VĖJŪKAS – NE TIK VĖJŲ DEMONAS

Vėjūkas lietuvių mitologijoje - vėjų demonas. Šis personažas, kaip ir laivo priekyje stovėjęs stabas, saugodavo jūrininkų kelionę, padėdavo kilus audrai, įkvėpdavo naujiems žygiams.  

Na, o kitas „Vėjūkas“  -  tai kūrybingo muzikuojančio jaunimo grupė, kuriai nesvetima lietuvių liaudies muzikos dvasia, gaidos, poetiškas žodis. Ši grupė Jurbarke susikūrė 2005 m. vasarą.

Beveik dešimt metų gyvuojantis kolektyvas aktyviai koncertavo miesto, rajono ir respublikos renginiuose, mokyklose, buvo rodytas ir per LRT laidą „Duokim garo“. 2007 m. koncertavo Ryno mieste (Lenkija), išleido kompaktinę plokštelę „Žaibai“. 2007 m. ir 2008 m. menų festivalio „Pilies aidas“ dalyvis. „Vėjūkas“ ne kartą dalyvavo ir tarptautiniame šiuolaikinio folkloro festivalyje Kaune „Suklegos“.

Šiandien 17 valandą Jurbarko savivaldybės viešosios bibliotekos salėje 17 valandą muzikuojančio jaunimo ansamblis „Vėjūkas“ savo klausytojus pakvies į atsisveikinimo koncertą. Tačiau šis koncertas – tik tam tikras atsisveikinimas su kai kuriais grupės nariais, šiais metais baigsiančiais 12-tą arba 10-tą klasę ir išvyksiančiais iš Jurbarko tęsti mokslų kitur. Kai kurie iš jų pasirinks muzikos studijas, teigė ansamblio vadovė Aušra Masteikaitė Mičulė. Su ja ir kalbamės apie kūrybą, pokyčius ir ateities planus.

„Vėjūką“ sukūrė Aušra Masteikaitė Mičulė. Ji taip pat buvo ir vaikų bei jaunimo folkloro ansamblio „Pasagėlė“ vadovė, respublikinės vaikų ir jaunimo folkloro šventės „Vieversiukas ant dirvono“ organizatorė. Kaip vieną iš savo tikslų, vadovaudama šiems kolektyvams, Aušra Mičulė įvardijo didžiavimąsi liaudies dainomis ir siekį, kad vaikai nesigėdytų jų. „Mums labai svarbus draugų, artimųjų palaikymas koncertuose, visada gera išgirsti šiltą žodį, žinoti, kad mūsų grojama, atliekama muzika paliečia sielą, žmonės iš koncertų išeina linksmi ir prisipildę lietuviškos dvasios”, yra sakiusi Aušra.

- „Vėjūkas“ tikrai neišsiskirstė, tik tapo niekam nepriklausoma grupe. Anksčiau mes buvom vienas iš Kultūros centro kolektyvų, dabar esam laisvi. Aš priklausau Jurbarko muzikos klubui „Devynstygis“. Šiame klube yra numatyta edukacinė muzikinė veikla, darbas su jaunimu. Tad jau kaip nepriklausomas žmogus tęsiu edukacinę veiklą ir toliau dirbu su „Vėjūku“, kūrybinis procesas tęsiasi. Tik viskas vyksta etapais. Vieni baigia mokyklas – šiemet iš dešimt (aš vienuolikta) grupės narių net šeši ruošiasi mus palikti – ateina kiti. Natūralu, kad jaunimas kelia sparnus, bet labai džiaugiuosi, kad ir palikę Jurbarką sugrįžta pas mus kartu koncertuoti. Viena mergina iš Kauno atvažiuoja savaitgaliais į „Vėjūką“ drauge repetuoti ir dalyvauti įvairiuose pasirodymuose. Į koncertą penktadienį atvyks ir pirmosios sudėties „vėjūkai“.  
Tokia mūsų grupės idėja, kad vis ateina nauji nariai - forma keičiasi, o turinys tas pats. Dabar kuriame jau su trečiu sąstatu. Pirmame buvo kelios amžiaus grupės – 40-mečiai, šešiolikmečiai ir dar viena apie vidurį. Antrame sąstate likau viena iš suaugusių ir mano pačios išauginti vaikai iš „Pasagėlės“, vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio. Trečiasis kolektyvas yra toks, kokį turime dabar. Esam iš viso 11 žmonių. Tarpusavyje susitarėm, kad būsim visi vienodai lygūs. Savęs nelaikau vadove, esu viena iš jų, tik šiek tiek daugiau atsakinga. Taip nusprendėm ir pamatėm, kad netgi kūrybiškumo atžvilgiu yra geriau, kai niekas pernelyg nevadovauja ir nesikiša.

