Tiltas per Mituvą jau 80 metų saugo Vyčio ženklą

Miestas nekantriai laukia 755-ųjų metų jubiliejaus šventės. Pagrindinis jos akcentas – naujai renovuotos, rekonstruotos ir išpuoštos buvusio Vasilčikovų dvaro erdvės, sutvarkytas parkas ir nutiesti pėsčiųjų bei dviratininkų keliai prie Mituvos. Liko pamiršta ar nepastebėta viena labai svarbi istorijos dalis – ant tilto per Mituvą iki šiol išlikęs Vyčio ženklas. Tai valstybės herbas. Važiuojant nuo Jurbarko Smalininkų link, jis aiškiai matomas pačioje pradžioje dešinėje pusėje. Nuo nepriklausomybės atgavimo praėjo jau 24 metai. Šarvuotas raitelis su kalaviju ir skydu - vienas seniausių herbų Europoje - Jurbarke ant Mituvos tilto, beveik pačiame miesto centre, iki šiol uždažomas baltai.

Kaip šis valstybinis simbolis galėjo išlikti gūdžiu sovietmečiu, neaišku. Matyt, anuometiniai funkcionieriai jo nepastebėjo, nes pilkame fone pernelyg neišsiskyrė iš aplinkos, vėliau, matyt, nuolat uždažomas, irgi neatkreipė į save dėmesio. Kitoje pusėje, lygiai toje pačioje vietoje Vyčio ženklas yra nudaužytas.

Tiltai, be pagrindinės savo paskirties – sujungti du krantus, dėl savo techninių, architektūrinių, meninių sprendimų ar su jais susijusių istorinių įvykių, dažnai tampa neatskiriama kraštovaizdžio ar miesto istorijos dalimi, o neretai ir simboliu. Iki XIX a. tilto sąvokai buvo suteikiamas kur kas didesnis reikšmingumas žmonių sąmonėje ir jis turėjo nepalyginamai gilesnę prasmę. Ypatingai periferiniuose regionuose, kur kelių ir tiltų tinklo išvystymo lygis buvo itin menkas. Žmonės dėl to kentė ne tik nepatogumus, bet ir atsilikimą bei uždarumą. Kiekvieno naujo ryšio, šiuo atveju tilto, sukūrimas kėlė perversmą bendruomenių gyvenime. Tuomet kone kiekvienas gyventojas žinojo visus, nors ir negausius, vietovės tiltus. Negalima leisti, kad laikas nusineštų užmarštin tiltininkų darbus, jų įdėtą triūsą. Negalima užmiršti ir su tiltais susijusių istorinių relikvijų.

1918 m. paskelbus nepriklausomą Lietuvą, jau tų pačių metų pabaigoje įkurta Lietuvos plentų valdyba, kuri rūpinosi keliais ir tiltais. Jau per buvo pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį buvo kreipiamas didelis dėmesys tiltų statybai. Mediniai tiltai buvo keičiami gelžbetoniniais ir plieniniais. 1930-1934 m. buvo pradėti atstatinėti, karo metu sugriauti geležinkelio tiltai, taip pat pastatyti nauji dideli tiltai. Daug tiltų suprojektuota ir pastatyta 1934-1939 m. tiestame Žemaičių plente (tiltai per Nevėžį, Dubysą, Miniją ir kt.). Jų techninis lygis nenusileido to meto analogiškos konstrukcijos statiniams užsienyje. Iki naujos rusų okupacijos Lietuvoje pastatyta apie 18 km bendro ilgio tiltų, kainavusių daugiau kaip 20 mln. Lt.

Tiltas per Mituvą kelyje Kaunas-Jurbarkas-Šilutė-Klaipėda, pastatytas 1934 m. „Gelžbetoninis tiltas yra nekarpytos, sijinės-gembinės konstrukcijos. Perdanga monolitinė briaunotoji, ją sudaro dvi pagrindinės kintamo aukščio išilginės sijos su skersinėmis diafragmomis – pagalbine sija viršuje ir monolitine plokšte, laikančia paklotą. Bendras tilto ilgis - 52 m. Turėklai metaliniai, ramtų nėra. Taurai masyvūs gelžbetoniniai“, - rašo H. Kebeikis knygoje „Žvilgsnis į Lietuvos tiltus“ (2004 m.). Taigi mūsų tiltas šiemet švęs 80-ties metų jubiliejų. Beveik nepasikeitęs per tiek metų, atlaikęs visus oro permainų ir automobilių srauto pokyčius, jis garbingai galėtų būti vadinamas vienu iš senųjų miesto reliktų.

