STASYS MAKŪNAS: Jurbarkas yra labai daug nusipelnęs išsaugojant Lietuvos valstybę

Praėjo jau 24-eri metai nuo vienos iš labiausiai įsimintinos mūsų nepriklausomos valstybės atkūrimo datos – Sausio 13-osios.  Ši diena buvo, yra ir bus ypatinga mūsų šaliai. Tą naktį įvyko tokios permainos, po kurių Lietuva pasikeitė iš esmės. Ta diena svarbi ne tik valstybei, bet ir kiekvienam žmogui, kiekvienai šeimai. Mes neturime teisės pamiršti šios dienos, turime kalbėti apie ją ir sau, ir savo vaikams.

Mintimis apie to meto įvykius sutiko pasidalinti Sąjūdžio Jurbarko tarybos pirmininkas Stasys Makūnas. 

– Buvote Sąjūdžio Jurbarko tarybos pirmininkas. Kaip asmeniškai Jūs ir kiti jurbarkiečiai prisidėjo prie minėtųjų įvykių.

– Norėčiau pradėti nuo to, kas sukėlė Sausio 13-osios įvykius. Jie jokiu būdu neprasidėjo netikėtai, o  brendo labai palaipsniui. 1990 metais išrinkta Lietuvos Aukščiausia Taryba 1990-03-11 paskelbė Lietuvos nepriklausomybę, bet jos tarptautiniu mastu niekas nepripažino. TSRS su tyliu vakarų šalių palaiminimu ieškojo būdų, kaip Lietuvą pastatyti į savo vietą ir išlaikyti TSRS sudėtyje. Iš pradžių buvo planuojamas standartinis scenarijus. Nepatenkinti darbo žmonės nuverčia Aukščiausiąją Tarybą. Tam buvo kuriamas planas, ruošiami žmonės. Pagal pirminį planą perversme sovietų armija tiesiogiai dalyvauti neturėjo. Silpnoji plano pusė buvo ta, kad labai ryški Lietuvos žmonių dalis tam nepritarė.

Laikui bėgant situacija palaipsniui keitėsi. Lietuvoje greitai įvykdyti būtinas reformas nesisekė, pragyvenimo lygis krito. Atsirado trintis, prieštaravimai tarp žmonių, valdančių Lietuvą. Kilo akivaizdus konfliktas tarp Lietuvos Aukščiausios Tarybos  ir Vyriausybės. Tai nulėmė atskirų asmenų noras būti aukščiau visų, nepasiteisinę galimi karjeros šuoliai. Šiuo požiūriu problema buvo aiškiai susijusi netgi su pačiu Jurbarku. Tapusi premjere, K. Prunskienė nesugebėjo ar nenorėjo ministre paskirti savo buvusios padėjėjos, Jurbarke išrinktos į Lietuvos Aukščiausią Tarybą, Laimos Andrikienės. Valdančiose Lietuvos viršūnėse pradėjo vyrauti chaosas. Tai buvo kaip ženklas antivalstybinėms jėgoms pradėti veikti. Aukščiausiąją Tarybą pradedama bandyti užimti nuo 1991-01-07. Jų atakas atremia žmonės, savanoriai. Šiuo laikotarpiu aktyviai veikė Jurbarko savanoriai.

Atėjus 1991-ųjų sausio 12-tai jau buvo aišku, kad neginkluotos jedinstivininkų jėgos nepajėgs užimti Aukščiausios Tarybos. Bent man asmeniškai buvo aišku, kad antivalstybininkų taktika keičiasi ir jau ateinančią naktį bus panaudota jėga. Tam palankios buvo ir visos tarptautinės aplinkybės.

1991 sausio 12-tą, išeidamas iš namų saugoti valstybės, atsisveikinau su šeima lyg išeičiau į karą, labai aiškiai supratau, kad viskas gali labai blogai baigtis. Tą dieną saugoti Vilniuje valstybės objektų iš Jurbarko išvyko 3 pilni autobusai. Pagal išankstinį planą jurbarkiečiai turėjo saugoti Aukščiausiąją Tarybą. Nuvykus į Vilnių, jurbarkiečius bandyta perdislokuoti prie televizijos bokšto, bet, pasipriešinus Jurbarko Sąjūdžio sekretoriui B. Bendikui, tai nebuvo padaryta. Tą naktį atskiri jurbarkiečiai buvo ne tik prie AT, bet ir radijo-televizijos, spaudos rūmų, televizijos bokšto.

