Sausio 13-oji širdyje ir atmintyje. Visi susirinkusieji buvo gynėjai, nes kiekvienas galėjo būti auka

Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Šios dvi mūsų pašnekovės, nors ir labai skirtingos savo amžiumi bei patirtimi, gerai atsimena, kur buvo Sausio 13-osios naktį prieš 33-ejus metus. Aldona Borkertienė, jau įkopusi į pensinį amžių, ilgus metus dirbo miškininkystės srityje, o Aida Drejerienė, muziejininkė, laikinai vadovauja Jurbarko krašto muziejui. Pirmoji kartu su giminaite Elena tą lemtingą naktį budėjo prie Seimo rūmų, o antroji kartu su vyresniąja seserim Elida ir jos vyru Rimantu buvo prie Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastato. Aidos vyras tomis lemtingomis Lietuvai dienomis taip pat buvo Vilniuje tarp Seimo gynėjų.

Sunkiausias klausimas

Paklaustos, ką joms reiškia Sausio 13-oji, abi moterys dalinasi panašiomis mintimis – jokios baimės ir begalinė žmonių vienybė. Abi susidūrė su žmonių gerumu. Aldona prisimena, kaip karštos arbatos, jiems, jurbarkiečiams, atnešdavo Vilniuje gyvenusi kraštietė, specialiai jurbarkiečių ieškojusi ir jiems padėjusi, o Aida pasakoja, kaip nepažįstami žmonės išvadavo jų automobilį nuo užblokavusio pravažiavimą tanko – tiesiog rankomis iškėlė. Ir kaip nepažįstamas vyras ją ir seserį automobiliu nuvežė į Raudonojo kryžiaus ligoninę, kur gulėjo sužeistas Rimantas.

Abi moteris kiek sutrikdo klausimas, kodėl vis dėlto tą 1991 metų sausio 13-ąją nusprendė važiuoti į Vilnių – juk galėjo likti namuose ir stebėti įvykius TV ekrane, kaip darė kiti. „Negaliu paaiškinti, kodėl. Tiesiog turėjau ten būti“, – kartojo tarsi susitariusios abi.

„Neįsivaizdavau, kaip aš galiu nevažiuoti. Tokie dalykai dedasi! Reikia važiuoti! Nežinau, kokia jėga mane varė, bet aš tiesiog negalėjau čia (namuose, Jurbarke) būti“, – kartojo Aida. Aldona sako, kad tuomet buvo visos sąlygos važiuoti – nuo Jurbarko kultūros centro kursavo autobusai (beje, pilni), be to buvo nedarbo diena, tad nereikėjo iš darbo atsiprašyti. „Jei reikėtų ir sveikata leistų, ir dabar važiuočiau“, – patikina Aldona, pridūrusi, kad ji nejautė jokios baimės. „Man atrodo, kad baisiau buvo likusiems prie televizorių“, – pastebi ji, paaiškindama, kad budėję prie Seimo apie įvykius žinojo tiek, kiek papasakodavo atėjusieji nuo TV bokšto ir kitų vietų bei kiek pranešdavo viešai per garsiakalbius Seimo aikštėje. Įvykius iš TV ekranų sekę žinojo ir matė kur kas daugiau.

„Prisimenu didžiulę įtampą. Ne baimę dėl savo gyvybės, o dėl ateities. Nejaugi čia bus pabaiga?“ – tuometinius nuogąstavimus, kad okupantams gali pavykti užgniaužti laisvę, paaiškino Aida. O tam tuomet būta priežasčių – prie Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastato ji girdėjo kalbas apie užimtus Spaudos rūmus, TV bokštą, kalbas apie tankus, jau važiuojančius prie Seimo. Didžiulė įtampa, žinant, kad Seimo rūmuose pasiruošęs juos ginti buvo ir jos vyras.

