Tūkstantmečio mįslės įminimas – Alsos ir Mituvos pakrantėje

2009 metais, Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga, buvo išleista kalbininko baltisto dr. Leto Palmaičio knyga „Įmintos tūkstantmečio mįslės“, kurioje pateikta įdomių išvadų apie šv. Brunono Bonifaco, su kurio žūtimi, aprašyta Kvedlinburgo analuose, kaip žinia, ir siejamas pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas, žudikus ir, svarbiausia, nužudymo vietą. Ją kalbininkas tvirtina buvus Jurbarko krašte.

Savaime suprantama, kalbininko, netgi ne istoriko, iškelta hipotezė tuomet sukėlė daug šurmulio ir ironiškų šypsenų, vis dėlto reikia pripažinti, kad ji verta nors ir ne daugiau, bet tikrai ne mažiau nei kitos panašios hipotezės – bent jau būti prisimenama ir palaikoma Jurbarke. Juk mūsų rajonui, pretenduojančiam tapti turizmo kraštu, tikrai praverstų istorinės sąsajos su pirmuoju Lietuvos vardo paminėjimu. Ir tai neatrodytų juokingiau, nei pastaruoju metu bandomas įtvirtinti Jurbarko – Rojaus kelio sostinės titulas, kuris skamba kaip pasityčiojimas vien pažvelgus į vietos komunalininkų kasmet darkomus, t. y. genimus, medžius miesto gatvėse.

Taigi, artėjančios Lietuvos vardo dienos, kovo 9-osios, proga susipažinkime arba prisiminkime, ką apie šventąjį Brunoną ir jo mirtį pasakoja dr. L. Palmaitis, pasak kurio, aprašymuose sutinkamas pasakymas „Rusios ir Lietuvos pasienyje“ dar nereiškia, kad kalbama apie tą Rusiją, kurią žinome šiandien, ir kad šv. Brunoną nugalabijo lietuviai. Tyrėjo nuomone jį nužudė prūsams giminingi skalviai, o Brunono misijos ir jo nužudymo vietą jis lokalizuoja Jurbarko rajone.

Gyvenimas

Pirmiausia – kas gi buvo šis šventasis ir kaip jis atsidūrė mūsų kraštuose? Kaip teigiama L. Palmaičio knygoje, apie misionieriaus gyvenimą ir veiklą žinoma iš 25 pagrindinių šaltinių. Nors tarp šaltinių esama prieštaravimų, tai netrukdo susidaryti bendrą šv. Brunono Bonifaco gyvenimo ir misijos vaizdą.

Brunonas gimė Saksonijoje, Kverfurto pilyje, apie 974 m. Jis buvo didikų Brunono ir Idos pirmagimis, turėjęs dar bent tris brolius (būta ir kitų, anksti mirusių, vaikų). Baigė mokyklą, įsteigtą prie Magdeburgo bažnyčios. Pabrėžiamas jo aukštas ūgis ir teigiama, kad iš bendramokslių jis išsiskyrė darbštumu bei pamaldumu: kai visi vaikai žaidė, Brunonas meldėsi, marino savo kūną pasninku, šalčiu ir net plakimu.

Į kunigus jis buvo įšventintas 995 m. ir paskirtas Magdeburgo šv. Mauricijaus katedros kanauninku. Netrukus Šventosios Romos imperijos imperatorius Otonas III pasikvietė Brunoną į Romą dvaro kapelionu, tačiau po trejų metų jis paliko tą tarnybą ir įstojo į Aventino benediktinų vienuolyną Romoje, kur pasirinko Bonifaco vardą.

Vienuolyne Brunonas kartu su kitais vienuoliais gyveno iš savo rankų darbo: mezgė tinklus, gamino šaukštus, verpė. Šią vietą jis irgi paliko ir 1001 m. pirmą kartą prisijungė prie misionierių, vykusių į pagoniškas Europos šalis. Jam išvykti nepavyko, bet žuvus penkiems misijos broliams, Brunonas aprašė jų gyvenimą. Kartu jis parašė ir „Šv. Adalberto gyvenimą“. Pastarasis šventasis svarbus tuo, kad jis buvo Brunono pirmtakas – mėgindamas krikštyti baltus (prūsus) padėjo galvą už prūsams šventos giraitės išniekinimą. Brunonas sekė jo pėdomis.

