TAU studentų šventė Jurbarke – mokslus baigė pirmoji laida

Pirmasis Trečiojo amžiaus (TAU) universitetas buvo įsteigtas prieš 40 metų Prancūzijoje, Tulūzos mieste. Per kelis dešimtmečius tokios mokymo įstaigos taip  išpopuliarėjo visame pasaulyje, kad tapo tarptautine organizacija, kurios pagrindinis tikslas – raginti mokytis visą gyvenimą ir skatinti bendradarbiauti vyresnio amžiaus žmones. Lietuvoje pirmasis TAU buvo įsteigtas Medardo Čoboto 1995 metais Vilniuje. Dabar tokių universitetų mūsų šalyje yra ne tik didžiuosiuose miestuose, bet nedideliuose rajonų miesteliuose. Klausytojų skaičius TAU svyruoja nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų. Labai džiugu, kad toks universitetas prieš porą metų duris atvėrė ir Jurbarke. Šiandien jau galima džiaugtis ir pirmąja studentų laida, gavusia mokslo baigimo pažymėjimus.

Tai neeilinis įvykis Jurbarke, kuris aukso raidėmis turėtų būti įrašytas į krašto istoriją. Tokiais žodžiais praėjusį penktadienį Jurbarko kultūros centre prasidėjo Trečiojo amžiaus universiteto pažymėjimų įteikimo ceremonija. Vos prieš dvejus metus įkurtas universitetas išugdė visą būrį absolventų – net 127. Tą dieną beveik visi iš jų kilo į sceną atsiimti baigimo pažymėjimų – pasipuošę, pasitempę, spinduliuojantys gerą nuotaiką vyresnio amžiaus žmonės ir juos pasveikinti atėjusieji džiaugėsi ne tik mokslo pasiekimais, bet ir puikia menine dalimi. Jiems koncertavo kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Verdenė“,  dainavimo mokytojos Rūtos Šličkutės išugdytas solistas Ignas Icikevičius ir Antano Sodeikos meno mokyklos fortepijono mokytojos Danutės Švedienės auklėtinis Erikas Puidokas.

Iškilmingame vakare dalyvavo ir nemažas būrys svečių – tai Seimo narys Bronius Pauža, rajono meras Skirmantas Mockevičius, administracijos direktorė Vida Rekešienė, Tauragės TAU rektoriai, Jurbarko švietimo centro direktorė Aušra Baliukynaitė su kolegėmis ir kiti. „Man teko dalyvauti atidaryme ir keletą kartų atvykti su įvairias lektoriais. Atrodo, kad visa tai vyko dėl jūsų visų noro, jūs labai gražiai padirbėjote, įgijote tam tikrų žinių. O dabar sveikinu jus baigusius, manau, kad TAU ir toliau tęs savo veiklą, bus galima ir toliau tobulintis“, – apdovanojimo iškilmių metu kalbėjo Bronius Pauža.

Menų fakulteto dekanui ir lektoriui Pauliui Bartuševičiui dėkota už meno puoselėjimą, Istorijos fakulteto dekanui Jonui Laurinaičiui už istorijos puslapius ir įdomių praeities įvykių pasakojimą, Teisės fakulteto vadei teisėjai Jūratei Lukšienei už supažindinimą su teisiniais pagrindais, Ovidijai Unčiurienei, Geografijos ir turizmo dekanei, už įdomias pasaulio pažinimo paskaitas, Eglei Eigėlienei, Sveikatos fakulteto dekanei, jos pavaduotojai Tatjanai Bastienei už sveiko gyvenimo būdo propagavimą, Daivai Ambrutaitytei, Užsienio kalbų dekanei, už vokiečių kalbos žinias, to pačio fakulteto dėstytojai Daivai Petrauskaitei už anglų kalbos pamokas. Daugiausia plojimų ir padėkos žodžių tą vakarą sulaukė rektorė Diana Straukienė – ne tik už energiją, žinias, bet ir už nuveiktą didžiulį darbą, kad šis universitetas atsirastų. Nemažai padėkų sulaukė ir vienas iš TAU įkurėjų Jonas Ivanauskas.

