Tremtinių rankdarbių paroda: „Kai noras yra, vargo nėra“

Siuvinėtos staltiesės ir staltiesėlės, nertos servetėlės, megztos šlepetės... Ir net ant medžio tapytas  paveikslėlis su šventaisiais. Ir visa tai padaryta tremtyje, gūdžiomis Sibiro sąlygomis. Tokie eksponatai šiemet surinkti Jurbarko krašto muziejuje ir eksponuojami viename iš antrame aukšte esančių ekspozicinių kambarių. Jurbarko krašto muziejus šitaip šiemet sugalvojo pagerbti Gedulo ir vilties dieną – birželio 14-ąją ir praėjusį ketvirtadienį atidarė šią parodą.

Kaip pasakoja muziejininkė Adelija Meizeraitienė, kiekvienais metais muziejus vis kitaip pažymi svarbias istorines datas – taip pat ir vieną iš jų – Birželio 14-ąją. „Mes turime stendą su daugybe fotografijų, dokumentine medžiaga, pasakojantį apie visas kovas už laisvę ir nepriklausomybę. Jei reikia, vaikams pasakojame apie partizanus, jų pasirinktą kelią, jų likimus. Šį kartą nusprendėme kitaip paminėti šią tautai tragišką datą. Pernai skaitėme laiškus iš tremties ir į tremtį – vienas žmogus, kuris juos kolekcionuoja, leido pasinaudoti“, – pasakoja A. Meizeraitienė. 

Ji apgailestauja, kad čia yra labai nedaug vietos, todėl ši tremtyje kurtų rankdarbių ekspozicija yra kartu su edukacinio projekto, skirto Viduramžiams, objektais. Adelija sako, kad parodoje eksponuojami ne visi muziejuje laikomi tremtinių rankdarbiai, o tik tie, kuriuos padovanojo ar paskolino tremtiniai 2017-aisiais. Visas šių rankdarbių savininkes surado LPKT sąjungos Jurbarko filialo pirmininkė Irina Pažereckienė. Tos savininkės – tai Vilūnė Toliušienė, Florida Čelkytė ir jos a. a. mama Marijona Čelkienė, Janina Borkertaitė-Klioštoraitienė (jos darbus atnešė I. Pažereckeinė) ir Erna Petruitienė. Adelija pasakoja, Ernos Petruitienės ant medžio jos pačios nutapytas paveikslas su šventaisiais, padovanotas muziejui, yra ypatingas, nes Sibire tokių nebuvo, ant ko galėjo, ant to žmonės ir piešė, prie jų meldėsi. Erna jį buvo pasikabinusi savo barake. Pasak muziejininkės, kiekvienas parodos eksponatas turi savo istoriją – iš skrynių ir spintų ištrauktą. 

„Ir skiautelių, iš suplyšusių paklodžių, iš giminių atsiųstų audinių gabaliukų padaryti darbai mums labai brangūs. Kai kurie iš jų ir dabar paimti nuo buvusių tremtinių staliukų, jie iki šiol šildo jų aplinką. Ateityje, jei turėsim galimybę, iš tų eksponatų, kuriuos jau turime sukaupę, ir naujai įsigytų, darysime didelę parodą. Turim daug apie tremtį sukauptų eksponatų – ir fotografijų, ir laikraščių iškarpų, laiškų, štai ir tokių rankdarbių. Tikimės, kad valdžia išspręs problemą dėl ekspozicijos vietos visa tai parodyti. Dabar viskas laikoma saugyklose. Daugumą tremties muziejui skirtų eksponatų būtinai reikia restauruoti, nes plyšta, trupa“, – apgailestaudama sako Adelija.

Tą pačią dieną Krašto muziejaus Cerkvės salėje buvo atidaryta šiai progai skirta paroda ir paminėtas vienas ryškus žmogus – buvęs nepriklausomos Lietuvos prezidentas Kazys Grinius. Adelija sako, kad parodos atidarymas sutapo su „Muziejų kelio“ atidarymu Lietuvoje. Šiemet šiam keliui skirta tema – Lietuvos šviesuoliai, Nepriklausomybės kūrėjai. Todėl Marijampolėje esantis K. Griniaus memorialinis muziejus leido eksponuoti buvusiam prezidentui atminti skirtus stendus ir padovanojo visas jo autobiografines knygas. Paroda yra skirta Valstybės 100-mečiui. Cerkvėje jau buvo eksponuojami stendai su buvusiu prezidentu A. Smetona. A. Meizeraitienė sako, kad tokios parodos ypač vertingos edukacijai – vaikams čia vedamos istorijos pamokos.

