Šviesos ir stiklo stebuklas

Vitražas – paslaptinga, prabangi ir labai brangi meno rūšis, iš kitų išsiskirianti šviesos žaismu stiklo gabalėliuose. Besikeičianti, nuo paros ir metų laiko priklausanti šviesa vitraže – tarsi šventoji dvasia, erdvėms suteikianti kintantį magišką vaizdą, o žmogui – pojūtį. Susipažinti, kaip gimsta toji magija, prisiliesti prie jos materijos, mūsų žurnalo kolektyvui suteikė jurbarkietė vitražo dailininkė Rasa Grybaitė. Vasarą, žurnalui švenčiant 15-ojo numerio išleidimą, kolektyvui ji padovanojo edukaciją. Drebančiomis rankomis laikydamos stiklo rėžtukus, nepasitikėjimo kupinomis širdimis, sulaikiusios kvapą, stiklą rėžti redakcijos moterys pradėjo rudeniui dar neįpusėjus. Bet jau Kalėdoms tikrai visos turės po nuostabią Rasos Grybaitės dovaną. Galbūt ne visai tobulą, bet savą, visam laikui įsiminsiantį netikėtą ir labai dosnų gyvenimo nuotykį. O svarbiausia, vitražą kaip meno kūrinį ims geriau suprasti, į jį žiūrėti visai kitomis akimis.

Vitražo edukacija. A. Sinkaus, E. Blažiūnaitės nuotraukos.

Nuo ryto iki vakaro!

Kai planuoji darbus, visada numatai – kiek truks. Kūryboje laiko nenumatysi. Jis arba sustoja, arba ištirpsta. Jo tiesiog nejauti. Ypač dirbant su stiklu, nes visą laiką rankos užimtos, o mintys sutelktos tik į jas. Kai rengėmės pirmam užsiėmimui, Rasos Grybaitės buvo pasakyta – dirbsime visą dieną… Nuo ryto iki vakaro!!! Kaip taip?! Bet taip. Tiesa, iš pradžių nepavyko tiek ištempti. Nauji pojūčiai, emocinė būsena, galbūt nepasitikėjimas savimi ar baimė, kad ką nors padarysi ne taip, greit visas išsėmė. Bet Rasa vis tikino – viskas bus gerai. O kai tas darbas iš tiesų įtrauks, užmiršite viską pasaulyje – darbus, vaikus, telefonus, namus ir net gurgiantį pilvą. Taip ir nutiko jau antrą ar trečią kartą...

V. Grybo memorialinis muziejus rengia trijų lygmenų vitražo edukacijas. Nuo paprasčiausios – „Saulės gaudytojo“ iki  sudėtingiausios – „Vitražo gurmanams“. Rasa mums padovanojo pastarąją – galėjome rinktis sudėtingų kompozicijų sakralinės dailės motyvą su piešiniu. Iš pradžių seilę varvinome prie kompiuterio. Salo širdys – toks grožis! Ir tas motyvas, ir kitas, ir trečias – visi labai gražūs. Kai išsirinkome, supratome, kad tas grožis turi savo kainą ir kad kantrybe apsišarvuoti tikrai reikės. Mūsų rankos niekada nelaikė stiklo rėžtuko, nešlifavo stiklo ir nepiešė ant jo geležies oksidu. Sunkiausia buvo rėžti stiklo detales. Tai viena, tai kita, žiūrėk, jau valosi nuo pirštų kraują. Atskilusio stiklo dulkės, krislai tokie aštrūs, kad net nepajunti, kaip sminga į odą. O blogiausia, kad tiksliai išpjauti mažas detales iš karto nepasisekdavo. Jos skildavo, ir tada reikėjo viską kartoti iš naujo. Kuo tiksliau, kuo kruopščiau, nes, anot Rasos, kiekvienas etapas turėtų būti kuo tikslesnis. Nuo vieno perėjus prie kito, atgal nebesugrįši, nuo jo priklausys kitų etapų sėkmė. O etapų daug: detalių išsikarpymas popieriuje, paskui pagal jas stiklo pjaustymas, šlifavimas, vėliau piešinys ant stiklo vandeniu praskiestais geležies oksido milteliais, paskui piešinio koregavimas aštriu pagaliuku, 7 valandų kepimas krosnyje, 5 valandų vėsinimo procesas, šešėliavimas geležies oksido dulkėmis, glazūravimas spalvotomis stiklo glazūromis, vėl kepimas, jungimas vario folijos juostelėmis… Tai vadinamoji „tiffany“ technika, labai brangi, labai imli laikui ir pastangoms. Sunku buvo patikėti, kad visas darbas užims tiek daug laiko, pareikalaus tiek daug kantrybės, tiek atodūsių, tiek nervo. Kai labai nesisekdavo, į pagalbą lyg angelai sargai atskubėdavo Rasa, patyrusi vitražo meistrė, skulptoriaus Vinco Grybo vaikaitė, arba jos asistentė, juvelyrikos ir metalo meno meistrė, V. Grybo provaikaitė Eglė Blažiūnaitė. Pirmi kartai nebuvo tokie produktyvūs, bet vėliau supratome, kad blaškantis nieko nebus. Teisi buvo Rasa – dirbti teko nuo ryto iki vakaro, laikas išgaravo... Menų namuko aplinka, kūrybinė aura, dirbtuvės pirmajame aukšte, kūrybinis procesas antrajame aukšte, prieš akis matant Rasos sukurtus pavyzdžius iš viduramžių vitražų garsiosiose Europos bažnyčiose, stipriai motyvavo.

