Stasys Šimkus – didis muzikas iš Motiškių

1905 m. lapkričio 2 d. Jurbarke įvykusio pirmo lietuviško vakaro siela buvo S. Šimkus. Keturakio komedijoje „Amerika pirtyje” jis vaidino Vincą. Paskui dirigavo jungtiniam Skirsnemunės ir Jurbarko parapijų chorui. Šis vakaras susilaukė  entuziastingo publikos pritarimo.

1906 m. liepos 6 d. S. Šimkus surengė įspūdingą vakarą gimtojoje apylinkėje – Belvederio dvaro klojime. A. Fromo–Gužučio dramoje „Ponai ir mužikai” jis vaidino kurpių. Visus ypač sužavėjo jo vadovaujamas 40 žmonių choras. Keletą dainų teko kartoti net du kartus. Šis vakaras S. Šimkui buvo lemtingas. Anapus Nemuno Ilguvos dvare atostogavęs Varšuvos muzikos instituto direktorius E. Mlynarskis, apsilankęs tame vakare, pasiūlė Stasiui stoti į jo vadovaujamą institutą. Taip išsipildė S. Šimkaus slapčiausia svajonė.

Varšuvos muzikos institute jis du metus lankė profesoriaus J. Suržynskio vedamą aukštąją vargonų klasę. Dirbo su nepaprastu užsidegimu. Nemažai jis ir vargo – už pietus ar vakarienę duodavo fortepijono pamokas. Tačiau energijos užteko ne tik studijoms. Kai 1906 m. M.K. Čiurlionis išvažiavo iš Varšuvos, S. Šimkus ėmėsi vadovauti „Lietuvių savišalpos draugijos” chorui.
Gavęs instituto baigimo pažymėjimą ir norėdamas įsigyti visapusišką muzikinį išsilavinimą, S. Šimkus 1908 m. rudenį įstojo į Peterburgo konservatoriją. Toliau tobulinosi groti vargonais ir studijavo  kompozicijos teoriją. Pradėjo kurti. Studijoms nemažas impulsas buvo ir pirma pavykusi originaliosios kūrybos daina, parašyta dar mokantis Varšuvoje, „Kur bakūžė samanota”. Jis toliau aktyviai kūrė. 1911 m. Peterburge pasirodė S. Šimkaus harmonizuotų dainų rinkinys „Mūsų dainos”, 1912 m. Kaune buvo išleistas jo „Dainų dainorėlis”. Netrukus pasirodė ir kiti dainų rinkiniai. Studijuodamas Peterburge, jis dėstė muziką katalikų gimnazijoje prie šv. Kotrynos bažnyčios, o norėdamas gauti brandos atestatą, lankė vakarinius kursus, organizavo bei vadovavo keliems chorams. Vasaras praleisdavo Lietuvoje, per trumpą laiką suburdavo chorus, rengdavo koncertus.

Baigęs Peterburgo konservatoriją ir gavęs laisvo menininko diplomą, S. Šimkus 1914 m. apsigyveno Vilniuje. Dėstė privačias muzikos pamokas ir suorganizavo nemažą chorą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, tas choras nuolat rengė koncertus, kurių pajamos buvo skiriamos „Nukentėjusiems nuo karo šelpti” draugijai. Ši draugija 1915 m. pavasarį S. Šimkų pasiuntė į Ameriką rinkti aukų. Per vienerius metus jis aplankė daugelį JAV lietuvių kolonijų, sakė prakalbas, ragino aukoti nuo karo nulentėjusiems tautiečiams.

1916 m. gyvendamas Filadelfijoje, S. Šimkus pradėjo leisti žurnalą „Muzika”, kuriuo siekė nušviesti muzikinį gyvenimą. Deja, išėjo tik du numeriai – dėl karo metais pabrangusio popierio leidimą teko nutraukti. Viešėdamas JAV, kur tik ilgiau apsistodavo, jis veikiai suorganizuodavo lietuvių chorus. Čikagoje kurį laiką vadovavo net lenkų chorui. 1918 m. lapkričio mėnesį S. Šimkus pradėjo vadovauti garsiam Čikagos lietuvių „Birutės” draugijos chorui. Su juo surengė daug rimtų koncertų, pastatė savo originalius kūrinius: melodramą „Čigonai” ir operetę „Išeivis”. Taip pat jis harmonizavo daug liaudies dainų ir sukurė kantatą „Atsisveikinimas su tėvyne”.

1920 m. gegužės pradžioje S. Šimkus sugrįžo į tėvynę. Apsistojo Vilniuje ir įsijungė į neseniai įsikurusios Lietuvos meno kūrėjų draugijos veiklą. Jis aktyviai plėtė krašte chorinį judėjimą, rinko ir tyrinėjo mūsų tautosaką, bandė steigti Vilniuje konservatoriją. Tačiau lenkams užgrobus Vilniaus kraštą, savo sumanymų teko atsisakyti.