Misija

Mirus Otonui III, siekusiam įgyvendinti Europos vienybės, paremtos krikščionių tikėjimu, idėją, kilo konfliktas tarp imperatoriaus įpėdinio Henriko II ir Lenkijos valdovo Boleslovo Narsiojo. Tad Brunonas Bonifacas pateko į Šventosios Romos imperijos susiskaidymo periodą, tačiau vis vien mėgino įtikinti Henriką II sudaryti taiką su Boleslovu. Deja, garbaus misionieriaus pastangos buvo bergždžios – pasaulietinė ir bažnytinė valdžios ėmė tolti, o naujoji vieningos Europos tauta – krikščionys pamažu užleido vietą etninėms valstybėms. Brunonas Bonifacas visgi tęsė savo misiją – krikštijo pagoniškas tautas ir tuo tikslu „dvyliktais atsivertimo (įšventinimo į vienuolius) metais“, 1009-aisiais, iš lenkų pamario išvyko į Prūsią (Prūsiją).

Į misiją Brunonas Bonifacas pasiėmė 18 palydovų. Išlikusiuose rašytiniuose šaltiniuose minima, kad Rusios–Lietuvos pasienyje jis pateko pas tenykštį valdovą Netimerį (Nautimerį), kur patyrė išmėginimą ugnimi (kol kapelionai sugiedojo septynias psalmes, misionierius nė kiek neapdegė pabuvojęs specialiai jam sukurtoje ugnyje). Tada Netimeris su visais, dalyvavusiais reginyje, puolė prie misionieriaus kojų, prašydamiesi pakrikštijami. Krikštui pasirengė apie 300 pagonių. Tokio gausaus būrio krikštui prireikė didelio ežero, kurio būta netoliese. Pasikrikštijęs Netimeris pasiryžo savo valdas palikti sūnui ir eiti kartu su Bonifacu. Maža to, rašoma, kad jis netgi nukovęs savo brolį, sukilusį prieš krikštą.

Mirtis

Sužinojęs, kad Netimeris turi dar vieną brolį – Sebedą (Zebeden), tuo metu įsikūrusį prie Alstros upės Brunonas Bonifacas su palydovais nukeliavo pas jį. Toje vietovėje misionierius su palyda pasirodė 1009 m. kovo 9 d. ir laikė Mišias. Tuo metu, kai Brunonas Bonifacas Mišių metu laimino atnašas, su kariais pasirodė įsiutęs dėl brolio žūties Sebedas. Pagal vieną iš Brunono gyvenimo aprašymų, Sebedo karys pribėgęs prie Brunono nukirto jo ranką ir nustūmė misionierių nuo altoriaus.

Kronikoje rašoma, kad Brunono ranka taip ir liko kyboti ore, laimindama atnašas. Tai pamatęs ranką nukirtęs karys, puolė prie misionieriaus kojų, tačiau kitas karys tuo metu nukirto Brunono galvą. Panaši lemtis ištiko ir kitus misionieriaus bendražygius. Tik Vipertas, lydėjęs Brunoną, liko gyvas, tačiau išbadytomis akimis. Misionieriaus galvą kariai įmetė į Alstros upę, kuri vėliau toje vietoje naktį ėmė švytėti. Būtent ten žvejai surado nukirstą Brunono galvą ir pridėjo ją prie kūno, kurį Boleslovas Narsusis išpirko ir parsigabeno Lenkijon. Teigiama, kad dabartinis lenkų miestas Branievo taip buvo pavadintas šv. Brunono Bonifaco garbei.

Rusia – nuo Rusnės

Remdamasis kalbotyra, dr. L. Palmaitis savo knygoje teigia, kad metraštyje minimas vietovardis Rusia kilęs ne nuo Kijevo Rusios, o nuo Rusos (Rusnės) upės ir reiškė kraštą tarp Rusnės, Nemunyno (Nemuno senvagės) ir Kuršių marių. Todėl to krašto gyventojai baltai buvo vadinami rusais. Anot dr .L. Palmaičio, būtent šią vietovę, vadintą Rusia, pasiekė šv. Brunonas, praplaukęs sąsiauriu iš Baltijos jūros į Kuršių marių pietvakarius, tokiu būdu pakartodamas savo pirmtako šv. Adalberto kelią. Pasak jo, reikėtų atkreipti dėmesį, kad visur metraščiuose rašoma „Rusios–Lietuvos pasienyje“, bet ne atvirkščiai, kaip būtų derėję rašyti, jei misionierius, kaip teigia kai kurie istorikai, iš Lenkijos per Prūsiją būtų keliavęs į Kijevo Rusios pasienį.

