Sekmadienio pamokslas. Kūnas ir kraujas

Devintosios savaitės po Velykų ketvirtadienį krikščioniškasis pasaulis švenčia Devintines, Dievo Kūno šventę. Apie tai – Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčios vikaro kun. Sigito Jurkšto pamokslas.

Kun. S. Jurkštas. O. Mazur nuotr.

„1264 m. vasarą kunigas Petras iš Prahos keliavo į Italiją, pas popiežių Urboną IV. Grįždamas namo jis sustojo Bolsenoje paaukoti šv. Mišių. Šis kunigas buvo doras ir pamaldus, bet jam buvo sunku patikėti, kad Kristus per šv. Mišias tikrai perkeičia  duonos gabalėlį į savo Kūną. Tose šv. Mišiose įvyko stebuklas: Ostija pradėjo kraujuoti. Kadangi popiežius kartu su šv. Tomu Akviniečiu viešėjo gretimame mieste, jie atvyko ir patys įsitikino stebuklu. Tuomet Urbonas IV įvedė Kristaus Kūno ir Kraujo šventę visoje Bažnyčioje. Ji dar vadinama Devintinėmis, nes švenčiama praėjus 9 savaitėms po Velykų. Šv. Tomui Akviniečiui popiežius pavedė sukurti šiai iškilmei liturginius tekstus. Per kiekvieną Švč. Sakramento adoraciją bažnyčiose giedame to stebuklo proga jo sukurto himno paskutinius du stulpelius, prasidedančius žodžiais „prieš taip didįjį Sakramentą..."

JAV tik 25–30 procentų katalikų tiki, jog Jėzus tikrai yra Švč. Sakramente. Tačiau situacija pamažu keičiasi... Rugsėjo 7 dieną popiežius paskelbs pirmuoju šio tūkstantmečio šventuoju Karolį Akutį, italų paauglį, kuris mirė sulaukęs vos 15 metų amžiaus, tačiau kuris visiems jį pažinojusiems paliudijo didelį šventumą ir meilę Švč. Sakramentui. Jis pats vadino Eucharistiją savo greitkeliu į Dangų, labai mėgo kompiuterius ir 3 metus darbavosi prie internetinės Eucharistijos stebuklų parodos iš 150 stendų, kuri dabar yra apkeliavusi dešimtis tūkstančių parapijų visame pasaulyje. Ši paroda išversta į daugelį kalbų, taip pat ir į lietuvių.

Tad kodėl tas duonos gabalėlis bažnyčių tabernakuliuose toks svarbus?

Per jį pildosi slėpiningas Dievo planas žmonijai. Dar Mozės susitikimo su Dievu palapinėje buvo laikoma padėtinė duona, vadinta Dievo veido arba Dievo artumo duona. Tuo labiau Švč. Sakramentas yra tikras Dievo artumas - aš galiu ateiti su Juo susitikti. Pats Jėzus kalbėjo: „imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas" (Mt 26, 26). Jėzus nesakė: tai yra mano kūno ženklas, mano kūno simbolis, bet "tai yra mano kūnas".

Dar daugiau, pranašas Ezechielis pranašavo: „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį. Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte" (Ez 36, 26-27). Jėzus sakė: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau" (Jn 13, 34). Iš tiesų, kaip gi kitaip galėtume mylėti kitus, kaip Dievas myli, vien savo žmogiškomis jėgomis? Jėzaus naują įsakymą tegalime įgyvendinti tik priėmę Jo naują dvasią ir naują širdį.

Mūsų laikais Dievas davė dar daugiau ženklų, kad sustiprintų mūsų tikėjimą Jo tikru buvimu šv. Komunijos duonoje. Per visą Bažnyčios istoriją priskaičiuojama iki 300 liudijimų apie Eucharistijos stebuklus. Jų metu Ostija pradėdavo kraujuoti, pavogtos ir vėliau atrastos Ostijos likdavo daug metų nesuirusios, kitos nesudegdavo per gaisrus, apsaugodavo nuo gamtos nelaimių. Tačiau įspūdingiausi ženklai - kuomet Ostija pavirto tikros žmogaus širdies gabalėliu. Pirmą kartą tai įvyko VIII amžiuje Italijoje, Lančiano mieste, Jėzaus tikru buvimo abejojančiam kunigui ir vienuoliui aukojant šv. Mišias. Duona pavirto mėsos gabalėliu, vynas - krauju. Kadangi jie nesuiro per 1200 metų, 1970 m. juos ištyrė medicinos profesorius Edoardo Linoli. Jo išvados: tai tikras žmogaus širdies audinys, AB kraujo grupės, jame nerasta konservantų, tačiau turi tokias savybes, lyg būtų ką tik paimtas iš gyvo žmogaus. Per pastaruosius 30 metų pasaulyje įvyko dar 4 panašūs stebuklai: 1996 m. Argentinoje, Buenos Airėse; 2006 m. Meksikoje, Tikstloje; 2008 m. ir 2013 m. Lenkijoje - Sokulkoje ir Legnicoje. Visi jie buvo mokslininkų ištirti ir visais atvejais gauti panašūs duomenys: tai sumušto, traumą patyrusio žmogaus širdies audinys, AB kraujo grupės (kaip, beje, ir Turino drobulės). Sokulkos atvejis ypatingiausias turbūt todėl, kad matoma, kaip jame duona palaipsniui, mikroskopiniu lygmeniu perauga į žmogaus širdį. Niekas negalėtų tokio dalyko suklastoti. Beje, maža detalė: Sokulkos Eucharistijos stebuklas prasidėjo būtent spalio 12 d., per antrąsias Karolio Akučio, paruošusio Eucharistijos stebuklų parodą, mirties metines.

Taigi Jėzus yra Dievas, esantis „su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mt 28, 20). Jis mus kviečia: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!” (Mt 11, 28) Ir ne šiaip sau atgaivins pavėsyje, bet atgaivins savo dieviškos ir kartu žmogiškos Širdies meile, kuri apsaugos mūsų sielas nesugedusias: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną” (Jn 6, 54)“.