S. Šimkus persikėlė gyventi į Kauną. Netrukus čia atgaivino „Dainos” chorą, subūrė apie 150 žmonių, pasitelkė dainininkus Kiprą Petrauską ir Antaną Sodeiką. Buvo rengiami koncertai ne tik Kaune, bet ir provincijos miestuose.

Žiemomis S. Šimkus gilino savo muzikines žinias Vokietijoje – Leipcigo ir Berlyno konservatorijose mokėsi kompozicijos. Jis domėjosi tuo metu populiariomis impresionistinės ir ekspresionistinės muzikos srovėmis. Jų įtakoje sukūrė stambiausią savo kūrinį fortepijonui „Lietuvos siluetai”.

1923–1930 metus S. Šimkus praleido Klaipėdoje, kur įkūrė muzikos mokyklą ir jai vadovavo. Kurį laiką ji vadinosi konservatorija. Joje S. Šimkus daug dėmesio skyrė orkestro klasei ir iš jos mokinių sudaryto simfoninio orkestro ugdymui. Klaipėdoje be jo neapsiėjo nė vienas svarbesnis muzikinis įvykis. Pirmoje Dainų šventėje 1924 m. S. Šimkus dirigavo jungtiniam chorui. Po to laikraštis „Klaipėdos žinios” rašė: „Estradoj pamatėm Šimkų. Užteko jį pamatyti. Jo temperamento dinamitu bemat užsikrėtė visa estrada. Jo galingu mostu lyg gimte atgimė didžiulė estrada…”

S. Šimkus visgi pagrindinį dėmesį skyrė muzikos mokyklos simfoninio orkestro ugdymui. Būdamas labai disciplinuotas ir griežtas, jis nepakentė, jei kas nepaisydavo mokyklos taisyklių, todėl su orkestru pasiekė gana gerų rezultatų. 1925 m. gegužės 25 d. Šaulių salėje buvo surengtas pirmasis orkestro koncertas. Paskui įvyko orkestro koncertai Šilutėje, Šiauliuose, Panevėžyje, Kaune. Programose skambėjo klasikinė ir lietuvių muzika. Orkestras atliko ir M.K. Čiurlionio simfoninę poemą „Miške”. Vasarą koncertai buvo rengiami Palangoje. 1930 m. Kauno Valstybės teatre S. Šimkus su orkestru pastatė D. Verdžio opera „Aida”.

Tuo metu S. Šimkus nemažai laiko skyrė ir kūrybai. Jis parašė keletą dainų, romansus „Tyluma”, „Mano gimtinė” ir vienintelį savo kūrinį orkestrui – simfoninę poemą „Nemunas”.

1930 m. uždarius Klaipėdos muzikos mokyklą, S. Šimkus sunkia širdimi atvyko į Kauną. Netoli miesto Birutės kaime įsigijo nedidelį ūkelį ir galvojo atsidėti kūrybai. Netrukus Švietimo ministeriją jį išsiuntė į Vakarų Europą susipažinti su žymiausiais operos teatrais. 1631 m. jis aplankė Milano La skalos teatrą, Romos operą, Vienos ir Paryžiaus teatrus. Sugrįžęs jis buvo pakviestas dirbti Valstybės teatro operos dirigentu. Netrukus jis atnaujino daugelį operų pastatymų.

S. Šimkus, kaip operos dirigentas, buvo įvairiai vertinamas. Ne vienas pripažino, kad tas darbas jam sunkiai sekėsi. Turbūt jis nespėjo suvokti šio sintetinio meno specifikos. 1933 m. jis buvo atleistas iš dirigento pareigų, o rudenį pakviestas dirbti į Švietimo ministeriją inspektoriumi muzikos reikalams. Nemažai S. Šimkus pasiekė ir dirbdamas šiame poste. Buvo sudaryta liaudies melodijoms rinkti komisija. Jos rūpesčiu buvo surinkta daug mūsų liaudies melodijų. Vėliau jos sukapti fondai perėjo naujai įsisteigusio Lietuvių tautosakos archyvo žinion. Jo rūpesčiu ministerija pradėjo reguliariau spausdinti lietuvių kompozitorių kūrinius.

1936 m. gale S. Šimkus buvo atleistas iš darbo ministerijoje ir jam buvo paskirta pensija. Užsidaręs savo ūkyje Birutės kaime pradėjo įgyvendinti seniai puoselėtą svajonę – sukurti lietuvišką operą. 1941 m. jis sukūrė operą „Pagirėnai“, kurią vėliau pasiūlė pavadinti „Kaimas prie dvaro“. 1942 m. „Pagirėnus“ pastatė P. Oleka, dirigavo M. Bukša. Veikalas neturėjo pasisekimo, tačiau kai kurios jo scenos liudija, kad kompozitorius buvo pajėgus kurti ir operas.

Karo metais kompozitoriui pavyko įsitaisyti Kauno konservatorijoje, kur jam buvo suteiktas profesoriaus vardas.

Slogi karo metų atmosfera, žymiai pakitusios gyvenimo sąlygos ir kiti rūpesčiai pakirto S. Šimkaus sveikatą ir netikėtai po nesėkmingos operacijos 1943 m. spalio 15 d. jis mirė.