Tarp Laisvės ir Meilės

Mylima ir laisva. Gal dėlto, kad gimusi tarp Meilės ir Laisvės dienų. Fotografė Auksė Vabalaitė, save pristato, kaipkūrybišką, paprastą, vertinančią tikrumą, grožį kasdienybėje bei estetiką tiek kadre, tiek supančioje aplinkoje. „Gyvenu tikrai puikiai. Jau 5 metus gyvenu sostinėje Vilniuje. Mano dienos užpildytos mėgstamu darbu – fotografijos ir su šia sritimi susijusių kasdienių reikalų. Nors kiek anksčiau baigiau bakalauro bei magistro studijas ne fotografijos srityje, šis darbas manęs nepaliko nuo mokyklos Jurbarke laikų“, – sako Auksė, kuriai 2025-ieji buvo rekordiniai įamžintų vestuvių ir kitų švenčių skaičiumi. „2026-ieji nusimato ne ką mažiau įspūdingi, tad, sakyčiau, esu tikrai gražiame savo karjeros taške“, – džiaugiasi ji. Beje, pernai metai Auksei ypatingi ir kita prasme – ji atšventė savo vestuves.

18 – pirmieji kūrybos žingsniai gimtajame Jurbarke. Jau tada mėgau ieškoti grožio – keldavausi anksti, kol miestas dar miegodavo arba braidydavau pievomis kur nors prie Nemuno, bandydama gaudyti saulėlydžius. Atsimenu, vieną vėlyvą vakarą net policijos ekipažas stabtelėjo, kol aš su savo stovu bei fotoaparatu ant Nemuno tilto vidurio blaškiausi. Klausė, ką aš čia veikiu ir kas čia gražaus vidury nakties (šypsosi). Prisigalvodavau sau visokių mažesnių ir didesnių projektų. Apibendrinant pasirinktą nuotrauką – buvau jauna, švelniai naivoka, pilna vilčių ir jaudulio dėl ateities, bet tos mintys bei idėjos visada buvo šviesios.

34-eri – šiandien esu visų tų metų patirčių, įvykių, sutiktų ryšių, priimtų sprendimų rezultatas. Ir tuo rezultatu aš esu labai patenkinta – esu tokia pati tikra, paprasta, bet žinanti savo vertę ir kad savo gyvenimą valdau tik aš pati. Gyvenimas davė pamokas, viską reikėjo užsidirbti, bet man tai yra labai brangu. Tai, ką turiu, vertinu dar labiau.

„Būdama 34-erių 18-os Auksei pasakyčiau, kad jokie gyvenimo sprendimai nėra galutiniai, nors mums visiems tokio amžiaus taip atrodė. Pasakyčiau, kad viskas, ko imiesi, yra tiesiog patirtis ir gyvenimas eina toliau – tu visada turėsi galimybę persigalvoti, dirbti ne tai, ką studijuoji, būti ten, kur tuo metu net neįsivaizduoji, ir tai yra taip gražu. Eik ir patirk, nes tai fainiausia, kas tau gali nutikti.“  

Sprendžiant iš jūsų feisbuko įrašų, jums sekasi gyventi, kaip norite, veikti, kas patinka. Laisva, nepriklausoma, savimi pasitikinti, savarankiška, mylimą darbą turinti graži moteris, kuriai sekasi ir kuri yra laiminga. Ar teisingas įspūdis?

Apibūdinimas tikrai teisingas, taip ir jaučiuosi (šypsosi). Bet socialiniai tinklai turi tendenciją parodyti tik gražiausius mūsų gyvenimo kampus ir sukurti iliuziją, kad viskas yra tik teigiama. Kad atsidurtume tam tikruose „sėkmės“ etapuose, reikia daug stengtis, praeiti nepatogius momentus, rizikuoti, nusivilti, bandyti vėl, o žiūrint į kitų gyvenimo fragmentus, dažnai norisi tai nurašyti sėkmei. Aš ir pati į asmeninių socialinių tinklų turinį labiau žiūriu kaip į įkvepiantį albumą, prie kurio smagu grįžti pačiai, o galbūt ir įkvėpti kitus daryti, pamatyti, veikti. Pasidalinsiu man labai patinkančia mintimi – socialiniuose tinkluose mes visi savo tikrą gyvenimą lyginame su kitų gyvenimo įvaizdžiu. Niekada to nepamirškime (šypsosi).

