Užbalių kaimas: atėjūnai šios žemės nelaikė sava

Pervažiavus Smalininkų miestelį, visą ąžuolų alėją, įsukus į pagrindinį kelią Jurbarkas-Šilutė, dešinėje pusėje stovi gana nemažas baltų plytų namas. Tiesiai už jo į dešinę veda žvyrkelis į Užbalių kaimą. Nuo Smalinikų jį skiria maždaug 6 kilometrai. Rodyklės su kaimo pavadinimu, o tai gana įprasta Jurbarko rajone, nėra. Šis kaimas – tiesiog klasikinis pavyzdys, ką padarė sovietų valdžia su buvusiais Klaipėdos krašto kaimais.

Arcimavičių sodyba – vienintelė kaimo pažiba   Graudu ir skaudu, tiesiog baisu žiūrėti, kas liko iš kažkada tvarkingų, turtingų, pilnų gyvybės kaimų. Tačiau Užbaliams šiek tiek pasisekė – čia gyvenimą kuria ir kaimo istorija domisi jaunas medžio drožėjas Edvardas Arcimavičius. Jų sodybą, iš keturių kaime likusių, galima vadinti pagrindiniu, kertiniu pastatu. Įdomu tai, kad ne taip seniai jaunas vyras ant namo rado užrašą, ar tiksliau jo dalį, kad čia būta mokyklos. Edvardas pasakoja, kad užrašas ant namo visuomet buvo, tik labai neryškus, o vieną dieną keičiant stogą, ant pastolių būdamas jis sumąstė pakrapštyti kalkes, esančias ant užrašo ir, sako, „gavosi visai normaliai“. Pasirodo, šiame nedideliame kaime būta net dviejų mokyklų – ši buvo lietuviška, o kita, vokiečių, stovėjusi aukščiau ant kalvos, sovietmečiu sudegė.    Arcimavičienė Irena, dviejų sūnų Edvardo ir Ričardo mama, į šią sodybą atsikraustė apie 1990-uosius. Namas yra močiutės palikimas. Kilusi iš Stoniškių kaimo, gyvenusi Alytuje, ji vėliau nusprendė, kad nori gyventi kaime ir atsikraustė į Užbalius. Dirbo Smalininkų technikume, taip vadinamuose versluose liejo plastmasinius dirbinius, dabar pragyvenimui užsidirba „Eglėšakyje“.

Daugiau skaitykite „Mūsų laikas“ laikraštyje.