Tai yra aprašyta įvairiuose leidiniuose, visa tai bus dabar spaudai ruošiamoje mano knygoje „Be euforijos, žvilgsnis į Sąjūdį iš periferijos“. Pagrindinę gynėjų masę sudarė taikūs gyventojai. Aktyviai tuo metu veikė ir Jurbarko savanoriai. Jie, skirtingai nei daugelis kitų, buvo ginkluoti, todėl parlamentą saugojo ne tik iš vidaus, bet ir išorės. Sausio 13-osios naktį buvo saugomas ir pats Jurbarkas, jo svarbiausi objektai. Šio darbo visi labiausiai kratėsi, psichologiškai tai buvo sunkiausia, nes teko būti ne žmonių būryje. Sąjūdžio budėtojo pastangomis, kai Vilniuje buvo užimtas televizijos bokštas ir radijas-televizija, Jurbarke buvo įjungta pavojaus sirena. Jurbarkiečiai sužinojo, kad vyksta perversmas. Sausio įvykių metu mūsų krašto žmonės fiziškai nenukentėjo.

– Koks Jurbarko Sąjūdžio vaidmuo šiuose įvykiuose?

– Iki prasidedant šiems įvykiams, Jurbarke Sąjūdis buvo beveik išnaikintas. 1990 metų rinkimuose į Lietuvos Aukščiausią Tarybą Jurbarko Sąjūdžio kandidatas iš rinkimų nešvariu būdu išstumiamas, bandyta apskritai likviduoti Sąjūdį Jurbarke. Beviltiškai pralaimimi savivaldos rinkimai, stipriai veikia antisąjūdinės jėgos, aš pasitraukiu iš Sąjūdžio pirmininko posto. Kylant pavojui valstybei, Sąjūdis vėl pradeda veikti visa jėga. Būtent Sąjūdis organizuoja ir prikelia žmones valstybės gynybai. Tai buvo daroma sėkmingai, todėl Jurbarkas yra labai daug nusipelnęs išsaugojant Lietuvos valstybę. Aš tuo metu Jurbarke atlikau ne Sąjūdžio pirmininko, bet lyderio funkcijas.

– Kas Jums paliko didžiausią įspūdį, kalbant apie Sausio 13-osios įvykius?

– Didžiausią įspūdį tuo metu darė žmonių pasiryžimas ginti, kovoti už savo valstybę. Atrodė, kad nepriklausomai nuo to, kaip viskas konkrečiu atveju pasibaigs, Lietuva į ankstesnę būseną negrįš, nes įkvėptas laisvės gurkšnis nepradings be pėdsakų.

– Kaip minite šią dieną kiekvienais metais? Galbūt turite kokias nors tradicijas?

– Jokių nuolatinių tradicijų šiai dienai minėti neturime. Ši diena yra labai giliai širdyje ir kartais paviršutiniški, formalūs valdiški pakalbėjimai yra nepriimtini.

– Jūsų nuomone, ar dabar, pasikartojus panašiai situacijai, susirinktų tokios minios žmonių ginti tėvynės laisvės?

– Panaši situacija nepasikartos. Mes dabar savanoriškai atsisakome dalies savarankiškumo, tuo būdu pralošiame, bet ir laimime, sukuriame savo valstybei didesnį stabilumą ES pagalba. Jeigu Rusija įvykdytų atvirą agresiją, ją dabar galėtų sustabdyti tik stipri karinė jėga. Galima apgailestauti, kad karinės Lietuvos pajėgos labai silpnos, gerai, kad iškilus dabartiniams pavojams dėl įvykių Ukrainoje, jos vėl pradėtos stiprinti. Dabar netgi Rusijai nelabai norisi mus tiesiogiai pulti, nes esame NATO nariai. Iškilus tiesioginiam pavojui, gynėjų staigiai padaugėtų.