Taip atsitiko, kad gimėte arti Vasario 16-osios. Kaip paprastai švenčiate savo gimtadienius?

Taip. Gimiau tarp Meilės ir Nepriklausomybės dienų (šypsosi) Nesu ir niekada nebuvau didelė vakarėlių mėgėja, tad progas labiau mėgstu pažymėti patirtimis. Šiais metais su vyru išvykome į kalnus slidinėti, mokiausi čiuožti snieglente, kas iš tikrųjų yra labai nelengvas sportas. 30-ąjį gimtadienį švenčiau Balio saloje. Man kelionės yra vieni gražiausių gyvenimo atsiminimų, tad stengiuosi susikurti jų kuo daugiau.

Jums beveik tiek pat metų, kiek gyvuoja atkurta nepriklausoma Lietuva. Kiek jums ši data yra svarbi? Ką jums pačiai reiškia laisvė? 

Laisvė man reiškia labai daug – laisvė kurti, laisvė rinktis, laisvė patirti. Tai yra tokia didelė prabanga, svarbiausias elementas mums visiems, todėl gyventi laisvoje šalyje man yra labai brangu. Mane natūraliai domina tiek mūsų vidaus, tiek užsienio politika, nes tai yra apie mus ir mūsų ateitį.

Minėjote, kad fotografuojate vestuves, t. y. įamžinate žmones tais momentais, kai jie patys laimingiausi. Kokius svarbiausius momentus jums svarbu užfiksuoti vestuvių nuotraukose?

Taip. Vestuvės šiuo metu užima didžiąją dalį mano darbo. Šis darbas yra ypatingai gražus bei jautrus, bet tuo pačiu ir be galo atsakingas. Vestuvėse būna daug skirtingų emocijų – ir laimė, ir įtampa, ir meilė – matai visas labai žmogiškas emocijas, nes tai vis tiek viena įsimintiniausių dienų gyvenime. Todėl mano tikslas vestuvėse užfiksuoti būtent tą unikalų emocijų ir jausmų derinį – jautrias ašaras, tikrus žvilgsnius, žmonių grožį, unikalų dviejų žmonių ryšį, vakarėlio šėlsmą. Kai žmonės, peržiūrėję nuotraukas, man sako, kad išjautėme visas tos dienos emocijas ir esame gražūs sau – man tai didžiausias mano pastangų įvertinimas.

Žinoma, natūraliai įdomu, kaip mano poroms sekasi, socialiniai tinklai dažnai leidžia tą istorijos tęsinį kažkiek stebėti ir toliau, nes visus tikrai atsimenu (šypsosi). Dažnai mano poros sugrįžta įamžinti laukimo fotosesijų, krikštynų ir panašiai. Tad dažnai to negaliu vadinti darbu – jau yra brangios draugystės (šypsosi).

Įsimintiniausios, gražiausios fotografuotos vestuvės – kur jos buvo, kokios buvo ir kodėl įsimintinos?

Įsimintiniausia, kai vestuvių fotosesijos metu mano asistentė fone paleido baltų dūmų fejerverką, pakilo vėjas ir kažkaip iš tolo užnešė žiežirbas, kurios nusileido tiesiai ant šilkinės nuotakos suknelės šleifo ir kiaurai pralydė keletą skylių. Tiek laikas, tiek širdis tą akimirką sustojo, bet nuostabūs žmonės pasitaikė, labai nenuliūdo, visiems liko atsiminimas ir trumpesnė suknelės versija (juokiasi). Nuoširdžiai – pačios gražiausios yra tos vestuvės, kuriose esu tą akimirką. Nes įsigyvenu, išjaučiu detales, stengiuosi žmones pamatyti gražiausiomis akimis.

