Seredžius apleistą namą pavertė patraukliu turizmo objektu

Kiekvieną trūkumą galima paversti privalumu, tereikia į problemą pasižiūrėti kūrybiškai. Geriausias to įrodymas Seredžiaus bendruomenė, kuri apleistą nutriušusį miestelio pastatą pavertė patraukliu turizmo objektu, atspindinčiu savitą miestelio istoriją.

Tik įvažiavus į miestelį jus jau pasitinka ypatingai išpieštas namukas, kuris iki šiol buvo apleistas, aptriušęs ir akis bandė ne tik vietiniams. Nuo šiol su įvažiuojančiais į Seredžių „pasisveikins“ valtyje sėdintis ir žiobrius gaudantis žvejys, apsuptas piliarožių. Kaip paaiškėjo, ši ištapyta pastato siena - tai yra asociacijos „Seredžiaus Stasio Šimkaus mokyklos bendruomenė“ įgyvendintas projektas „Meno inkubatorius 2019“, kurį finansavo Jurbarko rajono savivaldybės administracija. Kaip „Mūsų laikui“ pasakojo šios bendruomenės atstovas Petras Baršauskas, kuomet pernai Seredžiaus miestelis šventė 725-ąsias metines, jau tada mąstė, kad reikėtų tą gyvenamąją pastatą atnaujinti. Praėjusiais metais nepavyko, nes pinigų tam neturėjo. O šiemet socialinė pedagogė Laima Bakšenskienė parašė projektą bendruomenių konkursui ir gavo finansavimą. 500 eurų. Dailės mokytoja Rima Mačiulytė sukūrė projektą, kaip išpiešti, pasikvietė vietinių mokinių komandą ir maždaug per savaitę viską padarė. Šiam sumanymui pritarė ir šio namuko šeimininkas.  Kaip „Mūsų laikui“ pasakojo L. Bakšenskienė, šis piešinys – bendras kūrybinis visos komandos darbas. Pirmiausiai atsirado valtis, nes miestelio herbe panaši valtis puikuojasi. Tada žuvytės – žiobriai, kuriuos kiekvienas vaikas dekoravo individualiai. Tada išpiešė žvejį, tada atsirado tinklas, galiausiai ir irklas, kurį padovanojo buvęs žvejas. Toji kūrybinė pastatą dailinusi komanda – L. Bakšenskienė, dailės mokytoja Rima Mačiulytė, moksleiviai Deimantė Lionaitė, kuri piešė žveją, vandenį. Agnė Bartuševičiūtė, kuri piešė gėlę ant fasado – norėjo senovišką piliarožę piešti. Reda Mamedova piešė šuniuką ir varlę antrame plane. Žuvytes namuose piešė Viltė Bakšenskaitė, Vėjas ir Vakaris Žilinskiai. Visą straipsnį rasite "Mūsų laikas" laikraštyje.