Eglė Blažiūnaitė su straipsnio autore. A. Sinkaus nuotr.

Be abejo, kantrybės reikėjo ir Rasai su Egle. Bet jos nė minutei neprarado tikėjimo, kad mums pavyks, skatino, džiaugėsi, gyrė, kai pasisekdavo, bet tuo pačiu ir reikliai ragino dirbti susikaupus,  neatsipalaiduoti, nenuleisti rankų. Sakė, jog normalu, kad ne viskas pasiseka iš pirmo karto. Pasakojo, kad net architektams, atvykusiems į edukaciją ir bandžiusiems įgyvendinti savo idėjas, sekėsi ne ką geriau. Trijų dienų tokiam vitražui sukurti gali užtekti tik įgudusioms stiklo specialistėms, kaip, pavyzdžiui, Kauno stiklo mokyklos dėstytojoms dailininkėms, tokioms kaip Valda Verteikaitė, kurios prieš kelias savaites pas Rasą Grybaitę atvyko pasimokyti piešimo ant stiklo technikos ir dirbo čia vos ne per naktis. „Čia ir yra tas stebuklas, kai žmogus susilieja su kūryba“,– sakė Rasa, iš mūsų tikėdamasi to paties. Kaunietės – patyrusios dekoratyvinio, bet ne emocinio (piešinio) vitražo meistrės. Stiklą, sakė Rasa, joms pavyko susipjaustyti per pusvalandį, kai mums prireikė mažiausiai poros dienų. Kaunietėms pasisekė tobulai. O koks bus mūsų vitražas? Bet kokiu atveju – mielas. Savaip netobulas, bet tuo pačiu ir labai šiltas. Kiekviena iš mūsų džiaugiasi savaip. Oksanai ir Linai tai daugiausia kantrybės gyvenime pareikalavęs darbas, Violetai – atsipalaidavimas, Rūtai, kaip ir man  – absoliučiai nauja, neįkainojama patirtis. Ir didžiulis visų dėkingumas Rasai!

Menų namukas

Minėdamas kuklią 15 numerio išleidimo sukaktį, žurnalo kolektyvas net neįtarė, kad šiais metais penkiolikos metų sukaktį mini ir Menų namukas, kuriame niekada negesta šviesa ir kūrybinė dvasia. Tai tikra meno studija su paruoštais darbastaliais, tam reikalinga brangia įranga, čia sukurtais vitražo, juvelyrikos, keramikos ir kitų meno rūšių darbų pavyzdžiais. Bet tokią prabangą, pasakojo Rasa, Vinco Grybo muziejus turėjo ne iš karto. Kai po studijų 1998 metais į skulptoriaus Vinco Grybo memorialinį muziejų atėjo dirbti Rasa, čia nebuvo nieko panašaus. Bet veiklos netrūko. Kad moksleiviai galėtų ruoštis dailės studijoms aukštosiose mokyklose, kilo idėja įkurti studiją kaip alternatyvą meno mokyklai, kurios Jurbarkas tuo metu dar neturėjo. Studija, kurioje vaikai galėjo mokytis akademinio piešimo, tapybos pagrindų, buvo tarsi pereinamoji stotelė į profesionalųjį meną. Tik kompozicijos rekomenduodavo mokytis pagal būsimą specialybę. Kai po trejų ar ketverių metų Jurbarko muzikos mokykloje buvo įsteigtas dailės skyrius, Rasa, itin stipri akademinio piešimo srityje, vis tiek nuolat sulaukdavo mokinių.