Kokias vestuves yra sunkiausia, sudėtingiausia fotografuoti ir kodėl?

Sunkiausia, kai žmonės neprisileidžia fotografo, pyksta, kad reikia fotografuotis, neklauso patarimų, būna nusiteikę, kad foto ir video komandos ateina jų kankinti – yra taip buvę. Džiaugiuosi, kad šiuo gyvenimo etapu mane suranda žmonės, su kuriais būna taip smagu, kad visi fotosesijas prisimename, kaip vieną maloniausių dienos momentų.

Vis dėlto fotografuoti renginius, vestuves ar apskritai žmones yra išties sunkus darbas – kokio sunkumo krepšius tenka nešioti, ką tuose krepšiuose reikia nešiotis? Kiek fiziškai padirbėti?

Kaip jau buvau užsiminusi anksčiau, šis darbas nėra vien tik romantika (šypsosi). Foto krepšiai tikrai sunkūs, reikia atstovėti kartais ir 13 valandų be galimybės rimčiau atsipūsti. Tada kelias namo, o kitą dieną į kitą šventę. Vestuvių dieną būna daug dinamikos, reikia atsidurti laiku ir vietoje, pavargstu tiek fiziškai, tiek emociškai, nes vienkartinių momentų išsaugojimo atsakomybė yra tikrai milžiniška. Tenka pabūti ir psichologe, ir motyvatore, sugebėti paguosti, pagirti, įkvėpti, prisitaikyti prie nuotaikų, sugebėti valdyti situacijas ne pagal scenarijų. O nueinama kartais ir 20 000 žingsnių, o sezonui prabėgus – sėdu prie retušavimo darbų, būna, darbo valandos kartais prasideda 9 ryto, o baigiasi 2 nakties, nes už ekranų slepiasi daug daug nematomo darbo. Bet žmonių džiugesys rezultatu viską atperka.

Papasakokite apie savo pačios vestuves, kurios, kiek supratau, buvo visai neseniai, praėjusiais metais. Ir ne bet kur, o Italijoje, Toskanoje.

Man pačiai tai tikrai yra vienas gražiausių atsiminimų. Po tiek įamžintų meilės istorijų norėjau unikalaus atsiminimo sau – tokio, kuris būtų tik mūsų. Labai norėjau gražios suknelės, kurią man pasiuvo Marta Bridal, ir tokios unikalios ir labai estetiškos itališkos architektūros. Mane pačią fotografuojant ir čia, Lietuvoje, labai traukia visokie dvarai, istorinė architektūra, dažnai netobula ir pažymėta laiko. Toskanos regionas gausus tokios stilistikos vaizdų, tad mūsų vizijai labai tiko. Svarstėme labai didelių vestuvių galimybę, bet pasirinkome vestuves tik dviese – norėjome nuotykio, kuris būtų nepanašus į jokį matytą scenarijų, tad daug detalių norisi pasilikti sau. Siunčiu drąsos visoms poroms švęsti savo meilę taip, kaip tik jums norisi, nes taisyklių čia nėra.

Kas jums pačiai yra meilė? Ar galima sutikti tą, su kuriuo (ar kuria) galima gyventi ilgai ir laimingai?

Man meilė yra toks ryšys, kuriame du žmonės gali augti ir siekti savo tikslų, būti saviti, bet tuo pačiu renkantis kurti gyvenimą kartu. Nelipant į kito batus, nebandant kažkaip keisti tik pagal save, leidžiant vienas kitam kvėpuoti. Manau, tokia meilė tikrai galioja ilgai ir laimingai.

Papasakokite apie savo šeimą. Ką paveldėjote iš tėčio, ką iš mamos? Už ką jiems esate dėkinga? Kaip dažnai susitinkate?