Jurbarkas – trijų upių sandūroje, tad ir istorijų apie tiltus čia būta visokių. Kraštotyrininkė Alma Puidokaitė pateikia keletą užrašytų štrichų iš jurbarkiečio Prano Miliūno, dalyvavusio statant tiltus per Imsrę bei Mituvą 1931-1932 m. prisiminimų: „Gerbiamo Prano Mikutaičio rankų tvarinys – abu tiltai per Imsrę ir Mituvą. Pasak Miliūno, dirbo apie 30 žmonių. Rangovas buvo žydas. Darbų kokybę labai griežtai kontroliuodavo inžinieriai. Tikrindavo cemento kiekį mišinyje. Darbas buvo gana primityvus – su kastuvais, neštuvais, „špuntus“ kaldavo rankiniu būdu. P. Miliūnas prisimena vadinamuosius „kalamašnikus“ uteniškius, pylusius pylimus prie tiltų. Jie su savo arkliais ir vežimukais važinėdavo po visą Lietuvą ir žemes vežiodavo”. Pasak A. Puidokaitės, P. Miliūnas yra pasakojęs, kad tiltas per Mituvą yra ypatingas savo konstrukcija – stebint tiltą iš toli, pastebėtume, kad važiuojant mašinoms jis tarsi linguoja, mat yra padėtas ant korkinių medžių, iš visų pusių apibetonuotų. Apie ano meto persikėlimą per upę gerb. P. Miliūnas kraštotyrininkei yra pasakojęs, kad stačius Imsrės šlaitus, kol nebuvo tilto, jungė tik kuklus lieptelis. O didesnis tiltas buvęs ties dabartine šašlykine. Vydūno gatve žmonės sukdavo vadinamo „Bliūdžiaus“ tilto kryptimi. Jis buvo medinis, potvynio metu dažnai nukentėdavęs, tad jį remontuoti ar net atnaujinti tekdavo kone kiekvienais metais. Vasarą, kai upės išdžiūdavo, žmonės kitą krantą pasiekdavo tiesiog arkliais. O per pavasarinius potvynius su kitu krantu susisiekdavo ir laiveliais – tolyn į vakarus, Smalininkų link, dažniausiai prekes gabendavo žydai. Jie veždavo vilnas, pakulas, linus, iš ten parsigabendavo jurbarkiečiams reikalingų prekių – druskos, silkės, buities įrankių, rakandų, audinių ir kt.

Taigi mūsų tiltas per Mituvą ties Dainų slėniu turi savo istoriją ir yra vertingas bei saugotinas objektas. Paklaustas, kodėl metai iš metų ant jo esantis Vyčio ženklas yra nuolat uždažomas, o ne suteikiamas aprobuoto ženklo pavidalas, Tauragės regiono Jurbarko kelių tarnybos viršininkas Audrius Liorančas prisipažino: „Mes išvis to ženklo nepastebėjome. Ateityje tikrai dėsime visas pastangas, kad Vytis būtų vaizduojamas tinkamu būdu“. Kelininkais gal ir nėra pagrindo abejoti. Kai prieš gerus metus kreipėmės į juos dėl to, kad Jurbarke būtų pastatyti ženklai mieste prie upių su pavadinimais, jie po kurio laiko taip ir padarė.

Kyla natūralus klausimas – kodėl to nedaro už tai atsakingi rajono savivaldybės žmonės? Argi jiems neatrodo, kad rūpintis miesto gerove ir istorinių ženklų saugojimu turi visų pirma jie? Jurbarko savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Goda Vilkelienė, paklausta apie šį bareljefą ant tilto, atsakė, kad juo tikrai reikėtų pasirūpinti ir pažadėjo apie tai pranešti miesto seniūnui bei kitoms institucijoms.

Artėjant miesto jubiliejui reikėtų ne tik tinkamai pažymėti istorijos naštą atlaikiusį herbą ant tilto. Reikėtų pagalvoti, ką daryti su kitoje pusėje sunaikintu ženklu. Ta proga – miesto jubiliejaus ir tilto 80-mečio – gal reikėtų pasvarstyti, ar nesuteikus jam vardo? Daug garbingų žmonių, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę, nusipelno, kad jų vardas būtų įamžintas ne tik gatvėse, bet ir kituose objektuose – aikštėse, stadionuose, tiltuose. Vienas iš pretendentų pavadinti šį tiltą jo vardu, mūsų manymu, būtų Augustinas Povilaitis. Jurbarko valdžia kol kas šiam Lietuvai pasiaukojusiam didvyriui nėra teikusi jokio dėmesio. Tiesa, pakeliui į Smalininkus, netoli Šventosios, kairėje kelio pusėje yra paminklinis akmuo, skirtas A. Povilaičiui. Jis pastatytas jo sūnaus ir giminaičių dėka, padedant Jurbarko tremtinių ir politinių kalinių sąjungai.

Ši istorija - Vyčio ženklo slėpimas - galbūt kai kam atrodo neverta tiek daug dėmesio ar triukšmo. Bet ji labai aiškiai parodo mūsų visų išrinktos valdžios požiūrį į kultūrines ir istorines vertybes.