Menų namukas. O. Mazur nuotr.

Taigi dvylika metų, iki 2010-ųjų, teko dirbti itin nepalankiomis sąlygomis,– Menų namukas, dvaro laikais buvusi kalvė, o sovietmečiu sandėlis, dar nebuvo įrengtas. Teko glaustis didžiojoje muziejaus salėje. Jame radiatorių dar nebuvo, vadinasi, jokio patalpų šildymo negalima buvo tikėtis net žiemos metu. Rasa mena, kaip šaltis per padus geldavo iki dantų… Bet žmonės vis tiek rinkdavosi, džiaugdavosi, kai patalpose būdavo vos 8 laipsniai šilumos. Lentas užsikeldavo ant tumbų, pasikišdavo po jomis dar putų polistirolo, dirbdavo su kepurėmis ir šalikais. Tualeto būdelė lauke, todėl net karštos arbatos nesiryždavo gerti, kad į nereiktų bėgioti į šaltį. Sąlygos buvo apgailėtinos, bet entuziazmas liejosi per kraštus, grūdino. Šiais laikais gerokai palepusiam žmogui tokios sąlygos vargu ar būtų priimtinos… Su suaugusiųjų grupe R. Grybaitė kūrė vitražiukus, vitražinius lempų gaubtus, ir būdavo didelė laimė, kai pavykdavo gauti finansavimą, kad galėtų įsigyti kokį papildomą įrankį, spalvoto stiklo ar medžiagų. Rimtos edukacijos prasidėjo tik nuo 2010 metų, rekonstravus Menų namuką. Per projektą įsigyta visa brangiausia įranga – stiklo kepimo krosnys, šlifavimo mašinos, specialiai vitražo gamybai reikalingos šviečiančios paletės, ant kurių ir dėliojamas, montuojamas būsimas vitražas. Įkurti studiją Menų namuke buvo Rasos ir jos kolegės tekstilininkės ir keramikės Gabijos Viduolytės idėja. Šiuo metu Gabija ir yra pagrindinė muziejaus edukatorė, Rasa atsakinga tik už vitražo užsiėmimus. Tokią vitražo edukaciją šiandien gali užsisakyti bet kas ir su vitražo technika iš esmės susipažinti gali bet kada.

Skirtingai nei kiti muziejai, šiame muziejuje edukacijos pritaikytos praktiškai tik suaugusiesiems, „pas mus katastrofiškai ne moksleivių muziejus“, – sako Rasa. Ir pagrindžia: jame negalima vienu metu priimti daugiau kaip 20 vaikų, kaip kad pageidauja bendrojo lavinimo mokyklos, o ir rezultato, kuris vaikų edukacijas užsakantiems pedagogams ne toks svarbus, per pusvalandį neišgausi. Šiais laikais, pasirodo, nepedagogiška reikalauti rezultato, kad ir kiek laiko tam reikėtų. 1998-ųjų laikas, kai moksleiviai rinkdavosi piešti šaltose muziejaus patalpose, jau praeitis. Dabar edukacijų esmė labiau psichologinė ir socialinė. Pedagogai teigia, kad vaikams negalima duoti ilgai trunkančių užduočių, nes ilgai rezultato nematydamas jis psichologiškai žalojamas… Kalbamės su Rasa, ar toks požiūris neturi įtakos valstybei, lyderystei, asmenybių ugdymui, kai dar vaikystėje vengiama pareikalauti iš paauglio iki galo atlikti bet kokį darbą? Manau, gal atvirkščiai, vaikas žalojamas tada, kai jis negali ugdyti dorybingų bruožų – atkaklumo, valios, disciplinos? Kai negali pasidžiaugti savo kūrybos ar darbo rezultatu? „Mes esame seno kirpimo“,– pasakoja R. Grybaitė reiklumą išsiugdžiusi ir pratusi prie disciplinos tiek savo šeimoje, ypač iš tėvo Gedimino Grybo, tiek M.K. Čiurlionio meno mokykloje Vilniuje, tiek Dailės akademijoje. Muziejaus darbuotojos linkusios dirbti tik su motyvuotais žmonėmis. Jei grupėje atsiranda nemotyvuotas, nervingas žmogus, griūva visos grupės motyvacija.