Aida tikina, kad jai sunku apsakyti emociją, kurią patyrė tą Sausio 13-ąją. Ji sako ne viską atsimenanti: tarsi žiūrėtų filmą nutrūkstančia juostele, tačiau ryškiausi momentai atmintyje užfiksuoti. Stiklinės okupantų karių akys, daužant beginklius lietuvius automatų buožėmis – tą Aida matė savo akimis. Moteriai įspūdį darė žmonės, kurie neišsigando, neatsitraukė, bandydami žodžiais paveikti, įkalbėti atsipeikėti kareivius. Aidos atminty yra ir vaizdas bei garsas, kaip nuo kiekvieno didelio sprogimo išdūžta aplinkinių daugiabučių langai. Tankas, užblokavęs išvažiavimą jų automobiliui. Autobusai, pro kurių langus lipo žmonės, nes kitaip išeiti negalėjo. Sprogimai, driokstelėjimai, važiuojančios greitosios. Aidai įstrigo greitosios pagalbos felčerės žodžiai, ištarti ranka užsidegus veidą – kiek daug yra sužeistų žmonių, kad yra ir žuvusių. O kur dar panika, sužinojus apie sužeistą sesers vyrą. Kaip ieškojo ir kaip jį surado Raudonojo kryžiaus ligoninėje, kur buvo suvežti visi sužeistieji – ten vaizdas buvo tarsi filmuose apie karą. Prisimena, kaip buvo baisu dėl sutuoktinio, kuris tą naktį liko ginti Seimo. Beje, Aida buvo ir prie Seimo – jau Sausio 13-osios dieną, mat 13 val., buvo susitarusi susitikti su vyru. Iki šiol prisimena, kaip sunkiai brovėsi link Seimo Gedimino prospektu – tiek daug ten buvo susirinkusių žmonių iš visos Lietuvos. „Visi susirinkusieji žmonės buvo gynėjai, nes kiekvienas jų galėjo būti auka. Jei būtų kitokia situacija, galėjo būti daug aukų ir sužeistų, nes niekas nesitraukė. Tokia buvo jėga“, – pasakoja Aida.

Namuose klausydavo „Amerikos balso“

Vis dėlto neatsakytas klausimas, kodėl šios moterys važiavo Lietuvos laisvės ginti, nedavė ramybės. Pasidomėjus, iš kur tas jų patriotiškumas ir meilė laisvei, paaiškėjo, kad nei Aldonai, nei Aidai, subrendusioms sovietinėje sistemoje, niekas nepasakojo apie kadaise buvusią laisvą Lietuvą – nei namuose, nei juo labiau mokykloje: pavojinga tokiomis temomis buvo kalbėti. Vis dėlto buvo vienas momentas, kuris leido joms savo vaizdą apie įvykius susidaryti. „Niekas nieko nekalbėjo, bet namuose kabėjo „Amerikos balso“ radijas“, – prisimena Aldona, gimusi ir augusi Žemaitijoje. Aidos senelis, paaiškėjo, taip pat klausė „Amerikos balso“ – ji prisimena, kaip senelis tam tikrą dieną ir valandą savo kambarėlyje paslapčia to radijo klausydavo, o močiutė prižiūrėdavo, kad anūkai netrukdytų. Be to, pasak Aidos, giminėje buvo tremtinių, kuriems namiškiai rašydavo laiškus. Prisimena, kaip močiutė liepdavo Aidos mamai rašyti laišką giminaitei tremtyje – diktuodavo, o šioji rašydavo. Iš tų laiškų ir pokalbių nuklausydavo apie geresnius Smetonos laikus, kad partizanų būta, kalbas apie ištremtą giminaitę girdėdavo.

„Mokykloje nepasakojo, bet mes visi žinojome“, – į pokalbį įsiterpia ir Aldonos vyras Jonas, prisimenantis apie tai, kaip jo močiutė apie laisvą Lietuvą pasakojusi ir kaip komunistų nemėgdavusi. Jis iki šiol prisimenantis močiutės paliepimą neryšėti pionierių kaklaraiščio – ji sakiusi, kad „su tuo raudonu skuduru į namus neįleis“.