Universitetas buvo pradėtas kurti Jurbarke 2014 metais, kai Lietuvoje jau veikė apie 30 tokių įstaigų. Raginti mokytis visą gyvenimą ir skatinti bendradarbiauti vyresnio amžiaus žmones – toks buvo šių mokymosi įstaigų tikslas. Jurbarke universiteto steigėjais tapo Jonas Ivanauskas, Alvydas Šimaitis bei Diana Straukienė, kuri buvo išrinkta universiteto rektore. Mokytis pradėjo net 186 studentai iš Jurbarko miesto ir rajono: Viešvilės, Smalininkų, Raudonės, Veliuonos, Vadžgirio, Skirsnemunės, Šimkaičių, Veliuonos... Yra atvažiuojančių iš Šakių  miesto ir rajono, mat ten tokio universiteto nėra.

TAU studentai, pasak rektorės D. Straukienės, nuostabūs žmonės – buvę ar esantys vaikų darželio auklėtojai, mokytojai, gydytojai, kraštotyrininkai, ekonomistai ir kitų profesijų atstovai. Į universitetą priimami nuo 45 metų, tačiau dauguma yra vyresni, amžiaus vidurkis – 67 metai. Rektorė pasakoja, jog antraisiais mokslo metais liko tik 128 lankytojai,  nes ne visi įvertino savo galimybes, galbūt nesitikėjo, kad reikės rimtai mokytis. Bet likusieji energingai kibo į mokslus.

„Kol vieni senjorai dėl savo bėdų kaltina valdžią ir visus aplinkui, skundžiasi vienatve ir ligomis, kiti džiaugiasi galėdami paįvairinti ir praturtinti savo gyvenimą studijomis TAU. Jos suteikia galimybę tobulėti, bendrauti, keliauti ir mėgautis įdomia veikla. Aš juos visus labai myliu ir vadinu vardais“, – sako rektorė.

Apie universiteto veiklą Diana pasakoja, kad studentai moka simbolinius stojimo bei metinį mokestį, dekanai, kaip ir pati rektorė, dirba be atlyginimo. Pinigų, kurių reikia užsiėmimams, kelionėms, lektoriams samdyti, gauna iš rėmėjų, projektų, kuriuos pati dažniausiai parašo. Ir tas nelengvas darbas atsiperka – per dvejus universiteto veiklos metus buvo pakviesta bene 30 įvairių sričių lektorių.   

Didžiausias studentų skaičius yra Geografijos ir turizmo fakultete – 72 iš visų 140 lankytojų ir dar vis ateina naujų. „Geografija – tai ne tik paskaitos, bet ir galimybė pakeliauti, matyt todėl tiek daug norinčiųjų. Tačiau keliauti pirmenybė suteikiama tiems, kurie lanko paskaitas. Taip aktyviname paskaitų lankymą“, – pasakoja D. Straukienė.

Užsienio kalbų dekanė Daiva Ambrutaitytė pasakoja, jog dabar ji turi tris grupes – dvi vokiečių kalbos – pradedančiųjų ir pažengusiųjų ir vieną anglų kalbos pradedantiesiems. Dabar turi 25 studentus, baigė – 15. Į klausimą, kokie žmonės renkasi čia mokytis, atsako: „Tie, kurie nori išgyventi džiaugsmą. Kai kažką naujo išmoksta ir dar sugeba pritaikyti kažkur, pakalbėti, kelionėse patys pasiklausti – tai itin džiugina žmones. Didelė dalis ateina mokytis kalbų, kurių vaikai, anūkai ar giminaičiai, draugai gyvena užsienyje. Buvo ir tokių, kurie norėjo išmokti kalbos tam, kad galėtų dirbti užsienyje. Bet tai nepasiteisino, nes jei du mėnesius praleidi, po to vėl ateini, atsiranda didelės spragos. Kalbos mokymasis reikalauja sistemingo, nuolatinio mokymosi“, – sako Daiva.