Šv. Brunono žūties vietą L. Palmaitis lokalizavo pagal rašytiniuose šaltiniuose minimą upę Alstrą, vardus Netimer, Zebeden, pats lankydamasis minimose vietovėse. Anot mokslininko, pasiekęs sausumą šv. Brunonas leidosi į ją gilyn, plaukdamas Nemunu. Navigacija kovo pradžioje (kaip ir krikštas ežere) nestebina, nes lietuviškų mėnesių pavadinimų istorija rodo klimatą buvus šiltesnį vienu mėnesiu. Tyrinėtojas įrodinėja, kad Netimeris (Nautimeris) ir Sebedas – tai skandinavų karybą ir kultūrą perėmę skalviai (vakarų baltai), kurie varžėsi su lietuviais dėl žemių į šiaurę nuo Nemuno Vakarų Lietuvoje. Taigi šv. Brunoną nužudė ne lietuviai, tačiau jie tai padarė Lietuvos teritorijoje, nors tradicine šv. Brunono kulto vieta laikomas Gižyckas (dabartinė Lenkijos teritorija), kur prie Negocino ežero XX a. pradžioje buvo pastatytas kryžius.

Prie Alsos ir Mituvos

Kadangi šaltiniai mini „didelį ežerą“, kuriame šv. Brunonas krikštijo pagonis, įvykius, pasak L. Palmaičio, galima lokalizuoti suradus to ežero vietoje dabartinę pelkę. „Tokia pelkė iš tiesų yra. Tai didelė Dainių pelkė apie 3 km senu keliu į šiaurę nuo Jurbarko. Nors Jurbarko tvirtovės tuomet dar nebuvo, kažkokia gyvenvietė turėjo būti, o seni keliai išlieka šimtmečiais“, – rašoma knygoje „Įmintos tūkstantmečio mįslės“.

Pakrikštijęs pagonis, misionierius iškeliavo šiaurės rytų kryptimi, prie Alsos (pasak L. Palmaičio, vienas iš jos pavadinimų galėjo būti Alstra, panašiai kaip vietos gyventojai Imsrę kartais vadina Imstre) ir Mituvos santakos, kur tuo metu buvo Netimerio brolis Sebedas.

„Einant toliau į šiaurę link Girdžių, prieš pat Mituvą į rytus atsišakoja kelias, kuriuo palei upę pasiekiame tiltą per ją prie Antrųjų Palsių (Paalsio II kaimas – aut. past.) gyvenvietės. Už tilto dešinėje – senos kapinaitės, o paupiu dar apie 100 m į rytus – Alsos ir Mituvos santaka. Mūsų dėmesį patraukė apdegęs ąžuolas. Ir dar už šimto metrų į šiaurę – dainų slėnis, kur švenčiamos gegužinės. Taigi kapinės, šventas slėnis ir ąžuolai, o šalia – Alsą, į kurią buvo įmesta nužudytojo misionieriaus galva. Radome tai, ką ir turėjome rasti. Netikėtas paskutinis argumentas tobulai užbaigė visą ankstesnę jų grandinę. Mat čia, šventoje pagonių giraitėje, šv. Brunonas laikė krikščioniškas mišias, gal prieš tai ir kokį ąžuolą nukirtęs pagal misijų taisykles. Apie tai buvo pranešta Sebedui, kuris netruko atskubėti ir atkeršyti už savo brolio žūtį“, – rašo L. Palmaitis.

Nesiimsime spręsti, kiek kalbininko teiginiai įtikinami, kiekvienas gali tai padaryti pats, perskaitęs knygą „Įmintos tūkstantmečio mįslės“, tačiau jie neabejotinai žadina susidomėjimą mūsų šalies praeitimi, dar didesnį norą pasinerti į savojo krašto istorijos gelmes, taigi jais pasidomėti verta.