Mano šeima jau daug metų gyvena Norvegijoje, tad mūsų santykis nėra labai tradicinis – matomės rečiau nei galbūt galėtume gyvendami vienoje šalyje. Bet per ilgą laiką išmokome susikurti progas pasimatyti ir vertinti retesnius pasimatymus, paverčiant juos kelionėmis kartu, maksimaliai kokybišku laiku vieni kitiems. Esu dėkinga savo šeimai. Mes su broliu Luku užaugome didelėje meilėje. Iš tėčio Dano paveldėjau norą išbandyti vis naujus dalykus, sugebėjimą bendrauti su visais bet kokiose situacijose, meilę darbui. Iš mamos Rasos – kūrybiškumą, moteriškumą, bet ir mokėjimą pastovėti už save. Su broliu Luku dalinamės meile įamžinti mus supančią aplinką, keliauti. Iš mylimos močiutės Danutės, kuri gyvena Jurbarke, perėmiau siekį turėti savo stuburą, smagų pasiutimą gyvenimui, tad visi esame savitai susiję.

Kaip ir kada susidomėjote fotografija? Kas jus tuo sudomino? Studijavote visai kitokius mokslus.

Mūsų giminėje, kiek man žinoma, fotografų nebuvo. Mane šiuo hobiu „užkabino“ tėtis, nupirkęs fotoaparatą dovanų. Juo ir pradėjau gaudyti akimirkas. Kiek vėliau mano potraukį ir talentą pastebėjo Vytauto Didžiojo mokyklos dailės mokytoja, kuri skatino dalyvauti konkursuose, o jie man puikiai sekėsi. Visko mokiausi savarankiškai iš knygų, vėliau interneto pagalba, įvairių privačių kursų. Bet studijuoti pasirinkau viešąją komunikacija VDU (žurnalistika ir viešieji ryšiai). Man visada patiko lietuvių kalba, rašymas, lietuvių egzaminą išlaikiau 100 balų. Studijose mūsų buvo 200 studentų, mažai asmeninio ryšio, išsinešiau įdomių dalykų, bet mane labiau traukė rinkodara, darbas su prekės ženklais, jų reklama. Tad magistrui pasirinkau Marketingo studijas anglų kalba, jos buvo sudėtingesnės, bet man daug labiau tiko ir patiko. Visą tą laiką fotografuodavau ne studijų laiku, o galiausiai tai tapo mano pagrindiniu darbu, asmeniniu verslu, asmeniniu prekės ženklu, kurio sėkmei buvo naudingos visos įgytos žinios.

Kiek savo nuotraukų parodų esate pristačiusi ir kur? Kada planuojate naują parodą?

Visos mano parodos priklauso Jurbarkui – jų lyg buvo 3 ar 4. Tuo laiku daugiau dariau teminių darbų, nes parodai reikia konkrečios temos, idėjos išpildymo. Teko dalyvauti ir mainų projekte įamžinant Laakdalio miestelį Belgijoje kartu su keliais kitais fotografais iš Jurbarko. Šios nuotraukos taip pat pavirto į bendrą parodą, rodytą tiek Belgijoje, tiek Lietuvoje. Šiuo metu tokių planų neturiu, nes visas mano dėmesys ir užimtumas skirtas vestuvių fotografijai, bet neatmetu tokios galimybės ateityje. Mane visada žavėjo mintis atskleisti tikrą moterų grožį. Man taip norisi parodyti, kokios jos ypatingos visais gyvenimo etapais. Gal ir atsiras kada nors laiko ir tokiems projektams.

Kiek jums svarbu yra gimtasis kraštas? Ryškiausi vaikystės prisiminimai, kokie jie?

Jurbarką atsimenu kaip labai brangų gyvenimo etapą, mano kūrybinio kelio pradžią, asmenybės susiformavimą. Tikrai tikiu, kad Jurbarko krašto gamtos ir vietovių ypatingumas išmokė mane pastebėti grožį mažose detalėse, visose situacijose pastebėti, išgauti gražiausius kampus. Atsiminimai iš vaikystės: su šeima važiuodavome grybauti į šalia Jurbarko esančius miškus, maudydavomės karjere, daug laiko leisdavome gamtoje. Pamenu, būdama kelių metukų eidavau savarankiškai nusipirkti apvalių saldainiukų iš mažų medinių kioskelių Žemaitės gatvėje. Manau, daug tokios ramybės troškimo liko manyje, nes iki dabar vertinu poilsį gamtoje, asmeninį laiką su artimais, ramesnį gyvenimo ritmą, net gyvenu šalia miesto, o ne centre.

