Varlaukio geležinkelio stotis mena tremties pradžią

Jurbarkietė Aldona Bunikienė, gyvenanti jaukiame name Jurbarke Liepų gatvėje, apie šiuo metu minimą datą – Gedulo ir vilties dieną – gali papasakoti iš savo skaudžios patirties. Jai buvo 9-eri, kai 1949-aisiais iš Varlaukio geležinkelio stoties išvežė į Sibirą visą jos šeimą.

 Aldona pasakoja, kad jos tėvai, Kleopas ir Ona Pratapai, netoli Eržvilko turėjo 30 hektarų žemės. Sovietams – tai jau buvo buožės. Tad Aldona, 8-erių Zigmas, 5-erių Vytas ir 4-erių Stasys kartu su tėvais 10-čiai metų buvo ištremti už Uralo, į Taišeto rajoną. Aldona prisimena, kad kai juos vežė į Varlaukio geležinkelio stotį mama labai verkė ir šaukė, kad veža šaudyti, nes jau buvo mačiusi karo metais varomus žudynių vieton žydus. Prisimena, kad kareiviai su šautuvais, kurie dar ir durtuvus turėjo, visus sustatė prie klėtelės, o tėvams leido pasiimti šiek tiek daiktų. Moteris pasakoja, kad nuvykus į paskyrimo vietą, rado kalinių statytus barakus – be durų ir langų. Jos tėtis buvo statybininkas, todėl ėmėsi tvarkyti tą baraką, tuo pačiu ir dirbti – statė dvi spirito gamyklas, o vakarais rusams mūrydavo krosnis, kad nors duonos būtų už ką nusipirkti. Dirbo visą laiką, nors buvo gana silpnos sveikatos – turėjo tik vieną plautį. Mama dirbo taip pat labai sunkiai – iš baržų nuo upės Biriusos į kalną turėdavo suvilkti ant pečių po 57 ar daugiau maišų su grūdais. Matomai, tai spirito gamyklai. Pati Aldona taip pat nuo 14 metų, kai oficialiai buvo leidžiama dirbti, įsidarbino vienoje iš tų spirito gamyklų. 

„Prisimenu alkį ir duonos skonį. Jos gabalai buvo didžiuliai. Kai atveždavo, stovėdavom kilometrinėse eilėse, o kartais duonos ir nelikdavo. Pagrindinis mūsų patiekalas pusryčiams, pietums ir vakarienei buvo „duonzupė“. Kartais pagardindavo mama kokiu lašinuku. Paskui, kai jau leido bulvių pasisodinti, maistas tapo truputį įvairesnis“, – tremties sunkumus prisimena Aldona. Pasakoja, kad vienu metu gulėjo tiesiog ant šiaudų, nes viską, ką buvo atsivežę – patalynę, antklodes ir kt., mama buvo pardavusi, kad būtų už ką valgyti nusipirkti.  

Maža to, kad už nieką jų šeima praleido 10 metų tremtyje, dar skaudžiau, kaip juos pasitiko grįžusius į tėvynę – niekur Lietuvoje neregistravo. Juk „nusikaltėliai“. Jie apsigyveno Kaliningrado srityje, 20 km nuo Slavsko. Tėtis įsidarbino statybose, o mama liko šeimininkauti namuose. Ir taip 10 metų. Kai Aldona susipažino ir apsivedė su savo jau a. a. vyru Jonu, nusprendė keltis į Lietuvą. Iš pradžių glaudėsi taip vadinamuose barakuose Kalnėnuose. Vyras įsidarbino vairuotoju, o ji – Jurbarko pieninėje. Ten ir išdirbo visus metus iki pensijos. „Namą Liepų gatvėje, kuriame dabar gyvenam, lipdėm pamažu. 17 metų – kaip kregždės. O kai pasistatėm, mano tėvų nenorėjo čia registruoti. Rašiau tada į Vilnių, komunistų CK, kad jei neregistruojate, išleiskite gyventi į Ameriką. Tada atėjo atsakymas, kad gali registruotis, kur nori. Abu mano tėveliai numirė čia pas mane namuose, galima sakyti, ant mano rankų“, – prisimena jurbarkietė.  

Ji nesiskundžia savo likimu, nenori, kaip pati sako, jokios reklamos, galvoja, kad kitiems buvo dar blogiau, nes buvo ir daug tokių, kurie ten mirė, negrįžo... „Man dar pasisekė“, – juokauja.  

Nuo pat pradžių Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos įsikūrimo pradžios moteris dalyvauja jos veikloje Jurbarke, beveik kasmet važiuoja į susitikimus Ariogaloje. Štai ir dabar, Gedulo ir vilties minėjimo proga, kad ir neturi labai stiprios sveikatos, atvyko su visais į Varlaukio geležinkelio stotį, į vietą, iš kurios būdama vos 9-erių buvo ilgam ištremta. Kad ir kaip ji kuklinasi, tokių žmonių kaip Aldona Bunikienė dėka mes sužinome tautos istoriją ir galim ja pasidalyti su kitais.

Projektas: Pilietiškumo ugdymas – ginklas pasienyje prieš propagandą