Sukaktis. Prieš 34 metus Jurbarke pirmą kartą iškelta trispalvė

Visų Šventųjų dienos ir Vėlinių išvakarėse vertėtų kalbėti apie gyvenimo ir mirties prasmę, bet šį kartą rašysime apie laisvę, tuo labiau, kad yra rimta proga – artėja atmintina diena, kai Jurbarke, dar sovietmečiu, pirmą kartą buvo iškelta trispalvė. Šis įvykis ir pati diena, liudininkų pasakojimais, buvo tarsi pirmasis laisvės gurkšnis, po kurio jau nebeliko baimės. Nusikelkime į 1988 m. spalio 30 d., kai mieste prie Nemuno ir įvyko toji atmintina šventė. Atgimimo nuotaikos tuomet jau sklandė ore, todėl tądien su vietinės valdžios palaiminimu ir stebint didžiulei miniai virš Jurbarko kultūros rūmų pirmą kartą suplevėsavo trispalvė, pašventinta bažnyčioje ir iškelta skambant „Tautiškai giesmei“. Sugrįžti į tuos laikus paskatino kelios tos dienos spalvotos nuotraukos, iškilmių aprašymas vietinėje spaudoje ir dokumentas, archyvuose išsaugotas Jurbarko kultūros centro darbuotojų, kuriuo vietos valdžia pritaria tautinės vėliavos iškėlimui.

Pabandėme atkurti šio atmintino įvykio chronologiją, nuotaikas, rinkdami liudininkų prisiminimus ir taip po kruopelę dėliodami pirmąja trispalve nuspalvintos dienos portretą. Tarp pašnekovų: tą atmintiną spalio 30-osios renginį organizavusi režisierė Danutė Samienė, viena iš trispalvę nešusiųjų – Regina Stanaitienė, kultūros centro darbuotojas, renginių vedėjas Gintaras Zareckas bei kiti tuos laikus menantys jurbarkiečiai, patikinę, kad tai buvo reikšmingas ir su niekuo nepalyginamas įvykis. Kaip tik nuo tos spalio 30-osios į visų kasdienius gyvenimus siūbtelėjo išsvajota išlaukta laisvė, būti laisvu tapo tiek pat natūralu, kaip kvėpuoti, nors, rodos, dar taip neseniai viskas buvo kitaip.

Valdžia leido iškelti tautinę vėliavą

Atkurti šio atmintino įvykio chronologiją pirmiausiai padeda išlikę dokumentai, įvykių aprašymai. Jurbarko kultūros centro archyvuose išsaugotas 1988 m. spalio 27 d. Jurbarko miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimas dėl leidimo iškelti tautinę vėliavą Jurbarko mieste, kuriuo Vykdomasis komitetas, vadovaudamasis LTSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1988 m. spalio 6 d . įsaku „Dėl valstybinės, nacionalinės ir regionų simbolikos“, nusprendžia leisti iškelti 1988 metų spalio 30 dieną virš kultūros rūmų „geltonos, žalios ir raudonos spalvų tautinę Lietuvos vėliavą“. Dokumentą pasirašo tuometinis vykdomojo komiteto pirmininkas Saulius Lapėnas ir sekretorė R. Jurkšienė. Niekas nebeprisimena, kam kilo mintis šią trispalvę pašventinti Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčioje, tačiau tai buvo padaryta. Vėliava iš bažnyčios buvo iškilmingai nešama iki pat kultūros rūmų, trenkiant pučiamųjų orkestro atliekamo maršo garsams. Ją nešė aštuoni tautiniais drabužiais pasipuošę vyrai ir moterys.

Pačioje bažnyčioje skambėjo Maironio giesmių ir dainų koncertas, kurį surengė Kauno valstybinis choras, vadovaujamas meno vadovo ir dirigento P. Bingelio.

Vėliava virš kultūros rūmų iškilo skambant „Tautiškai giesmei“, ir visa tai vyko stebint, girdint, klausant keliatūkstantinei miniai – tiek daug žmonių tąkart susirinko. Tai matyti ir nuotraukose, tai patvirtina ir kalbinti įvykių liudininkai.

Nešti trispalvę, pasiūtą, beje, jurbarkiečio Romo Galbuogio, buvo patikėta aštuoniems „Mituvos“ ansamblio tautinių šokių šokėjėliams, tą dieną pasipuošusiems tautiniais drabužiais. Minėtam ansambliui tuo metu vadovavo buvusi tremtinė Ada Baublienė.

Renginį organizavo ir jo scenarijų rašė režisierė D. Samienė, o iškelti trispalvę buvo patikėta mokytojui, buvusiam tremtiniui Antanui Kasiuliui.

Bandymų iškelti trispalvę būta ir anksčiau

Kalbinti kultūros darbuotojai paliudija, kad bandymų iškelti trispalvę Jurbarke buvę ir anksčiau, tačiau vietinė valdžia tokių iniciatyvų netoleravo – greitai viskas būdavo malšinama, užgniaužiama. Pašnekovai iki šiol atsimena kalbas apie pramoniniame miesto rajone iškeltą tautinę vėliavą. Prisimena, kad kalbos kalbelės tuomet sklido, bet ar toks faktas tikrai buvęs, nežino, nes viskas buvo užgniaužta, neviešinama, nutylima.

