Tri­jų die­nų links­my­bės Vokietijoje frankų alaus šven­tė­je (3 video)

Už­ten­ka pa­bū­ti vie­no­je vo­kie­čių šven­tė­je, kad su­abe­jo­tum sta­tis­ti­ka, tvir­ti­nan­čia, kad bū­tent Lie­tu­va pir­mau­ja pa­gal iš­ger­to al­ko­ho­lio kie­kį. Toks pir­mas įspū­dis ap­si­lan­kius jau 176-ojo­je Krails­hei­mo Fran­kų šven­tė­je, kuo­met lit­ri­nius alaus bo­ka­lus tris die­nas iš ei­lės pil­nu­tė­lė­je pa­la­pi­nė­je kil­no­ja apie 7 tūks­tan­čius žmo­nių. Ap­si­lan­ky­ti šio­je šven­tė­je tu­rė­jo pro­gą ir „Mū­sų lai­kas“, ly­dė­jęs ofi­cia­lią Jur­bar­ko kraš­to de­le­ga­ci­ją, ku­ri į šven­tę bu­vo pa­kvies­ta kaip mies­tas-part­ne­ris.

Fran­kų šven­tė ir jos ati­da­ry­mas su­si­jęs su alu­mi. Šven­tė pra­si­dė­jo penk­ta­die­nio va­ka­re, kai bu­vo iš­muš­tas alaus kamš­tis, t. y. me­di­niu plak­tu­ku Krails­hei­mo me­ras Ru­dol­fas Mich­las įmu­šė čiau­pą į alaus sta­ti­nę. Vi­siems bu­vo dar links­miau, kad me­rui tai pa­vy­ko pa­da­ry­ti tik iš tre­čio kar­to. Tuo­met pra­si­dė­jo tik­ras alaus fes­ti­va­lis, į ku­rį vo­kie­čiai su­gu­žė­jo pa­si­puo­šę. Dau­ge­lis jų į šven­tę at­ėjo ap­si­ren­gę tau­ti­niais sti­li­zuo­tais kos­tiu­mais – vy­rai trum­po­mis kel­nė­mis ir lan­guo­tais marš­ki­niais, o mo­te­rys tra­di­ci­nė­mis suk­ne­lė­mis gi­lio­mis iš­kirp­tė­mis. Tie­sa, jur­bar­kie­čiams jau lan­kę­si šio­je šven­tė­je anks­tes­niais me­tais pa­ta­rė ei­ti į pa­la­pi­nę ap­si­ren­gus ne puoš­niau­siais dra­bu­žiais, nes tik­rai ap­lais­tys alu­mi. Krails­hei­mo alaus da­ryk­los „En­gel“ pa­la­pi­nė, tal­pi­nan­ti apie 7000 žmo­nių, buvo pil­nu­tė­lė. Vi­si gėrė alų, ku­rį lit­ri­niais bo­ka­lais ne­šio­jo rau­me­nin­gi pa­da­vė­jai – po 10-14 bo­ka­lų vie­nu me­tu. Įdo­mio­ji da­lis pra­si­dėjo ne­tru­kus, pra­ėjus va­lan­dė­lei. Skam­bant gy­vai mu­zi­kai vi­si vo­kie­čiai ir sve­čiai li­po ant suo­lų ir, dai­nuo­da­mi in pro­sit, in pro­sit... (iš­ver­tus į svei­ka­tą, į svei­ka­tą, - aut. past.), su­si­dau­ždami bo­ka­lais, gėrė ir dai­navo bei šo­ko. Ki­ti taip at­si­sto­ję ant suo­lų be­veik vi­są va­ka­rą pra­sto­vė­jo ir pra­šo­ko. Sto­vė­ti ant suo­lų sau­gu, nes pa­si­ro­do, pas­ta­rie­ji pir­mus me­tus dėl žmo­nių sau­gu­mo buvo pri­tvir­tin­ti prie grin­dų. Dar gra­žiau tai, kad kai ku­rie vo­kie­čiai li­po ant sta­lų. Ne to­dėl, kad alaus per­si­gė­rė, o to­dėl, kad už­si­mir­šo. Pa­si­ro­do, dar prieš ke­le­tą me­tų šven­tės da­ly­viai ga­lė­jo ger­ti sto­vė­da­mi ir ant sta­lų. Ta­čiau dėl sau­gu­mo da­bar to ne­lei­džia­ma da­ry­ti. Jei ku­ris vo­kie­tis vis dėl­to už­si­mirš­ta ir už­li­pa – prie jo tuoj pat pri­ei­na ir man­da­giai nu­lip­ti pa­pra­šo ap­sau­gos dar­buo­to­jas. Sve­čių sau­gu­mu rū­pi­na­si taip va­di­na­mi ap­sau­gi­niai, ste­bin­tys šven­tės da­ly­vius ir iš aukš­tai, pakylose, bei apie už­si­mir­šu­sius šven­tės da­ly­vius pra­ne­šan­tys vie­ni ki­tiems ra­ci­jo­mis.

Jur­bar­kie­čiams alaus šven­tė­je šiuo Lie­tu­vos blai­vy­mo me­tu iš­ties bu­vo ne­jau­ku. Juo­ka­vo, kad rei­kė­tų Ve­ry­gą (svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­ras Au­re­li­jus Ve­ry­ga, - aut. past.) at­si­vež­ti.

Visą straipsnį rasite "Mūsų laikas" laikraštyje.

Arba jo el. versijoje.