Tamsos metas pavojingas visiems

Kol kas dienos vis trumpėja, dažnai rytas yra taip arti vakaro, jog dienos ilgio nustatyti neįmanoma. Jei ore pakibęs rūkas, tamsa dar tirštesnė. Gamtai tokia situacija įprasta ir nekelianti rūpesčių, mums ji gali būti slegianti; paprastai išsigelbėjimą randame uždegę visas lempas ir užkūrę židnį.

Tačiau kaip bespręstume tamsiojo meto problemas, neišvengiame vienos, labai svarbios detalės: mes nuolat judame, keliaujame, važiuojame. Sudėtingiausia važiuoti ne mieste ir net ne greitkelyje, nors ir jame važiuoti pilkumoje ar naktį būtina labai atsargiai. Kelyje sutikti žvėris yra realu bet kuriuo metu, net šviesų pavasarį ar vasarą. Tuo stebėtis neverta – mes savo kelius nutiesėme per žvėrių namus, ne jie, o mes įsibrovėme į jų aplinką. Su tuo daug kas nenori sutikti, nors... Žvėrys nelinkę ginčytis, jie gyvena savo gyvenimus, o jų didžiausias aktyvumas vakare, naktį ar ryte, kai visi eina į maitinimosi vietas arba grįžta iš jų. Ne mažiau svarbios jų kelionės ieškant žiemojimo vietų.

Dalis svarbesnių kelių turi atitvarus ir mes tikime, kad ši priemonė yra visagalė, galinti apsaugoti nuo bet kokio susidūrimo. Deja, klystame, nes žvėrims atitvarai nėra svarbi kliūtis, jie geba prasigauti pro tvoros apačią, susirasti žmonių neuždarytus vartelius. Daug kur išvažiavus iš miško atitvarai baigiasi, todėl žvėrys, ilgai ėję patvoriu, tokiose vietose kerta kelią, nors vairuotojai mano, kad toliau nuo miško pavojai negresia...

Jei žvėrys patenka į aptvertą kelią, tai tampa ypatingu pavojumi – jie blaškosi, gali daug sykių išbėgti į važiuojamąją dalį, daryti netikėtus viražus.

Visur kitur kelyje vairuotojai ir žvėrys yra lygiaverčiai „partneriai“. Nors iš tikro, vairuojai yra kur kas silpnesni eismo dalyviai, nes jie žvėrių nemato, nepastebi net tada, kai šie stovi prie pat kelio ir taikosi jį perbėgti priartėjus mašinai. Kodėl jų nematome? Žieminis žvėrių kailis yra pilkšvai rusvas, net šernai mažai skiriasi nuo aplinkos, tuo labiau naktį, dirbtinėje šviesoje. Manymas, kad šviesą turėtų atspindėti jų akys, niekų vertas – akių mes nematome, jos gali reflektuoti šviesą tik apšvietus specialiu žibintu.

Kas gali padėti išspręsti šią situaciją? Atsakyti paprasta: tai privalome išspręsti mes! Kaip? Visų pirma, stebėdami kelio ženklus. Jie nestatomi be pagrindo. Taigi, įspėjamasis 131 ženklas „Laukiniai žvėrys” praneša, kad čia yra didžiausia tikimybė juos sutikti kelyje. Prieblandoje tokiose vietose greitis turėtų siekti 70 kilometrų per valandą, o ypač sudėtingose vietovėse – dar mažiau. Panašiu greičiu naktį reikia važiuoti ir kitur, ypač mums nežinomoje vietovėje.

Ką daryti prie kelio pamačius šerną, stirną, briedį? Žinoma, mažinti greitį ar net visai sustoti ir įjungti signalinius žibintus. Yra dar viena „paslaptis”: tą patį reikia daryti, jei per kelią prabėgo vienas šernas, elnias, stirna – tikėtina, kad iš paskos jam bėgs kiti, kai kada net nemažas pulkas.

O ką daryti, jei visgi įvyko susidūrimas, jei nukentėjo jūsų automobilis, o žvėris sunkiai sužeistas? Iš karto skambinkite telefonu 112, ten bus susisiekta su medžiotojų klubu (ar būreliu), kurio plotuose įvyko atvejis, taip pat policija ir gyvūnų globos centru. Jokiu būdu negalima eiti prie sužeisto žvėries, bandyti jam „padėti” – tokia pagalba gali turėti labai sunkių pasekmių mums patiems!

Ėjimas tamson greitai baigsis. Bet ilgi vakarai ir rytai tvyros dar 2–3 mėnesius. Vadinasi, mes keliuose turime būti labai atsargūs, pastabūs. Kaip ir  visada…