Tarpukario Bišpilį gaubė šiurpios paslaptys (surinkome negirdėtas legendas)

Dieną trumpina įdomios istorijos. Tam, kad jums neprailgtų vasaros laukimas, siūlome pasiskaityti legendų, padavimų ir net šiurpių apie Jurbarko Bišpilio piliakalnį. Visas šias įdomybes radome ieškodami informacijos apie Veliuonos piliakalnius tuose pačiuose Lietuvos archeologijos draugijos archyvuose. Vienos tos istorijos tikros, o kitos – pramanytos, menkai ar apskritai negirdėtos. Padavimą apie milžinkapį, supiltą vienam iš brolių milžinų, tikriausiai girdėjote. Pridursime, kad tarpukariu pastaroji legenda nebuvo tokia populiari kaip kad dabar. Tai galima nuspėti iš ranka užrašytų padavimų, kuriuose dominuoja visai kitokie veikėjai. Tarpukariu daug populiaresni pasakojimai apie Bišpilio piliakalnyje nugrimzdusią pilį, užkeiktą dvarą, apie paslaptingus požemius, kuriuose naktį velniai puotas su raganomis kelia (rašoma, kad tai savo akimis matęs siuvėjas Karčiauskas). Apie didžiulę kalno skylę ir įkritusią mergaitę, kurios išgelbėti drąsuoliui vaikinui taip ir nepavyko. Visas šias legendas ir padavimus, ranka užrašytus, išsamiau papasakosime. Norisi pasakojimą pradėti nuo to, kas yra tikra ar galėtų būti tiesa.

Tikra yra tai, kad tarpukariu jurbarkiečiai Bišpilio piliakalnį dažniau vadino Višpiliu ar net Dičpiliu, o vokiečių raštuose užfiksuotas pavadinimas Schlossberg, arba pilies kalnas.

Pasakojama, kad Dičpilis dar prieš pirmąjį pasaulinį karą buvęs kasinėtas. Rasta daug senoviškų daiktų, kurie buvo sukrauti kunigaikščio Vasilčikovo rūmų spintose. Karo metais vokiečiai viską išplėšę ir į Vokietiją išvežę. Užsimenama, kad kalne randama daug anglies, ypač šiauriniame piliakalnio gale – toji dalis apaugusi alksniais (archeologai greičiausiai pasakytų, kad tai sudegusios medinės pilies liekanos, - aut. past.).

Valdytojas – plaučių ligų ligoninė

Lietuvos archeologijos draugijos archyvuose yra išlikusių dokumentų apie piliakalnio valdytojus. Ten rašoma, kad piliakalnis Višpilis sudaro 2 ha 1625 kv. m žemės ir kalno bendro ploto, iš jų – 1,9790 ha ganyklos ir 0,0640 ha netinkamos žemės. Bendras plotas įkainuotas 324 litais 38 ct. Visa žemė IV rūšies.

Raseinių žemės tvarkytojo 1933 m gruodžio 12 d. raštu piliakalnis perduotas Sveikatos departamento įgaliotam Jurbarko valdžios plaučių ligų ligoninės direktoriui. Iš išlikusių įrašų galima suprasti, kad iki tol Bišpilis priklausė IV šaulių būriui, buvo apleistas, be priežiūros.

Išlikęs ir Valstybės archeologijos komisijos raštas, adresuotas Raseinių apskrities viršininkui, parašytas 1935 m liepos 11 dieną dėl piliakalnio priežiūros. 1935 metų liepos 30 dieną Jurbarko valdžios plaučių ligų ligoninės direktorius Povilas Perevičius, Višpilio valdytojas, minėtai komisijai pasižada šiuo piliakalniu rūpintis. Ar jis laikėsi žodžio, nežinome, nes jokio rašto archyvuose apie tai nėra.

Užtat radome ranka rašytų padavimų, legendų, kurių didžioji dauguma su prierašu, kad „gauta iš P. Tarasenkos“. Kaip žinia, pastarasis buvo kariškis, archeologas, rašytojas, kuris domėjosi krašto istorija.

