Senoviniai Naujieji metai – Kumeliuko krikštynos

Senovėje Naujieji metai prasidėdavo trečiąja žiemos jaunatimi ir buvo vadinami Kumeliuko krikštynomis arba Krikštais. Ši šventė jau nebešvenčiama, išlikusi tik rašytiniuose šaltiniuose.

Krikštai susiję su gyvybės atbudimu, todėl jų metu būdavo žadinama gyvybė: papurtomos žiemos šaltyje sustingusios obelys, pabeldžiama į apsnigtus avilius. Be to, tikėta, kad žemės augmenijai, jos gyvybei ir klestėjimui daug įtakos turi požemių gyventojai – žalčiai. Kaip aprašo XVI a. autorius J. Lasickis, tądien būdavo parsinešami į trobas arba pažadinami troboje laikomi žalčiai, kviečiant juos paragauti apeiginių valgių.
Žaltys laikytas gyvybės išraiška, todėl pažadinus žaltį ir padėjus jį ant stalo, būdavo stebima, kaip šis šliaužiodamas tarp padėtų patiekalų liežuviu „ragauja“ juos. Toks apuostinėjimas buvo laikytas pašventinimu, nes maistą paliesdavo pačios Gyvatos pradininkas ir pirmuonis – Gyvatė. Gyvatės, žalčiai senovėje laikyti protėviais ir neleisti skriausti. Be to, pasak mitologinių sakmių, gyvačių karalius geba pasiversti nirtulingu kumeliu.
Per Kumeliuko krikštynas buvo vaišinamasi apeiginiu patiekalu, rutuliukų formos pyragiukais – „kamukais“ iš žirnių, aguonų, kanapių ir medaus. Jį pagamindavo netekėjusios merginos ir kviesdavo bernus vakaroti. Dar XIX a. antrojoje pusėje vyskupas Antanas Baranauskas aprašė Aukštaitijoje dar gyvuojantį Kumeliuko krikštynų ritualą: „…apie Gromnyčias jaunos merginos iš įvairių miltų suvoliodavo su medumi saldžius rutulėlius, vadinamus „kamukus“, priruošdavo ir kitokių saldumynų. Į tas vaišes pakviesdavo vaikinus. Pastarieji ateidami atsinešdavo degtinės, kurią virindavo su medumi. Saldžiosios vaišės vykdavusios kone iki vidurnakčio.“
Per dzūkišką Krikštų šventę jaunimas taip pat naktį eidavo linksmintis ir deginti laužų ant netoli kaimo esančios kalvos („nakcu aina krikštavoc“).
Šiais laikais baltų tikybos šventikai, atkurdami senosios baltų pasaulėžiūros laiko skaičiavimo ir šventimo tvarką ir papročius, Kumeliuko krikštynas aiškina taip: po pusiaužiemio iki Mėnulio pirmosios jaunaties įvyksta gamtoje virsmas, papročiuose aptiktas kaip pusiaužiemio simbolių paminėjimas ir vertimosi ant kito šono veiksmas. Likęs paskutinis žiemos mėnuo yra išskirtinis tuo, kad dažniausiai pirmas jaunas Mėnuo išjudina pirmąsias Gamtos gyvybines galias. Todėl iki šio momento išliejamos Perkūno galiom užkalbėtos žvakės. Šios žvakės vadinamos Perkūnyčios (rusai vadina Gromnyca, lietuviai iškraipė į grabnyčias). Jos yra Perkūno Dorinių savybių įgalinimas vaško liejimo metu, žvakoniui būnant ypatingoje tikinčiojo būsenoje Dievo malonėje, Perkūno galioje ir asmeninėje valioje. Šios žvakės pradeda savo kelionę šviesos nešėjų gretose per Mėnulio jaunatį uždegant perkūnyčines žvakes, sukalbant maldą jaunam mėnuliui, kuris buvo vadinamas kumeliuku:

Tegul bus pagarbintas jaunas Mėnesėlis!
Tau ant dangaus su žvaigždėmis, man ant žemės su žmonėmis.
Tau ant dangaus su šviesybe, man ant žemės su linksmybe.

Beje, žiemos darbus seniau irgi derindavo su Mėnulio faze. Verpti geriausia pradėti pilnatyje, audeklą apmesti – senagalyje, tada siūlai nesisuks, gijos netrūkinės. Tinklus megzdavo prieš pilnatį, tai žuvų bus pilnas bradinys.