Vasario 16-osios aidai Jurbarko krašte

Valstybinių švenčių progomis vėl verčiame istorijos lapus, kad prisimintume anuos mūsų tautai, valstybei svarbius laikus. Istorija – neįkainojamas turtas, kuris ne tik primena, moko, bet ir parodo, kokie mes buvome savo kelyje į laisvę ir kokie esame šiandien.

Laisvės niekas nedalija, ją reikia išsikovoti pirmiausia moraline, paskui juridine, politine, o labai dažnai ir ginklo jėga. Taip buvo ir 1918-aisiais, devynioliktaisiais, dvidešimtaisiais metais. Ne veltui aukuras prie nežinomo kareivio kapo skelbia: „Amžius budėję, laisvę laimėjom per aukas ir pasišventimą“.

Vasario 16-oji visam pasauliui parodė didelį prisikėlimo stebuklą, kaip 123 metus nebūnat vėl prisikelti, apsiginti savo etnines žemes ir per trumpą laiką tapti lygiateise tarp kitų valstybių.

Ši šventė suteikia mums grįžimo į istoriją teisę.

Rengdama straipsnį domėjausi Jurbarko krašto Lietuvos kūrėjų-savanorių biografijomis. Galime didžiuotis savo senelių, tėvų pasiryžimu ginti krašto laisvę. Nerasime net mažiausio kaimo, iš kurio nebūtų išėjusių į nepriklausomybės karą vyrų. Didelį agitacinį darbą atliko krašto šviesuoliai – mokytojai, dvasininkai. Jurbarko bažnyčios vikaras Martynas Jonaitis buvo vienas iš jų. Jis ne tik bažnyčioje sakė patriotines, krašto laisvę raginančias ginti kalbas, bet kalbėjo ir miesto gatvėse, įvairiausiuose žmonių sambūriuose. Įdomu tai, kad jo kalbų klausėsi ne tik lietuviai krikščionys, bet ir žydai. Vienas Jurbarko žydas yra pasakęs: „Jei tu pats stosi į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, tai ir aš savo sūnų išleisiu...“. Beje, kunigas Martynas Jonaitis tapo Lietuvos kariuomenės karo kapelionu. Nemažai žydų taip pat dalyvavo Nepriklausomybės kovose ir jie tuo didžiavosi. Vasario 16-osios šventės proga Jurbarko žydai – Lietuvos kūrėjai-savanoriai, pasipuošę pilkai melsvomis uniformomis, dalyvaudavo šventiniuose renginiuose.

Daug metų praėjo nuo tų įsimintinų istorijos metų, iki šių dienų nebeliko nei vieno gyvo savanorio, jų vaikai taip pat jau garbaus amžiaus žmonės, tačiau atmintis apie tuos laikus dar vis gyva. 1998 m., paminint Lietuvos valstybės 80-metį, Avietiškių kaime, Eržvilko sen. Pašaltuonio bendruomenė ir Jurbarko teritorinio gynybos štabo savanoriai kartu su Jurbarko šauliais šviesiam šio kaimo Lietuvos kūrėjų-savanorių atminimui pastatė piramidės formos akmenų paminklą. Įdomu tai, kad po žemės reformos išdalijus čia buvusio dvaro žemes, Avietiškių kaimas XX a. 3-iame dešimtmetyje buvo apgyvendintas savanoriais. Jų atminimas išliks žmonių atmintyje.

Daug buvusių Lietuvos kūrėjų-savanorių amžino poilsio atgulė Jurbarko ir kitų rajono miestelių, kaimų kapinėse.

Neseniai sulaukiau įdomios informacijos iš Kaune gyvenančio mūsų kraštiečio Vincento Greičiaus. Jis, kaip ir jo tėvas Juozas Greičius, buvę mūsų Jurbarko valsčiaus gyventojai. Vincentas gerai prisimena savo tėvo, buvusio Lietuvos kario pasakojimus, apie tuos visai Lietuvai sunkius metus. Vincentas Greičius pasakoja: „Iki šių dienų žodis žodin atsimenu savo tėvo pasakojimus. Kas klumpėm, kas vyžom apsiavęs stojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Juozui buvo vos 18 metų. Tokių buvo ne vienas. Davė uniformas, kurios dažnai buvo kruvinos, apavas prastas, maistas nesotus, visko trūko. Politinė karinė situacija buvo labai sudėtinga. Nežiūrint to, kad Lietuvoje dar šeimininkavo vokiečiai, rytų Lietuvoje lenkai užėmė gyvenvietes vieną po kitos. 1919 m. liepos 26 d. Lietuvos sieną iš Latvijos pusės perėjo stipri jungtinė baltagvardiečių kariuomenė, žinoma bermontininkų vardu. Baltagvardiečiai, plėšdami gyventojus, maistu apsirūpindavo patys.