– 1995-1997 m. buvote Jurbarko rajono savivaldybės meras. Pastaruoju metu politinėje erdvėje aktyviai nebedalyvaujate. Ar neketinate grįžti į Jurbarko rajono savivaldybės tarybą?

– Taip, buvau Jurbarko meras sunkiausiu savivaldai laikotarpiu. Jurbarko rajonas buvo totaliai nualintas. Vyko pačios savivaldos reforma, kurios dalį dabar, kaip nepasiteisinusios, atšaukė. Kadencija Jurbarkui buvo labai sėkminga. Jurbarkui būtų buvę labai naudinga, kad pagal to meto rinkėjų valią būtume pasilikę toliau tvarkyti Jurbarko reikalus. Deja, dešiniosios Jurbarko jėgos buvo išduotos, išsklaidytos ir Jurbarkas vėl sugrįžo į ankstesnius stagnacijos laikus. Rajonas pasidarė probleminis. Paskutiniu metu rajonas vėl pradėjo ropštis iš duobės – tai teikia viltį, kad gyvenimas Jurbarke palaipsniui normalizuosis. Šiuose rinkimuose žadu paremti Liberalų Sąjūdį, tikiuosi, kad jis tinkamai sugebės atstovauti nusilpusioms Jurbarko dešiniosioms politinėms jėgoms. Jeigu pasisektų pakoreguoti dabar probleminių viešųjų Jurbarko sveikatos priežiūros įstaigų veiklą, laikyčiau tai dideliu savo pasiekimu.

– Sausio 13-oji – gyva istorijos pamoka visai tautai, ypač jaunajai kartai. Jūsų nuomone, ar šiai dienai paminėti skiriamas pakankamas dėmesys? Kaip patartumėte minėti šią dieną?

– Mano supratimu, Sausio 13-oji paprastai minima labai keistai. Atrodo, kad viskas vyko prieš daug šimtmečių, lyg Pilėnuose, kai jau niekas nieko konkrečiai neprisimena. Daug kartų esu vaikščiojęs po Pilėnus, net neįtardamas, kokios tai istorinės vietos. O juk iš tiesų dauguma Sausio 13-osios įvykių dalyvių yra gyvi, jie viską puikiai prisimena. Nemažai tų dalyvių yra tikri didvyriai, verti atitinkamų pagerbimų. Susidaro įspūdis, jog didvyrių šalia savęs bijome, kad jie neužstotų saulės. Netgi mokiniams tuos didvyrius parodyti nenorima, geriau apsiriboti žvakučių uždegimu. Gal čia susiję su tuo, kad nenorima ugdyti laisvos mąstysenos piliečių ir patriotizmas privalo tapti atgyvena?

– Jūsų palinkėjimai šios dienos proga mūsų skaitytojams.

 – Tokia proga svarbiausias palinkėjimas, kad niekada daugiau nepakliūtume  į tokią situaciją kaip 1991 sausio 13-oji, kad dėl įvairių lygių politikų nesupratimo ar kenkimo vėl nebūtų guldomos jaunos galvos.

Sausio 13-osios atminimo medaliais apdovanotieji jurbarkiečiai

Sausio 13-osios atminimo medalis – Lietuvos valstybės apdovanojimas, skiriamas pagerbti Lietuvos bei užsienio valstybių piliečiams, pasižymėjusiems ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1991 m. sausio-rugsėjo mėnesiais.

Šiais medaliais yra apdovanoti ir Jurbarko krašto žmonės: Algirdas Genys, Virginijus Gečas, Kęstutis Sutkus, Česlovas Šlėgaitis, Algimantas Pečiukaitis, Arvydas Šidlauskas, Raimondas Bosas, Rinaldas Bosas, Vidmantas Staskevičius, Arūnas Alijošius, Egidijus Ignatavičius, Vladimiras Okunevas, Algimantas Reičiūnas, Vytautas Bunikis ir Vytautas Mickevičius. Paskutiniai trys, išvardinti šiame sąraše, jau yra iškeliavę anapilin. Visi šie žmonės (išskyrus A. Pečiukaitį ir A. Reičiūną) nuo 1990 11 20 d. buvo Pasienio apsaugos tarnybos Smalininkų posto pareigūnai. Į šias pareigas juos priėmė dabartinis Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Jonas Vytautas Žukas.