Ji pasakoja, jog vokiečių kalbos norėtų mokytis ir daugiau žmonių, bet per didelių grupių sudaryti negalima, o ji daugiau aprėpti nesuspėja. Kito mokytojo, kad ir kaip ieško, neranda. Vyriausia Daivos mokinė, kuri mokosi anglų kalbos, yra visiems gerai žinoma jurbarkietė, ilgametė vokiečių kalbos mokytoja Birutė Skandūnienė, kuriai pernai sukako 85-eri.

„Mokyti suaugusiuosius labai smagu. Aš su jais tiesiog pailsiu. Jie rimtai mokosi ir daro pažangą. Atmosfera dalykinė, bet dažnai pajuokaujam, studentai supranta jumorą. Per pertraukėles pasikalbam apie gyvenimo aktualijas, kuo gyvena žmonės. Lengva dirbti, kai žmonės motyvuoti, matau pastangas, pažangą. Labai daug švelnumo gaunu iš savo studentų – tai taip gera, tarsi gerumo srovė užlieja. Labai smagi publika, labai jais džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Tiems žmonėms kažką naujo išmokti teikia labai daug džiaugsmo. Kaip ir man“, – džiaugiasi Daiva.

Diana Straukienė pasakoja, jog prieš naujus metus universitete įvyko tam tikrų permainų – susirgus anglų kalbos ir menų mokytojai Karilei Baltrušaitis ją pakeitė Daiva Petrauskaitė, o menus pradėjo dėstyti Paulius Bartuševičius: „Paulius – puikus menininkas,  tik nemėgsta girtis savo darbais. Bendruomenė turėtų pamatyti jo kūrybą. Nuostabus, geras mokytojas, jaunas, talentingas.“

TAU paskaitos vyksta įvairiose vietose: menų užsiėmimai – miesto seniūnijos salėje, kalbų ir geografijos – Jurbarko viešojoje bibliotekoje, istorijos – dažniausiai Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijoje ir krašto muziejuje, teorinės sveikatos paskaitos – verslo centre, praktiniai užsiėmimai – tris kartus per savaitę Aplinkos apsaugos agentūros salėje. Studentų grupė, propaguojanti ėjimą šiaurietiškomis lazdomis, renkasi gamtoje ir žygiuoja net kelis kartus per savaitę.

Visi dėstytojai universitete dirba be atlygio. „Vadinu juos ugnelėmis, šviesuliukais. Švietimo centro paprašiau, kad šventės metu išdalytų septyniolikai žmonių, skaičiusių paskaitas ar vedusių užsiėmus, padėkas, bet tokių žmonių tikrai yra ir daugiau. Norėtųsi daugiau lektorių pasikviesti ir patalpų nuolatinių norėtume. Meras užsiminė, kad mokinių skaičiui mažėjant, kurios nors mokyklos korpusą galėtų ateityje atiduoti vien universitetui. tada nereikėtų blaškytis po atskiras patalpas“, – ateities planai dalijasi D. Straukienė. Paskaitos fakultetuose, pasak jos, vyksta labai įvairiai: kalbų – vieną kartą per savaitę, menų irgi. Istorijos ir geografijos keičiasi, teisės – vieną kartą per mėnesį vyksta teismo pastate, posėdžių salėje. 

Prisimindama įdomesnes paskaitas rektorė pamini nemažą Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro direktoriaus Arvydo Griškaus paskaitų ciklą apie Mažąją Lietuvą ir aviaciją. Menų ir istorijos fakultetų studentams daug įdomių paskaitų skaito menininkė Rasa Grybaitė. Vyksta ir bendros paskaitos visiems, kai atvažiuoja kviestiniai lektoriai. Pilnas sales studentų sutraukė žinomi žmonės: Kęstutis Girnius, Jurgis Jurgelis, Jeronimas Laučius, Vilija Blinkevičiūtė ir kiti. Jei ne TAU, žmonės galbūt niekada nebūtų gyvai išgirdę šių žmonių. Pati Diana klausosi daugelio lektorių, lanko istorijos ir geografijos paskaitas. Ir visada pabrėžia savo studentams, kad mokytis niekada nebūna per vėlu.