Tiesą sakant, apie tokią asmenybę kaip Rasa, jos pasaulėžiūrą, pasaulėjautą, nuveiktus darbus reiktų išsamesnio, atskiro straipsnio.

Rasa Grybaitė. E. Blažiūnaitės nuotr.

Vitražą pamilo studijuodama

Pati Rasa discipliną šeimoje jautė nuo pat vaikystės. Gimė Jurbarke, bet net dešimt metų mokėsi „tremtyje“ – M. K. Čiurlionio meno mokykloje, dėstytojų ir auklėtojų apsuptyje. Sėmėsi iš jų visa, kas geriausia. Baigusi svajojo stoti į tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Bet konkursai tapytojams buvo didžiuliai, prošvaisčių įstoti – labai mažai. M. K. Čiurlionio meno mokykloje tapybą dėstęs šviesaus atminimo dailininkas Valentinas Antanavičius patarė laimę bandyti freskoje, kur dėstoma ir tapyba. Išmoksi, patarė jai, ne tik tapyti, bet ir technikos. Įpaišyti, įtapyti savo kūrinį į architektūrą – visai kas kita nei tapyti ant drobės. Bet Rasai tais metais nepasisekė. Garsus freskos meistras Petras Repšys rinko tik penkių vaikinų kursą, neva merginos išteka, gimdo vaikus – išbyra grupės. Šešta pagal balų skaičių buvo R. Grybaitė. Iki ketvirto kurso, prisimena ji, iš tų penkių vaikinų liko tik du, o magistrantūrą baigė vienas. P. Repšio teorija nepasitvirtino. Kitais metais freskos studijas keitė vitražo studijos (freskos/mozaikos ir vitražo studijos keitėsi kas antri metai). Rasa pasirinko vitražą. Svarbu buvo įstoti, atviravo ji, o paskui galima buvo pereiti į kitą specialybę. Kitais metais jai pasisekė. Nors apie vitražo meną mažai žinojo, bet užkabino, patiko, ir su vitražu nesiskyrė niekada. Džiaugiasi, kad mokėsi iš geriausių dėstytojų. Kursą rinko, prisimena menininkė, „fantastiškas dailininkas ir fantastiškas mokytojas“ Bronius Bružas. Įsimylėjau jį kaip asmenybę, neslepia. Žavėjo jo santykis su kiekvienu studentu. Jeigu čia visi tokie faini žmonės, mąstė ji, tai ir vitražas taps savas, jį prisijaukins. Neklydo! Daugelis sako, kad vitražas – vyriška specialybė, bet studijų metais Rasa „atkalė“ ranką, neprašydavo techninės pagalbos iš meistrų, viską darė pati. „Mūsų rankos gi neįstatytos kitaip nei vyrų“, – įsitikinusi menininkė. Akademijoje baigė šešis kursus. Bakalaurą ir magistrantūrą. Bakalauro darbui apsiėmė kurti vitražą trijų langų Vilniaus rotušės laiptinei. Jis nebuvo realizuotas. O magistrinis darbas buvo tikslinis – aštuonių langų vitražai Senojo ir Naujojo testamentų motyvais Šakių evangelikų liuteronų bažnyčiai. Nors apgintas 1998-aisiais, įgyvendintas 2002 metais. Jį nesunku pamatyti ir šiandien. Šios bažnyčios interjeras savo modernumu ir išskirtinumu stebina. Tai bažnyčią atstačiusio kunigo Virginijaus Kelerto nuopelnas, sako Rasa, kad jis ne savo įsivaizdavimais pasikliovė, bet kreipėsi į savo pusbrolį interjero dizaino menininką Mindaugą Petravičių, pasiūliusį kreiptis į dailininką Kazimierą Simanonį, kuris bažnyčiai sukūrė sietynus. Rasos vitražai papildė bažnyčios erdves, visos detalės suskambo vienoje dermėje. Smagu, sakė ji, kai dirbti įsileidžiami profesionalai, o ne pasirenkamas pigiausias ir lengviausias variantas – nuvažiuoti apsipirkti į sendaikčių parduotuvę Vokietijoje.