Jau vėlesniais metais, važiuojant pro Radviliškį, tėvas prisimindavo skaudžias karo dienas. Vyko žūtbūtinė kova. Bermontininkai prie Šiaulių užmušė 33 jiems neįtikusius gyventojus, 124 žmones sužeidė. Sudegino daug namų, iš ūkininkų atėmė 1 328 arklius, 1 644 kiaules ir virš milijono markių pinigais.

1919 m. lapkričio 21–22 d. prie Radviliškio įvyko didelės kautynės. Lietuvos kariuomenė sulaikė bermontininkų traukinį, paėmė aštuonias patrankas, apie 160 kulkosvaidžių, dešimt tūkstančių artilerijos sviedinių, šovinių. Bermontininkai pralaimėjo, o lietuviai gerai apsiginklavo. Šiame mūšyje dalyvavo ir Juozas Greičius. Tėvas pasakodavo, kad žuvus savam kareivėliui, jausdavo begalinę neapykantą priešui. Iki pat mirties Juozą Greičių lydėjo šiurpūs karo vaizdų prisiminimai“.

Po karo, sugrįžęs į namus, Juozas Greičius gavo 6 hektarus žemės Jurbarko valsčiaus Barkūnų kaime, taip pat pinigų įsikurti. Pagal išgales pasistatė trobesius ir pradėjo gyventi. Po kariuomenės Juozas mokėsi staliaus amato, meistravo langus, duris, staktas, iš ąžuolo darė vežimams ratus, dirbo kitus darbus. Kaip ir daugelis to metų vyrų, įstojo į Šaulių sąjungą, dalyvavo šaulių organizacijos veikloje, turėjo leidimą laikyti ginklą.

1938 m. pardavė savo sodybą Jurbarke ir persikėlė gyventi į Vilkiją. Čia toliau vertėsi staliaus darbu, tęsė šaulio veiklą. Prasidėjus sovietų okupacijai, Vilkijos seniūnas patarė tėvui sunaikinti savo karinį bilietą, kuriame buvo įrašas apie savanorystę. Šaulių sąjungos duotą ginklą paskandino Nemune, nebeliko ir nuotraukų su savanorio ar šaulio uniforma. Vieną Juozo Greičiaus nuotrauką su šaulio uniforma pavyko išsaugoti savanorio žmonos giminaitei, kurią vėliau atidavė sūnui Vincentui.

Taip jau susiklostė, kad Vasario 16-osios iškovojimus pokario metais stojo ginti Lietuvos partizanai, kurių kova buvo ilga, bet ne bevaisė. Ir šioje kovoje buvo tūkstančiai krašto gynėjų, jų tarpe ir buvę Lietuvos kūrėjai-savanoriai, jų šeimos nariai. 1990 m. kovo 11-ąją buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas, kurį 1991 m. sausį vėl teko ginti Lietuvos žmonėms. Laisvės gynėjų gretose buvo ir būrys Jurbarko krašto savanorių.

2018 metais Lietuva švęs valstybės atkūrimo šimtmetį. Labai svarbu surinkti kiek įmanoma daugiau žinių apie visų laikų laisvės gynėjus. Po trupinį renkame žinias apie tuos, kurie 1918–1920 metais gynė Lietuvos valstybę. Te nenueina pražūtin jų vardai. Užrašykime jų pasakotus atsiminimus, suraskime jų nuotraukas, apdovanojimų dokumentus, neleiskime laikui sunaikinti Lietuvos kūrėjų-savanorių atminimą.

Žinias, informaciją pateikite šio straipsnio autorei d. tel. 70 200 arba el. paštu – r.kliukiene@jurbarkas.lt