Vienos iš smagiausių ir įdomiausių universiteto veiklos akimirkų – kelionės. Per tuos dvejus metus aplankyta išties nemažai: iš tolimesnių pabuvota Latvijoje, Ventspilyje, kur visi žavėjosi ypatingais miesto želdiniais. Didelį įspūdį paliko ir Rokiškio dvaras, kiti lankytini šio krašto objektai, Naisiai, Viešvilės rezervatas su nepaprastai įdomiu gido pasakojimu, Burbiškių dvaras per patį šį objektą garsinantį tulpių žydėjimą, lietuviškoji Venecija – Mingės kaimas... Pirmenybė keliauti teikiama tiems, kurie lanko Geografijos ir turizmo fakultetą, bet kviečiami ir kiti, jei tik lieka vietų.  

 D. Straukienė sako, jog į pažymėjimų įteikimo šventę buvo įdėta labai daug darbo ir pastangų. Ji dėkinga kultūros centrui ir meno mokyklai už pagalbą, meninės dalies paruošimą, vakaro vedančiajai režisierei Birutei Šneiderienei ir visiems kitiems, prisidėjusiems prie gražaus renginio.  Teigia, jog dabar didesnį dėmesį skirs naujokams. Nuo rytojaus susižiūrės, kas kur nespėjo ateiti, neranda tvarkaraščių ir pan. Pasak jos, ateina daug nedrąsių žmonių, kurie drovisi paklausti, tad reikia su visais pasikalbėti, padrąsinti, paraginti – kol įpras.

Iš kur rektorė semiasi tiek energijos? „Taip jau būna, kad vakare „susirūšiuoju“, ką darysiu rytoj. Kaip ryte išbėgu, tai taip ir parbėgu vakare. Viską reikia sužiūrėti, o dar ir pati noriu visur dalyvauti. Bandėm surašyti dvejų metų planą į priekį, bet tai yra neįmanoma. Atsikvepiu, kai sudarau mėnesio planą, surašau tvarkaraštį ir paspaudžiu kompiuteryje klavišą „siųsti“ tiems studentams, kurie turi internetinį ryšį. Tiems, kurie neturi, tenka ieškoti kitų būdų, kaip pranešti. Dabar gyvenu kovo mėnesio tvarkaraščiu. Džiaugiuosi, kad dekanai labai daug padeda“, – pasakoja moteris.

Rektorės darbas – ne vienintelis jai patinkantis užsiėmimas. Ji kartu su kitais TAU studentais yra nuolatinė protų mūšių žaidimų dalyvė, pasakoja, kad tai vienas mėgstamiausių užsiėmimų. Dianos pomėgių daugybė: kelionės, knygų skaitymas, mezgimas. Mėgsta laisvalaikį leisti darže prie namų, kuriame veši įvairios daržovės, vaistažolės, gėlės.  

„Kiek žmonių lanko paskaitas, tiesiog stebėtina. Ir tai jie daro ne dėl pažymėjimų, diplomų. Žmonių akys dega noru mokytis. Daug kas dažnai nurašo vyresniuosius, o visai be reikalo. Jie dar labiau motyvuoti ir geresni studentai nei kai kurie jauni. Kiekvienas lektorius, kiekviena paskaita – tai susitikimas su neeiliniu žmogumi, kuris perduoda dalelytę žinių. Tai prasmingai  praleistas laikas“, – pasakoja Diana. Ji džiaugiasi, kad beveik visi, šiemet baigusieji mokslus, mokysis toliau – arba kituose fakultetuose, arba gilins žinias tuose pačiuose.