Šv. Valentino diena

Vasario 14-oji, Šv. Valentino diena, dar vadinama Įsimylėjėlių švente. Lietuvoje ši diena buvo pradėta švęsti tik po nepriklausomybės, taigi, mums tai viena iš naujųjų, iš Vakarų Europos atkeliavusių, švenčių. Daugeliui senosios kartos žmonių ji nelabai priimtina ir netgi pykstama, kad ji esą užgožia Vasario 16-ąją. Vis dėlto, manytume, kad švenčių nebūna per daug, o apie meilę šiuolaikiniame, kartais vis labiau susvetimėjančiame, pasaulyje, vertėtų pakalbėti ir ją pajusti, kaip galima dažniau.

Kas buvo Šv. Valentinas?
Pasakojama, kad III a. Romoje gyveno vyskupas Valentinas, padėdavęs mylimiesiems. Tuometinis Romos imperatorius Klaudijus II siekė suburti kuo didesnę kariuomenę, kuri gintų imperiją. Dėl šio tikslo jis netgi buvo išleidęs įsaką, laikinai draudžiantį tuoktis, nes manė, jog šeimos vyras negali būti geras karys, jam esą svarbesnė jo šeima.
Vyskupas Valentinas išklausydavo mylinčių žmonių išpažintis ir prašymus slapčia juos sutuokti. Klaudijus II, sužinojęs, kad vyskupas paslapčia sutuokia poras, jį suėmė. Kai Valentinas atsisakė išsižadėti savo tikėjimo į nukryžiuotąjį Jėzų, buvo mirtinai sumuštas, o vėliau jam buvo nukirsta galva. Tai įvyko 269 metais.
Pasak legendos, kalėjime laukdamas bausmės įvykdymo, persisvėręs per savo kameros langą vyskupas galėjo nusiskinti šalia esančių žibuoklių lapų. Ant jų užrašydavo drąsinančias žinutes nuliūdusiems savo sekėjams, o balti balandžiai jas jiems nunešdavo. 
Po kurio laiko Valentinas paskelbtas šventuoju.

Šventės ištakos siekia dar senesnius laikus
Ši šventė gali būti susijusi ir su senąja Romos švente – Luperkalijomis, švęstomis vasario 15-ąją ir skirtomis piemenų dievui, vardu Luperkas (lot. Lupercus, kitas Pano vardas). Jis buvo linksmas, šelmiškas dievas, sparnuotakulnio Hermio sūnus. Jis turėjo ragus ir ožio kojas, o galva, krūtinė ir rankos buvo kaip žmogaus.
Pagal to meto kalendorių vasaris buvo pavasario pradžia, o Luperkalijos – pavasario ir meilės šventė. Senovės Romoje jaunų vaikinų ir merginų gyvenimas buvo griežtai atskirtas, tačiau šios šventės metu senas paprotys leido susipažinti ir susidraugauti poroms.
Luperkalijų išvakarėse vykdavo „Meilės loterijos“. Romos mergaičių vardai buvo surašomi ant popieriaus skiaučių ir sumetami į ąsočius. Kiekvienas jaunuolis traukdavo po vieną lapelį su vardu ir tapdavo tos merginos jaunikiu šventės metu, o kartais – ir visiems metams ar net visam gyvenimui.
Šia pagoniška iškilme buvo švenčiamas vaisingumas nuo legendinių Romos įkūrėjų Romulo ir Remo, kuriuos žindė vilkė Palatino kalvos papėdėje esančioje oloje, pavadintoje Luperkale, laikų.
Maždaug penktame amžiuje krikščionybė jau buvo įsitvirtinusi, ir bažnyčia nepritarė tokiam nežabotam lėbavimui. Ji stengėsi panaikinti šią pagonišką Pano šventę, pakeisdama ją trečiajame amžiuje gyvenusio Valentino švente. Pirmoji Šv. Valentino fiesta buvo surengta 496 m. popiežiaus Gelasijaus I laikais. Nuo 1969 m. Šv. Valentino diena buvo pašalinta iš katalikų švenčių kalendoriaus, tačiau, nežiūrint į tai, išpopuliarėjo visame pasaulyje.

Galbūt vertėtų tiesiog daugiau galvoti apie meilę
Iš tiesų, Šv. Valentino dieną apklijuoti kiekvieną sutiktąjį širdelėmis ir apdalinti meilės atvirukais gal ir nevisiškai dera, tai jau išskirtinai sukomercinta ir labai vaikiška šios dienos išraiška, tačiau pasakyti švelnų žodį savo mylimajam, jį apkabinti, priglausti tikrai vertėtų.

Kaip ir perskaityti šį Viljamo Šekspyro dar XVI amžiuje sukurtą himną meilei:

 Dviejų širdžių ištikima draugystė
Jokių nepaiso kliūčių kelyje.
Juk meilė dar – ne meilė, jeigu ją
Sutriuškina klasta ir išdavystė.

 Tikroji meilė – tai žvaigždė skaisti,
Kuri nė mirksniui nepaliauja degti
Ir drąsina jūreivį gūdžią naktį,
Kai laivą svaido viesulai pikti.

 Ne, meilė ne pastumdėlė Likimo;
Jai visagalis Laikas nebaisus,
Kuris naikina lūpų radastus
Ir iš visų tą pačią duoklę ima.

Jei tau meluoja posmai šių eilių, –
Nebėr pasauly meilės! Aš tyliu…

Sparkflair oficiali svetainė