Vadžgiryje koncertavęs legendinių „Brolių“ kūrėjas didžiuojasi nepalaužiamu tautos stuburu

Buvo taip jauku ir gera, kad nė nepajuto, jog šalta. Taip apie antradienio vakaro koncertą Vadžgirio Šv. Juozapo bažnyčioje sugrįžę atsiliepė „Mūsų laiko“ kalbinti jurbarkiečiai. Į mažą miestelį legendinius „Brolius“ atvežė roko grupė „Skylė“– atlikusi Lietuvos partizanams, miško broliams, skirtas autorines dainas iš albumo „Broliai“. Svečiai iš Vilniaus atvyko rimta proga. Kaip tik lapkričio 26 dieną prieš 65 metus Rusijoje, Butyrkų kalėjime, buvo nužudytas šalies partizanų vadas generolas Jonas Žemaitis Vytautas. Šis renginys ir buvo skirtas jo žūties metinėms paminėti – be nuobodžių kalbų, su daug geros muzikos ir prasmingais dainų tekstais, kuriuos atliko patys jų autoriai, Rokas Radzevičius ir Aistė Smilgevičiūtė.

Albumo „Broliai“ dainos dar taip neseniai skambėjo didelėje Vilniuje „Siemens“ arenoje pritariant Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui, o lapkričio 26 dieną jų klausėsi susirinkusieji į mažo miestelio bažnyčią. „Džiaugiamės tokiais koncertais, nes tai yra visai kitokia patirtis“, – „Mūsų laikui” koncerto Vadžgiryje išvakarėse kalbėjo grupės „Skylė“ siela R. Radzevičius, paaiškinęs, kad tokie renginiai miesteliuose visada jaukūs ir malonūs, ir kur jų dainų pasiklausyti ateina šviesūs žmonės. Vadžgiryje skambėjo žinomų „Broliai“ albumo dainų akustiniai variantai, pritaikyti kamerinei aplinkai – parinko ne trankias, o lyriškesnes dainas.

R. Radzevičius prisipažino, kad dar nežinia, kaip su tuo koncertu bus, nes Aistė sirguliuoja. „Labai gerklę skauda. Gal nepadainuos visiškai. Tikėsimės, kad pasveiks, bet šiandien ji jaučiasi prastai,“ – dar pirmadienį nerimavo jis. Nežinia, ar Aistė pasveiko, bet antradienio vakarą ji Vadžgirio bažnyčioje dainavo taip, tarsi tų ligų nė nebuvę. Kaip ir buvo Roko suplanuota, atvyko keturiese – dainos skambėjo pritariant tik gitaroms ir akordeonui.

Psichologiškai sunki tema

„Broliai” albumas ir pačios dainos gyvuoja beveik 10 metų. Per tą laiką šalyje neatsirado ne tik nieko geresnio, bet apskritai tai kol kas vienintelis toks albumas apie partizanines kovas. Kodėl taip yra? „Nėra lengva ta tema kurti, ypač, jei nori tai padaryti nuoširdžiai ir įtaigiai. Reikia įdėti daug darbo. Ir psichologiškai nėra lengva, nes sunki tema. Kurdamas pats išgyveni stiprias emocijas. Gal dėl to,“ – svarstė pašnekovas, sukūręs tekstus bei muziką daugumai „Broliai“ albumo dainų. Paklaustas, kaip jam pavyko sukurti tokius tekstus, kurie ne priešina žmones, kaip dažnai nutinka, o vienija, Rokas nusijuokia, sakydamas, kad jis tik menininkas, o ne pranašas, ir kad daugelį dalykų daro intuityviai, taip, kaip jam atrodo, ir ką būna sunku logiškai paaiškinti.

„Bet reikia kalbėti paprastai, nuoširdžiai. Be deklaratyvumo ir tuščių lozungų. Be pykčio. Be to, ir pats meno kūrinys turi būti įtaigus, nes tu gali viską teisingai patriotiškai daryti, bet jei pats menas silpnas – irgi labai keistai atrodo. Tuščiai,“ – mano pašnekovas.

Ta proga pasidomėjome, ką jis mano apie Mariaus Ivaškevičiaus romaną „Žali“, t.y. knygą apie partizanus, kurią dalis visuomenės pasitiko pasipiktinusi.

R. Radzevičius turi savo nuomonę, bet jos nebando įpiršti. Paaiškina, kad pats šią knygą skaitė, ir ji jam pasirodė silpna kaip literatūros kūrinys. „Mano nuomone, neverta skaityti, bet gal yra kitaip manančių,” – sako jis.

R. Radzevičius turi savo nuomonę ir apie aktualijas, kurias visuomenė taip pat nevienareikšmiškai vertina. Kad ir tokias, kaip vadinamas „vytininkų“ ir „bunkerininkų“ konfliktas. Turima omeny konfliktą tarp dviejų pusių, kurių viena nori Lukiškių aikštėje matyti Vytį, o kita pusė – Laisvės kalvą. Pasiteiravome, kurią pusę palaiko R. Radzevičius. „Labiau palaikyčiau patį Vytį, nes jis tinkamiausias kaip simbolis. Aiškus laisvės kovų simbolis, tačiau jo išpildymas toks, koks buvo pasiūlytas, abejotinas,“ – mintis dėlioja menininkas.

Visą straipsnį rasite naujame "Mūsų laikas" laikraštyje.