Apie ką svajojate būdama mergaitė? Apie ką svajojate dabar? Įsivaizduokite save po dar tiek pat metų, kai būsite maždaug 70-ies. Kokią ir kur save matote?

Svajojau būti kirpėja arba veterinare, piešdavau net visokius komiksus, kaip tas gyvenimas atrodys (juokiasi). Noras matyti žmones gražius, mylėti gyvūnus išliko, tad negalima sakyti, kad visai ne į temą (dabartinis užsiėmimas, – aut. past.).

Senatvėje matau save ramią, besišypsančią, kažkur, kur šilta... Į veidą šviečia saulė, mano ilgus plaukus kedena šiltas vėjas, geriu stiprios geros kavos puodelį, šalia sėdi mano vyras ir mums taip gera, nes gyvenime tiek daug patirta, tiek pamatyta, kad nieko daugiau netrūksta.

Ko sau norėtumėte palinkėti dabar? Ko norėtumėte palinkėti visiems kitiems, kurie skaitys jūsų interviu? Kas, jūsų manymu, yra svarbiausia? Taip svarbu, kad nepavyks ir talentingam fotografui pagauti, užfiksuoti. Ar vis dėlto viską galima įamžinti?

Sau ir visiems linkiu kuo daugiau naujų patirčių – ne tik labai didelių, bet ir mažų, tokių kaip pradėti naują hobį, nueiti vieniems į kiną, pasigaminti kažką naujo ir skanaus, pagirti nepažįstamą, į darbą eiti kitu nematytu keliu. Išnaudokime šį laiką, nes juk atsimenate, ką minėjau – joks sprendimas ar veiksmas nėra galutinis, visos galimybės keistis, patirti, pamatyti yra mūsų.

O meilę sau ir gyvenimui visada galima užfiksuoti!

Auksės Vabalaitės nuotraukos.

Žaibo interviu

Fotogeniškiausia Jurbarko vieta. Jurbarko dvaro parkas, kai žydi alyvos

Knyga, kurią skaitote dabar. Dr. Joe Dispenza „Atsikratykite įpročio būti savimi“

Žvaigždė (ar žvaigždės), su kuria (kurioms) norėtume pasidaryti asmenukę. Su aktoriumi Keanu Reevsu – patinka ir kaip aktorius, ir kaip asmenybė

Kokioje pasaulio vietoje dabar norėtumėte atsidurti ir nuotraukose įamžinti. Senovės mieste Petra, Vakarų Jordanijoje, įsiamžinčiau prie unikalios vietos – Faraono lobyno kapavietės.

Įsimintiniausi filmai. „Trumano šou“, „Velnio advokatas“, „Džokeris“.

Kokios muzikos klausydama bėgiojate ar kompiuteriu redaguojate nuotraukas. Atlikėja „Ishome“

Kam jaučiate silpnybę? Kelionėms

Ko labiausiai bijote? Nugyventi gyvenimą ne pagal savo scenarijų

Fotogeniškiausias metų laikas. Pavasaris ir rudens pradžia

Kokias vestuves norėtumėte įamžinti? Poros, kuri švęs kokiame nors unikaliame dvare, kuriame nesu buvusi.

Jums geriausias būdas pailsėti. Atlikti visus darbus ir iškeliauti kažkur be didelio plano

Įsimintiniausias pagyrimas. „Niekas gražiau ir tikriau nebūtų mūsų įamžinęs“

Svajonių darbas. Dirbamas su meile

Žurnalo „Jurbarko laikas“ leidybą iš dalies remia Medijų rėmimo fondas
Skirta 22 800 Eur