Milžinai ir ponas

Pradėsime nuo populiaresnių pasakojimų. Štai vienas yra du brolius milžinus, kurių vienas gyveno vienoje Nemuno pusėje, Jurbarke, o kitas kitoje – kur Kidulių dvaras ar Sudargas. Jiedu labai gerai sutarę. Buvę tokie stiprūs, kad kirvį galėdavę vienas kitam mėtyti. Kai vienas iš brolių milžinų numirė (rašoma, kad Jurgis Barkus), buvęs palaidotas Jurbarko pusėje kiek tolėliau nuo Nemuno. Jo kapas tai ir esąs Bišpilio piliakalnis. Netoli to milžino kapo, Nemuno slėnyje, ilgainiui išaugęs Jurbarko miestas, kurio pavadinimas nuo Jurgio Barkaus kilęs. Spėjama, kad toje vietoje, ant piliakalnio, stovėjęs Jurgio Barkaus dvaras.

Dar vienas pasakojimas užrašytas pasakojimas yra apie poną, kuris susidomėjo Bišpiliu ir, turėdamas daug baudžiauninkų, suvarė juos to kalno kasti. Žmonės kasė visą dieną, bet viskas veltui. Nė žymės, kad čia buvo dirbta. Rado kalną vėl supiltą. Tuomet ponas įsakė Bišpilį dieną naktį kasti. Taip dirbdami baudžiauninkai net pilies bokštus iškasė, bet naktį viską metę pabėgo, nes kažkas pradėjo kalną pilti. Tuomet buvo supiltas toks aukštas kalnas, koks jis yra iki šiol.

Kaip mergaitę iš urvo gelbėjo

Dabar atėjo eilė padavimams, kurių greičiausiai nesate skaitę. Ar girdėjote, kad kadaise ant Jurbarko Višpilio (taip vadinamas tuose užrašuose) buvusi skylė. Tokio didumo, kad žmogus laisvai galėjo per ją įkristi. Žmonės vaikščiodavo ant Višpilio, stebėdamiesi ir bandydami išsiaiškinti, kas toje skylėje galėjo būti. Norėdami tosios paslaptį atskleisti, mesdavo akmenį, bet tai nieko negelbėdavę. Akmenys ilgai krisdavo, kol dugną pasiekdavo. Žmonės manę, kad toji skylė einanti labai ilgu urvu kažkur į žemės gilumą. Mat, kuomet akmuo pasiekdavo dugną, girdėdavosi kažkoks skambtelėjimas – lyg jis atsitrenktų į geležines skrynias, kuriose kažkoks kunigaikštis savo turtus sukrovęs ir tame nežinomame urve paslėpęs. Kad ir kaip žmonės mąstė, to urvo paslapties neįminė. Kasdien buvo galima pamatyti žmonių, ant Višpilio apie tą skylę besisukinėjančių. Ir vieną gražią dieną nuėjusi ant Višpilio vienos moteriškės mergaitė. Ji buvo labai susimąsčiusi, tokia neatsargi, kad bevaikščiodama apie Višpilį tosios skylės nepastebėjusi ir įkrito į požeminį kambarį. Kitą dieną žmonės vėl atėjo ant Višpilio. Ramiai ant jo vaikštinėja. Tik staiga, kad pradėjo visi nuo to kalno kas kur gali skuosti. Bėgo taip, kad vos kvapą atgavo. Nusiraminę papasakojo, kas juos išgąsdino. Višpilio skylėje velnių klyksmą girdėjo. Kai kurie patikėjo tais pasakojimais, bet kai kurie ne. Susirinko keli vyrai ir patraukė ant Višpilio velnių balsų klausyti. Atėjus į vietą daugelio drąsa prapuolė. Tik vienas, pats drąsiausias, priėjo prie skylės ir pradėjo klausytis. Įsiklausęs iš tikrųjų girdi kažką dejuojant. Įsiklausęs suprato, kad tai ne velnio, o žmogaus balsas. Kaip tik tuo metu moteriškė pradėjusi savo dingusios dukters ieškoti – iš to dejavimo pažino savo prapuolusios dukros balsą. Ėmė moteriškė pagalbos prašyti žmonių dukrą iš urvo ištraukti. Pradėjus žmonėms galvoti, kaip mergaitę gelbėti, pastaroji pati prabilo. Paprašė sugrįžti su kunigu ir visais daiktais, kurių reikia mišioms laikyti.

