Televizorius už mūsų lango

Kalėdos – dovanų metas. Dovanų laukia tie, kas jų nusipelno, o su jais – ir netikintys  Kalėdų seneliu bei negalintys pasakyti, kodėl ir už ką turėtų dovanas gauti. Maža to – dovana dažnai suprantama kaip duotybė, kaip privaloma šventės dalis. Šis naudojimo ir naudotojų amžius suformavo tokią dovanų sampratą. Jas rūšiuojame pagal grožį, skaičiuojame pagal kainas ir pamirštame tikrąją dovanos prigimtį – teikti džiaugsmą. O džiaugsmui net pinigų nereikia. Arba jų nebūtinai turi būti daug.

Dovanas smagu gauti, tačiau ne mažiau gera jas dovanoti. Ar jau apsisprendėte, kam ir kokias dovanas dovanosite per šias Kalėdas? Suprantu, kad klausimas gali būti jau pavėluotas, nes Kalėdos čia pat. Dabar gal jau reikia pagalvoti apie save. O sau galima dovanoti ir labai brangias dovanas. Ko mums reikėtų?

Mums visai neblogai būtų naujas televizorius. Kokio jums reikėtų? Mažo, didelio? Rekomenduoju: pats geriausias yra jūsų virtuvės lango formato ekranas. Jis labai tinkamas, jame visi vaizdai yra natūralaus dydžio. Toks ekranas neužims vietos. Ir pats televizorius negadins akių, nespinduliuos blogos energijos, tik gerą...

Jūs jau supratote, kad taip įrengiamas televizorius, kai už lango ar priešais jį pakabinama lesykla: joje nuo ankstaus ryto verda gyvenimas, tad paukščius galima stebėti pusryčiaujant, po to – pietaujant ir bet kada, turint laisvą minutę.

Apie lesyklas kalbame kasmet dar gerokai prieš žiemą: zylės jų ieško jau nuo lapkričio vidurio, nes tada ir reikia pradėti pratinti paukščius, paberti šiek tiek sėklų ir suteikti viltį, kad lesykla veiks ir žiemą. Dabar aplink lesyklą esantis pulkas jau pastovus, tačiau jis dar gali pilnėti. Jei ateis tikra žiema, ko dar niekas nežino, prie šio pulko prisidės žaliukės, alksninukai, svilikai, dagiliai, juodagalvės sniegenos. Kai kada tinkamose vietose lesyklą lanko net iki 20 paukščių rūšių.

Taigi, kasdien pro savo langą juos visus matysite naujajame namų televizoriuje. Ar tai nauja televizoriaus idėja ir konstrukcija? Ne, taip jis veikdavo ir seniau. Tačiau pradėjęs domėtis sužinojau, kad šis televizorius yra labai populiarus. Kai kas rašė ir rašo man laiškus, pasakoja apie tokį savo namų televizorių, o kai kuriuos jo rodomų serialų „veikėjus“ yra net pavadinę vardais.

Ar tai būtina? Jei neturite laiko, jei lekiate kasdien, iš jūsų pakaks vieno – paberti saulėgrąžų. Tačiau kai kam galimybė žiūrėti į gyvą gamtos paveikslą yra lyg gražiausia dovana. Kodėl jos negauti ir ja nepasidalinti?