Po šio darbo Rasa toliau gilinosi į protestantiškąjį sakralinį meną. 2002–2005 metais studijas tęsė Dailės akademijos meno aspirantūroje ir apsigynė mokslinį darbą „Protestantų religinė dailė: ištakos ir tradicijos“, apsigynusi įgijo meno licenciato laipsnį. Susipažinusi su Jurbarko evangelikų liuteronų bažnyčios kunigu Mindaugu Kairiu, aptarnaujančiu ir Smalininkų, Vilkyškių, Skirsnemunės, Garliavos parapijas, tuo pat metu gavo užsakymą Vilkyškių bažnyčios altoriaus vitražui. 2009 m. tai pačiai bažnyčiai sukūrė dar du durų vitražus. „Man pasisekė baigti Dailės akademiją tuo metu, kai liuteronų bendruomenėms masiškai buvo atiduodamos sovietmečiu sandėliais, gyvulių odų raugyklomis, sporto ar kino salėmis paverstos bažnyčios“, – pasakojo Rasa Grybaitė. Akis į akį susidūrusi su bažnyčių erdvėmis, ji nesustojo gilintis į skirtumus tarp liuteroniškojo ir kalvinistiškojo (reformatų) bažnyčios meno. „Reformatai tikrai niekada neateis ir nepaprašys vitražo, o liuteronai yra ta konfesija, kuri leidžia rodyti tam tikrus religinius atvaizdus mene, bet egzistuoja tam tikros taisyklės“, – aiškino menininkė.

2010 m. Rasa sukūrė vitražą Jurbarko Kristijono Donelaičio evangelikų liuteronų bažnyčios altoriui, 2022-aisiais – vitražus Palangos evangelikų liuteronų bažnyčios langams ir vitražą „Liuterio rožė“. Rasa pastebi, kad jos vitražai nėra skirti puošybai, jie atlieka savą funkciją – sukuria nuotaiką, suteikia spalvos, įvaizdina kiekvieną atskirą simbolinę architektūros erdvę. Pačios architektūros, jos įsitikinimu, puošti nereikia.

Šiuo metu Rasa kuria vitražą Garliavos bažnyčiai, žada baigti jau pavasarį. Na, o lapkričio 21 d. ji su dviem savo darbais sudalyvavo Stasio Ušinsko 120-osioms gimimo metinėms skirtoje vitražo ir meninio stiklo parodoje „Šviesos ir stiklo dialogai. Stasiui Ušinskui – 120“ Pakruojyje. Iš Pakruojo kilęs Stasys Ušinskas laikomas Lietuvos vitražo tėvu. Mokėsi Kauno meno mokykloje, Paryžiuje, dirbo JAV. Grįžęs į Lietuvą kūrė ne tik vitražus, bet ir teatro marionetes, scenografijas. Jo palikimas – milžiniška įtaka Lietuvos meno istorijai ir dailei. Ši paroda – įspūdingas 23 profesionalių vitražo menininkų iš visos Lietuvos simpoziumo rezultatas.

Vitražas – šviesos ir stiklo meno kūrinys. Originalus ir nenuspėjamas. Jo spalvos priklauso nuo apšvietimo, paros ir metų laiko, žinovai teigia, jog gali ištaisyti net architektūros projektavimo klaidas. Ši meno šaka – prabanga, kurią sau leisti gali tik rafinuoto skonio žmonės, pageidaujantys savo aplinkoje sukurti nepakartojamą aurą.

Jurbarkui, kuris turi tokio ryškio ir garso menininkę kaip Rasa Grybaitė, tenka tik pavydėti – jos dėka vitražu galėtų spindėti ne tik bažnyčios, bet ir daugybė Jurbarko architektūros erdvių.

Žurnalo „Jurbarko laikas leidybą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Skirta 14 800 Eur