Rekomenduojami video:
Straipsnis  0 komentarų
Reklama: skelbimai
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

Pavasaris kaime

Iš pavasario nakties  0

Meškinis česnakas

Prasidėjo meškinių česnakų sezonas. Gamtos dovanas naudokime atsakingai  0

Vilkas

Ar vilkų medžioklė iš tiesų gelbsti avis?  0

Tūkstantmetė vištų Lietuvoje istorija – nuo karaliaus stalo iki kasdieninės sriubos

Tūkstantmetė vištų Lietuvoje istorija – nuo karaliaus stalo iki kasdieninės sriubos  0

Tauragės regiono dainų ir šokių šventė

Ar tolygi kultūrinė raida iš tiesų tolygi?  0

„Auksiniai scenos kryžiai“ įteikti Donatui Bielkauskui ir Samantai Pinaitytei

„Auksiniai scenos kryžiai“ įteikti Donatui Bielkauskui ir Samantai Pinaitytei  1

Laukdama Velykų biblioteka pasipuošė šiaudinių sodų ekspozicija

Laukdama Velykų biblioteka pasipuošė šiaudinių sodų ekspozicija  0

Dailės olimpiados dalyvių paroda

Dailės olimpiados dalyvių darbų paroda „Laisvas kaip paukštis“  0

Autoriai po parodos atidarymo

Bibliotekoje – iš liepsnų gimę paukščiai  1

Nominacijų vakare „Vanduo“ pagerbti K. Glinskio teatro aktoriai, draugai ir rėmėjai

Nominacijų vakare „Vanduo“ pagerbti K. Glinskio teatro aktoriai, draugai ir rėmėjai  0

K. Glinskio teatro sukakčiai – ypatingas spektaklis

K. Glinskio teatro sukakčiai – ypatingas spektaklis  0

Kviečia Teatro nominacijų vakaras „Vanduo“

Kviečia Teatro nominacijų vakaras „Vanduo“  0

Pažvelgti į mėnulio veidą

Pažvelgti į mėnulio veidą  0

Apie poeziją – poetų žodžiais

Apie poeziją – poetų žodžiais  0

Su Senosios muzikos festivalio organizatore – apie muziką, apdovanojimus ir pinigus

Su Senosios muzikos festivalio organizatore – apie muziką, apdovanojimus ir pinigus  0

Kovo 11-sios žygis į Antkalniškių piliakalnį priminė praeitį

Kovo 11-sios žygis į Antkalniškių piliakalnį priminė praeitį  0

Vilniečiai švenčia Šv. Patriko dieną

Šiandien pasaulyje minima Šv. Patriko diena. Žaliai nusidažė ir viena iš Vilniaus upių  0

Knygnešio kelias. Vaikaitės prisiminimai

Knygnešio kelias. Vaikaitės prisiminimai  0

Kafijos diena Smalininkuose 2020 m.

Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąraše – ir šiupinio šventės bei kafijos gėrimo kultūra Mažojoje Lietuvoje  0

Kauno daugiabučio bute – įkvepianti kelionė į praeitį

Kauno daugiabučio bute – įkvepianti kelionė į praeitį  0

Algirdas Sinkevičius

Viešvilės istorijos saugotojui – G. Petkevičaitės-Bitės medalis „Tarnaukite Lietuvai“  0

Tarp „Auksinių scenos kryžių“ nominantų – du iš Jurbarko kilę menininkai

Tarp „Auksinių scenos kryžių“ nominantų – du iš Jurbarko kilę menininkai  0

Mokytoja R. Šličkutė, Mantas ir Ignas

Tarp „Dainų dainelės“ laureatų – jurbarkietis  0

Veliuonos gimnazijoje – egzotiški augintiniai (gamtininko komentaras)

Veliuonos gimnazijoje – egzotiški augintiniai (gamtininko komentaras)  0

Mūsų partneriai