- Kada ir kodėl pakeitėte grupės statusą ir susibūrimų vietą?
- Kai dirbi pedagoginį darbą daugiau nei 20 metų ir ikimokyklinėse, ir mokyklinėse įstaigose, ir Kultūros centre, kai tuo pačiu ir mokai, ir vadovauji kolektyvams, ateina toks laikas, kai nori išbandyti save - kaip tu pats vienas gali su tai susitvarkyti. Ką gali pasiekti, kai niekas tau nevadovauja, o esi visiškai laisvas. Tas sprendimas atėjo ne per vieną dieną, o brendo jau seniai. Nepalikau nebaigtų darbų ar įsipareigojimų Kultūros centre. Tiesiog taip jau sutapo, kad iš ten išėjome spalio mėnesio pradžioje ir pradėjom dirbti savarankiškai. Rugsėjį dar sėkmingai atstovavom Jurbarkui Kupiškyje vykusioje Baltų vienybės šventėje. Pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje planuojam padaryti kažką ypatinga, tik dar negaliu atskleisti planų.

- Kiek pagrįsta nuomonė, kad jūsų išėjimas į kitą erdvę yra susijęs su pasikeitusia Kultūros centro vadovybe?
- Tai tik sutapimas. Tiesiog taip sutapo, kad ilgai brendęs mano apsisprendimas kažką keisti, atsinaujinti kaip menininkei, įvyko būtent šiuo laiku. Sakyčiau, situacija man buvo net itin palanki - kai kažkas keičiasi, visiems reikia keistis, kurti ką nors naujo. Tai palankus metas  apsivalyti, atsinaujinti, pažvelgti naujai į savo darbą. Įvykiai gali greitai apaugti gandais, tačiau kalbos greitai nutyla. Kūrybingi žmonės turi keistis, tada atsiranda nauja išraiška, kitaip – sustabarėtume.

- Papasakokite apie jūsų grupės repertuarą. Ar kartu su „Vėjūku“ į naujas patalpas išsikėlė vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Pasagėlė“?
- Aš užsiimu ankstyvo amžiaus vaikų muzikiniu ugdymu. Kurie buvo „Pasagėlėje“, dauguma tęsia savo mokymąsi pas mane, tačiau tokiu pavadinimu dabar jų neįvardinu. Ateina tie, kurie išties nori mokytis muzikos. Mums patiems labai smagu daryti tai, ką darom. Mano tikslas - ugdyti kūrybiškumą. Manau, kad mano kaip mokytojos tikslas pasiektas tada, kai vaikas įgyja pasitikėjimo ir gali kažką padaryt savarankiškai.
„Vėjūke“ ir ne tik čia - vaikai labai talentingi ir kūrybingi. Jie patys kuria ne tik muziką, bet ir įvairius muzikavimo derinius. Dvi merginos iš „Vėjūko“ pradėjo dainuoti duetu, pasivadinusios „Matrica“, Andrius Sabataitis dažnai vienas dainuoja. Jis ir respublikinio vaikų konkurso „Tramtatulis“ laureatas. Paruošti konkursui vaikus yra mano atsakomybė, o šiaip, kaip jau minėjau, kasdienybėje visi esam atsakingi už bendrą kūrybinį darbą. Esam labai laisvi ir besikeičiantys, mūsų nevaržo jokie reikalavimai, tiesiog matom, ko reikia, kas labiausia patinka, tą ir darom. „Vėjūko“ repertuarui nesvetima liaudies muzikos dvasia, bet vaikai taip pat sugeba ir gali interpretuoti, aranžuoti, patys kurti muziką.
 Norisi, kad vaikai gyvenime turėtų tam tikrą bagažą, mokėtų ir autentikos, ir improvizuoti. Paauglystėje dažnai keičiasi vaikų požiūris į muziką, jie patys bando kurti, atsiskleidžia jų meniniai sugebėjimai. Aš galiu juos tik paskatinti. Jeigu muzika patinka, vaikai ilgai lieka su manimi. Tik jų atliekamos muzikos stilius ar žanras gali pasikeisti. Raginu pažinti kuo įvairesnės muzikos. Kaip hobis ir gyvenimo palydovas muzika šiems vaikams išlieka visam laikui. Būna, kad vaikai pasiūlo angliškai dainuoti, aš, aišku, nedraudžiu, bet esu labiau už lietuviškumą. Tariuosi su jais, smagu, kai jie patys pradeda kurti. Kūrybinio proceso neįrėminsi, jei yra noras, kiekvieną dieną gali tai daryti.
Mano kolektyvo vaikai - visi žiburiukai. Visi šviesūs, jaučiantys grožį. Mokau juos, kad scenoje žiūrovai nejustų neigiamų emocijų, jų pačių ambicijų. Turi likti tik bendras tikslas.