Nebuvo tie laikai ramūs. Kultūros darbuotojai iki šiol mena, kaip tais pačiais, 1988, metais sudalyvavę viename Jurbarko mitinge susilaukė priekaištų, kad kultūros darbuotojams esą nedera taip elgtis – tąkart kliuvo už mažytę trispalvę.

Jautėsi pakylėti

Tačiau ta 1988 m. spalio 30-oji savo dvasia ir reikšme nepalyginama su niekuo, sako pašnekovai. Tuo metu išdidžiai ir viešai plevėsuojanti trispalvė buvo tarsi laisvės gurkšnis. Danutė Samienė iki šiol prisimena, kaip iš laimės švytėjo Ada Baublienė, buvusi tremtinė, labai palaikiusi Atgimimą, koks laimingas buvo kunigas M. Buožius, kai pas jį atėjo delegacija su prašymu pašventinti trispalvę. „Mes ir pas kunigą ėjome prašyti vėliavą pašventinti. Kaip dabar matau jo pasitenkinimo šypseną. Žodžių nebuvo daug, bet toks vidinis džiaugsmas ir palaima jo veide“, – prisimena Danutė. Nebuvo tada ir jokios baimės, mat „jau kai kėlė vėliavą, net partiniai nebebijojo“. O iki tol iš visų vietų buvo vaikomi panašiomis progomis susirinkę, bet tai jau kita tema, sako Danutė. Ji šypsosi, kad keldami tą trispalvę galvojo, jog ją iškelia amžiams. Tačiau vėliava buvo kiek didesnė, tad ilgainiui apšiuro, vėjas apdraskė, tad teko ją nuimti ir kita pakeisti. Pašventinta trispalvė, Danutės žodžiais, buvo nunešta į bažnyčią saugoti, kur ir turėtų būti, bet ar yra iki šiol, ji nežinanti.

 Trispalvę nešė „Mituvos“ šokėjai

Mums pavyko surasti ir vieną iš trispalvę nešusių jurbarkiečių. Pagelbėjo nuotrauka, kurią paskelbus „Mūsų laiko“ feisbuko paskyroje, su redakcija tą pačią dieną susisiekė viena iš joje įamžintų žmonių – Regina Stanaitienė, išvardijusi ir visus kitus, kuriems teko garbė nešti vėliavą. Beje, nuotrauką jai parodė dukra Ilma, gyvenanti Garliavoje. Regina atsiminė bene visų pavardes – keturios ansamblio „Mituva“ šokėjų poros, iš kurių jau keli iškeliavę Anapilin. Regina prisipažįsta, kad jai iš atminties buvo iškritęs šis įvykis – juk viskas taip greitai užsimiršta, bet toji nuotrauka iš jaunystės laikų sugrąžino prisiminimus. Moters pasakojimu, toji diena buvo tikrai didelė šventė, į kurią susirinko labai daug žmonių, ir kuomet nesijautė jokios baimės ir nerimo. Vien tik laisvės pojūtis. Tarsi Lietuvos laisvės atgavimo diena. Regina prisimenanti, kad tą dieną jie turėjo greitai susiruošti – reikėjo skubėti į kultūros rūmus persirengti tautiniais drabužiais. Ji nežino, kodėl būtent jiems, „Mituvos” šokėjams, teko misija nešti trispalvę. Gal dėlto, svarsto, kad jie galėję pasipuošti tautiniais drabužiais.

Mintimis į tuos laikus sugrįžusi, R. Stanaitienė prisiminė ir daugiau detalių, pavyzdžiui, kaip vienai iš tos aštuoneto kompanijos bažnyčioje negera pasidarę, mat ilgai teko su trispalve stovėti, ir kunigas ją vynu pavaišinęs. Regina pajuokauja, kad ir kitiems buvo užėjęs noras subloguoti – taip norėjosi vynu iš kunigo rankų pasivaišinti.

Pasakodama tos spalio 30 dienos atsiminimus, moteris prisiminė ir dar vieną jai nutikusį svarbų įvykį: kaip Jurbarke svečiavosi Vytautas Landsbergis, lankėsi pas šokėjų vadovę Adą Baublienę kultūros rūmuose ir kaip Regina kartu su kolegomis garbingą svečią pasitiko su duona. Nutiko taip, kad tąkart svečias išvykdamas šaliką netyčia pamiršo, ir šis liko kabėti A. Baublienės kabinete. Regina juokiasi, kad šokėjai užsukdami pas vadovę tą šaliką kaip kokį muziejinį eksponatą apžiūrėdavo, čiupinėdavo.

 Ir Stanaičių kieme daugiau nei 30 metų plevėsuoja trispalvė. Nedidukė, pačios Reginos apsiūta, iškelta ant savadarbio pylimo, kurį iš akmenų ji pati su artimaisiais sulipdžiusi. Kai tik įsikūrė savo namuose Jurbarke, nuo tada toji vėliavėlė ir plevėsuoja. Dažnai pakeisti tenka, nes greitai susidėvi. Ir dabar, kalbinama prisiminė, kad jau reikėtų nauja pakeisti – senoji išblukusi, lietaus vėjo nugairinta, bet tokia sava, miela, reikalinga. Regina visiems primena, kaip svarbu kasdien branginti ir saugoti laisvę, nes galbūt jau pamiršome, kad dar taip neseniai viskas buvo kitaip.