Apie parodą, eksponuojamą šiuo metu Krašto muziejuje, daug gali papasakoti viena iš rankdarbių kūrėjų, paskolinusi juos, buvusi tremtinė Vilūnė Toliušienė. „Kai mus ištrėmė, man buvo 14-ka. Apie tremtį jau esu pasakojusi jūsų „Mūsų laikui“. O apie rankdarbių pradžią, kuriuos kuriu jau daugybę metų, galiu pasakyti“, – nuolat besišypsodama prisimena Vilūnė. „Iš pradžių nebuvo nieko. Ne tas rūpėjo, niekas neturėjo nei audinių, nei siūlų, nei adatų, nei audeklų siuvinėjimui.  Niekas juk nepasiėmė tokių išgyvenimui nebūtinų dalykų, kai atvažiavo gabenti į Sibirą. Čia turbūt nuo mano jaunystės tokia aistra siuvinėti“, – pasakoja Vilūnė. Ji juokaudama dejuoja, kad ir šiandien atsikėlė pusę šeštos ryto, kad kibtų į darbą – siuvinėja geros draugės paprašytą paveikslą jos anūkei. „Siuvinėju ir ardau, vieną klaidą padariau – ir vėl iš naujo“.

Siuvinėti Vilūnė pradėjo tremtyje. „Pamažu pradėjo atsirasti medžiagos, skirtos šiam maloniam užsiėmimui. Aplinkui, kur buvom ištremti, niekur nebuvo jokios parduotuvės, tik rajono centre, už 70 km, kurį turėdavom pasiekti traukiniu,  Nižnij Udinske. Po to dar 12 km nuo traukinių stoties reikėdavo grįžti į kaimą, į kurį buvome ištremti. O kai jau galėjom patekti į tą vadinamą rajono centrą, parduotuvėje būdavo tokios mažikės 8 metrų siūlų „matkikės“ – kartais įvairių spalvų, kartais tik kelių. Mokiausi siuvinėti iš laikraščių – mano pusseserė ir pusbrolis, likę Lietuvoje, dirbo mokytojais ir turėjo privalomąja tvarka užsisakyti laikraščių ir žurnalų. Juos jie mums atsiųsdavo į Sibirą. Skaityti ten, aišku, nebuvo apie ką, bet būdavo rankdarbių pavyzdžių. Taip ir prasidėjo – man patiko, taip ir prasidėjo – tolyn – daugyn. O iš pradžių turėjom tokius gabaliukus ant popierių – reikėjo persipiešti, „kalkpopieriaus“ nebuvo. Adatikę užsismeigi vienoje, kitoje vietoje. Bet jeigu noras yra – vargo nėra. Toje parodoje eksponuojama mano didelė staltiesė ir takutis – tą padariau tik į vieną pusę siuvinėdama, sakydavom – vienpusis. Siūliuką palieki tik vienoje pusėje, antra lieka švari, – o kiek siūliukų sutaupai“, – pasakoja neįtikėtinas istorijas Vilūnė.

Ji sako, kad laiko siuvinėti tikrai buvo labai nedaug, bet tai buvo tarsi sielos atgaiva: „Kitą kartą tiek būni darbu sotus, kad nėra kada. Žiemą daugiau tekdavo. Kai nuvažiavom, net elektros nebuvo. Jei kas turėjo žibalinę lempą, tam labai pasisekė. Visur gyvenimo pradžia sunki. Po kažkiek metų atsirado elektra. Siuvinėjau daugiausia žiemos vakarais. Po darbo brigadoje visą žiemą miške. Kai būdavo minus 50, tada nevarydavo į darbą, sandėliuose valėm javus, grūdus ruošėm sėjai. Vėjas palaikiame pastatėlyje ėjo iš visų keturių pusių“, – prisimena pašnekovė.  

Dabar ji ir neria, ir mezga, ir paveikslus siuvinėja. Jau daug metų, kaip pati sako, kai išėjo į pensiją. Savo siuvinėtus paveikslus kai kuriuos pasikabinusi ant sienų, bet daugumą išdovanoja kitiems. Ir vis jai laiko neužtenka, sako, kad žada daryti gėles iš puokščių puošmenų: „Kai neturėsiu ką veikti.“ O kada Vilūnė neturės ką veikti, neaišku – vis turi ir turi naujų užduočių ir prašymų. Ne už pinigus, o iš draugiškumo. Sako, kad niekada nedarė dėl pelno ir džiaugiasi, kad yra reikalinga. Juokauja, kad kai noras yra, tai greitai išmoksti.

Projektas: Pilietiškumo ugdymas – ginklas pasienyje prieš propagandą