, tai šiemet nusprendėme įsikurti kultūros centro kieme už seniūnijos pastato, nes ten patogiau“, – dėstė Violeta Šoblinskaitė Aleksa. Tiems, kas nežino, kas yra palaunagė, rašytoja taip pat mielai paaiškino.

Pasirodo, šis senas lietuviškas žodis reiškia valgį tarp pietų ir vakarienės, popiečius, pavakarius. Kai rugpjūtį diena jau sutrumpėja, o didieji lauko darbai baigti, taupios šeimininkės pavakarių šeimynai nebeduodavo. Tad veliuonietiška palaunagė yra savotiškas paskutinis vasaros pavakarių valgymas – bibliotekininkė tradiciškai verda mėsos ir daržovių troškinį, o bendruomenė vaišinasi. Antri metai palaunagę rengti padeda Veliuonos kultūros centras, o šiemet prisidėti prie troškiniui reikalingų produktų ketina ir Veliuonos „Caritas“ organizacija, nes šventė bus po Žolinės atlaidų Veliuonoje.

Organizatoriai informuoja, kad Veliuonos bibliotekos rengiama palaunagė – Eugenijos Šimkūnaitės metams skirtas renginys, šurmuliuos rugpjūčio 15 dieną 14.30 val., po šv. Mišių Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, miestelio centre.

Apie E. Šimkūnaitę

Uteniškė habilituota biologijos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė (1920-1996 m.) savo gyvenimu ir veikla sukaupė ne tik didžiulį etnokultūrinį bei intelektualinį turtą Lietuvai, bet ir paliko neišdildomus įspūdžius su ja bendravusiems žmonėms bei suformavo unikalų savo, kaip liaudies žiniuonės įvaizdį. Visą savo gyvenimą dr. E. Šimkūnaitė paskyrė vaistinių augalų, liaudies medicinos, kraštotyros tyrimui.

Ekspedicijų metu įvairiose Lietuvos vietovėse tirdama vaistinių augalų augimvietes, ji rinko ir tautosaką, žodžius lietuvių kalbos žodynui. Surinko jų tūkstančius. Domėjosi archeobotanika, talkindavo archeologams, nustatydama augalų rūšį ir amžių iš kasinėjimų metu rastų gaisravietėse suanglėjusių augalų liekanų. Kartu su J. Urbiene parašė knyga „Vaistažolės“ (1971 m. Vilnius); 1991 m. parašė ir išleido pasakas su patarimais ir pamokymais „Girios medeliai, žali žaliuonėliai“, „Gyvačių karalystė“ (1993 m.), „Ką tik žino „ragana“ arba gyvenimas be tablečių“ (1994 m.).

Daktarė daug rašė straipsnių mokslo populiarinimo temomis. Dalyvaudavo botanikų ekspedicijose, įvairiose konferencijose. Žmonių tiesiog „Lietuvos žiniuone“ vadinama mokslininkė buvo Lietuvos Farmacijos sąjungos Garbės narė, iki pat mirties domėjosi farmacijos problemomis, bendradarbiavo žurnale „Lietuvos farmacijos žinios“, pasisakydavo Farmacijos sąjungos suvažiavimuose. 1997 metais buvo įsteigtas Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas, kurio tikslas – remti studijuojančius farmaciją, vaistažolininkystę, neturtingus studentus bei darbus vaistažolių tyrimo srityje.