- Ar planuojate rengti prieš Jonines jau tradicinėmis tapusias kūrybines etnostovyklas Jurbarko rajone?
- Šią vasarą „Mikučio” stovykla numatoma ne prie Vadžgirio, kaip kad buvo keletą metų, bet Jurbarkų seniūnijoje, Lemantiškių kaime pas  Valdą Žemaitį. Taip nusprendėme su kolegėmis Lina Lukošiene, kuri vadovauja vaikų ir jaunimo  folkloro ansambliui „Šebukai“ Vadžgiryje ir Irma Svetlauskiene, Veliuonos kultūros centro direktore. Ta mūsų stovykla buvo tokia migruojanti - ir Vadžgiryje, ir Veliuonoje, paskui vėl Vadžgiryje. Dabar apsistosime Lemantiškių kaime. Tai tam tikras pasiruošimas Joninių virsmui. Stovyklų tikslas – pabūti kartu prieš šią šventę ir kartu ją atšvęsti. Šventė, mano manymu, turi būti tada, kai švenčia visi kartu, o ne tada, kai kitus linksminni. Juk tokia jos prasmė. Joninės, kaip ir kitos liaudies šventės, neturi būti parodomasis renginys. Pats turi prisijungti, nors ir kaip sunku tokį supratimą įdiegti mūsų žmonėms. Mūsų kalendorinės šventės juk to moko - per šventimą daug ką supranti. Jokių žiūrovų ir nebūdavo anksčiau – visi gali ir turi būti dalyviai.
Pernai labai gražios buvo mūsų Joninės – visi elementai vanduo, žolynai, ugnis ir dainos susiliejo į visumą. Dalyvavo apie 30 jaunų žmonių. Manau, ne vienam jos įsirašė į atmintį. Ši stovykla organizuojama mūsų rajono vaikams, kuriems patinka tai, ką mes darom. Tai „Šebukų“, „Pasagėlės“, „Vėjūko“, Veliuonos senovinių šokių kolektyvų vaikai, jų broliai, seserys, ansamblio narių artimieji, draugai, visi, kuriems nesvetimas toks buvimas drauge. Tai specifinės stovyklos, iš šalies atėjęs žmogus nelabai gal ir pritaptų.

Tai, ko nepaklausėme...
Pasinaudodama proga labai norėčiau padėkoti prieš tai buvusiai aplinkai, nes mus visus sukuria aplinka, kurioje esame. Kaip ir kiekvienas koncertas, pasirodymas...  Noriu padėkoti ir visiems savo buvusiems kolegoms - visi gražiai vienas kitą auginom būdami drauge. Labai ačiū ir vaikų tėvams, kurie kiekvieną savaitgalį net ir iš tolimų kaimų atveža vaikus repetuoti ar koncertuoti. Ačiū vaikams, kad jie tiki manimi ir pasitiki. Visiems, kurie buvo, yra ir bus. Labai smagu, kad yra vaikų, kurie išeina studijuoti muzikos, tikiuosi, kad jie sugrįš perimti mano pradėtų darbų arba kurs savo... Mokytojo darbo prasmė juk ir yra turėti pasekėjų. „Vėjūko“ idėja lieka, o kokia bus forma, pamatysime ateityje...
„Vėjūkas“ - tai mano laisvalaikis, tai mano gyvenimo būdas. Dabar, pučiant palankiam vėjui, gyvename taip, tai tegul taip ir būna...