„Tik tuomet mane nuo mirties išgelbėsite“, – sakė ji. Pasakyta–- padaryta. Tuoj atėjo kunigas su visais mišioms laikyti reikalingais daiktais ir pradėjo mišias laikyti. Jau kunigas buvo bebaigiąs melstis, kaip vėl pasigirdo mergaitės balsas: „Neišgelbėsite manęs, kadangi nepaėmėte žnybtukų žvakėms gesinti. Sudie“. Žiūri žmonės. Iš tikrųjų. Zakristijonas, mišioms baigiantis, žvakes ne žnybtuku gesina, bet burna užpučia. Nuo to laiko daugiau niekas negirdėjo mergaitės balso, o slenkant metams ir skylės nebelikę.

Liūdnos panos iš dvaro

Yra išlikusių ir kitokių padavimų apie Bišpilį. Pasakojama, kad Bišpilyje buvęs užkeiktas dvaras. Vidurnaktį, 24 val., iš jo išeidavusios trys panos ir verkdavusios. Vieną naktį ėjęs pro šalį kriaučius ir „nešėsi muziką“ (taip ir užrašyta, - aut. Past).

Tos panos įsivedė tą kriaučių į kalną – tas vyras joms iki ryto griežęs. Rytmetį jam užmokėjo – pridėjo kišenes auksinių. Muzikantas su panomis atsisveikinęs išėjo namo. Atėjęs ligi kryžiaus, kuris stovėjo ant bravoro kelio, sustojo, žiūri, jog kišenėse ne auksiniai, o anglys. Supyko vyras ir išvertė tuos anglis po kryžiumi. Tik vieną pasiliko, kad parodytų namiškiams. Parėjęs namo žiūri, kad jo kišenėje auksinis. Nubėgo atgal pasiimti kitų pinigų, bet jau nieko neberado.

Radome ir daugiau pasakojimų apie moteriškos giminės atstoves, kurios naktimis iš Bišpilio išeidavusios ir verkdavusios. Štai žmonės pasakoja, kad viena moteriškė, eidama iš Kalnėnų į Jurbarką, pamatė iš kalno išeinančią labai puikią ponią. Ponia prašiusi rožančiaus, bet moteriškė nedavusi. Ponia apsiverkusi ir prapuolusi.

Dvylikagalvė rupūžė

Pabaigai pasilikome įdomiausią pasakojimą apie piliakalnį. Tas pasakojimas labai panašus į šiurpę, kuo paprastai laikomas baisaus turinio pasakojimas, kuris dažniausiai baigiasi mirtimi.

Tėvai vaikams pasakojo, kad iš Bišpilio naktimis išeidavusi pana ir verkdavusi. Jeigu kas pro šalį eidavo, ji prašydavusi rožančiaus, bet niekas neišdrįso jai duoti. Vieną gražią naktį vienas vaikinas netoli Bišpilio aveles ganė. Iš tolo pamatęs tą paną, paklausęs šios, ko ji norinti. Toji paaiškinusi, kad prakeikta su visu dvaru, ir jis galįs ją išvaduoti. Vaikinas sutiko. Mergina įsivedė į vidų, liepė atsigulti po slenksčiu ir ten išbūti iki vidurnakčio, paaiškinusi, jeigu jis neišbūsias, ji bus prakeikta amžinai ir daugiau niekas jos neišvaduos. Vaikinas atsigulė ir laukia. Kai tik 11 valanda (23 val.) išmušė, tuoj pro duris ėmė lįsti visokios šlykštynės: varlės, gyvatės, žalčiai ir t.t. Jau tuoj būtų išmušusi 12 valanda (24 val.), kai jis pamatė ateinant rupūžę su 12-a galvų. Tai buvo toji pana. Vaikinas persigandęs išbėgo lauk, spėjęs išgirsti iš kalno šaukiant „Prakeiktas esi tu ir mes visi“. Visos tos šlykštynės vėl į kalną sulindo, taip klykdamos ir cypdamos, kad vaikinui plaukai šiaušėsi. Vaikinas namo grįžęs trečią dieną pasimirė. Nuo to laiko toji pana ant kalno daugiau nepasirodydavo.