Sausio 13-oji širdyje ir atmintyje. Stovėjom taip, kaip stovi laisvė

Kiek metų bepraeitų nuo tos  darganotos  ir šaltos Sausio 13-osios nakties, pamiršti jos neįmanoma. Degantys laužai, prospektu riaumojanti karinė technika, paskui  šarvuočius bėgantys ir šaukiantys žmonės,  kunigo Roberto Grigo kalbamos Šv. Mišių maldos, per atdarą Aukščiausiosios Tarybos langą skambantis kvietimas atlikti viso gyvenimo išpažintį, visuotinis nuodėmių atleidimas nuščiuvusiai miniai dabar gali atrodyti kaip blogas sapnas, o anuomet man  skambėjo kaip įspėjimas, jog visi netrukus mirsime. 

Pačią svarbiausią  Lietuvai naktį prie Aukščiausiosios Tarybos patekau ne iš sąmoningo  patriotizmo, greičiau, vedina visai buitinio reikalo. Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje  tarnavęs mano brolis Alvydas Balčaitis kartu du keliomis dešimtimis Jurbarko vyrų ginti Aukščiausiosios Tarybos buvo išvykęs jau prieš kelias dienas. Vyrams trūko šiltų rūbų, prašė atvežti maisto, o čia pasitaikė puiki proga dykai nulėkti į sostinę. Neramiomis sausio dienomis budėdama Sąjūdžio  būstinėje žinojau, kad nei viename iš trijų sausio 12 dieną prie Aukščiausiosios Tarybos jurbarkiečius budėti vežančiame autobuse nėra  laisvų vietų, tačiau įsigudrinau iš Sąjūdžio tarybos pirmininko Stasio Makūno išprašyti net dvi – sau ir draugei, rotuliškei Redai Damušytei, su kuria jau buvome suplanavusios pasilikti sostinėje dar bent vienai dienai. O ir naktis prie Aukščiausiosios Tarybos mums tada atrodė lyg nuotykis – per radiją girdėjome pasakojimus apie ypatingai šiltą, draugišką atmosferą, improvizuotus jaunimo grupių koncertus, degančius laužus ir karšta arbata vaišinančius vilniečius.

Kad išvyka gali būti ne tokia smagi, įtarimas kilo pravažiavus Kauną. Kuo toliau, tuo daugiau pakelėse matėme  karinės technikos,  kelis kartus autobusą stabdė ginkluoti rusų kareiviai. Bet tikslą pasiekėme sėkmingai. Pavyko susirasti brolį, kuris papasakojo, kad  jurbarkiečiai užsibarikadavo dešiniajame rūmų  sparne. Aplink Aukščiausiąją tarybą tvyrojo nemalonus benzino kvapas, pro rūmų langus buvo matyti tik smėlio pilni maišai. Kuo labiau temo, tuo daugiau rinkosi žmonių.

Vaikščiojome su drauge aplink pastatą, buvome nuėjusios net iki Vyriausybės rūmų. Buvo daug atvykusių jurbarkiečių, nuolat ką nors sutikdavome, todėl jautėmės drąsiai. Kartu atvažiavo mano kaimynė Birutė Sutkienė, irgi vežusi lauknešėlį savo sūnui Kęstučiui Sutkui,  gretimoje gatvėje gyvenantis tremtinys Romualdas Staugaitis, su kurio sūnumi Mindaugu mes su broliu nuolat bendravome. Atsimenu, kaip vėliavą po  Nepriklausomybės aikštę nešiojęs Edvardas Strončikas mudviems pasiūlė važiuoti prie Televizijos bokšto. Sako, ten mažiau žmonių, reikėtų jiems padėti. Jei kas iš savų šiai minčiai būtų pritaręs, gal būtume ir važiavusios, tačiau greičiausiai didesnė  kompanija tiesiog nespėjo susidaryti. 

Sąlyginė to vakaro ramybė baigėsi vidurnaktį. Staiga visi žmonės pradėjo bėgti prie Aukščiausiosios Tarybos pastato. Pasklido žinia, kad iš Šiaurės miestelio pajudėjo tankų kolona, kad važiuoja šturmuoti Lietuvos nepriklausomybės simboliu tapusio  Aukščiausiosios Tarybos pastato. Netrukus pasigirdo karinės technikos riaumojimas – Konstitucijos prospektu pralėkė  omonininkus vežančių dengtų sunkvežimių kolona. Kiekvieną karinės technikos pasirodymą arčiau gatvės stovintys žmonės palydėdavo šauksmais, dalis  bėgdavo paskui  sunkvežimius ir šarvuočius – mane tas labai gąsdino. Kur kariuomenė, ir kurioje Vilniaus vietoje bręsta tragiški įvykiai, niekas minioje nežinojo, bet netrukus buvo pranešta, kad prie Televizijos bokšto tankai traiško žmones, omonas šaudo tikromis kovinėmis kulkomis. Tada jau neabejojome, kad netrukus toks pat likimas ištiks ir mus.

Neatsimenu, ar buvo labai baisu. Nuo ilgo stovėjimo skaudėjo nugarą. Tuo pačiu guodėsi ir  tremtinys Romualdas Staugaitis – vienas greta kito, nugaromis parėmę, šildėme Aukščiausios Tarybos pastato sieną. Ta vieta taip ryškiai įsirėžė į atmintį, kad rodos, jog ir dabar galėčiau ją bet kada parodyti. Nesitraukėme ir kai Vytautas Lansbergis prašė susirinkusiųjų  nestovėti prie pat pastato, kad nesužeistų krintančios langų stiklų šukės.

Paryčiais V. Lansbergis dar kartą paprašė nuo pastato pasitraukti bent jau moteris. Mačiau  jurbarkietes, įsitaisiusias ant Mažvydo bibliotekos laiptų. Kol vaikščiojome ieškodamos tualeto, prie pastato  budėję vyrai pradėjo statyti barikadas, todėl dingo ir ta maža užuovėja prie  rūmų sienos. Autobusai, kuriais iš visos Lietuvos suvažiavo žmonės ginti  savo išrinkto parlamento, taip pat tapo barikadomis. Stovėjome vidury aikštės, apsupti minios, šaltis, regis, skverbėsi kiaurai, išaušo dar viena  niūri, darganota diena – atrodė, kad ne tik aikštėje susirinkę žmones, bet ir dangus verkia žuvusių Televizijos bokšto gynėjų.

Kaip stebuklo laukėme pasirodant mus gelbėti turėjusios užsienio valstybių vadovų delegacijos, bet po vidurdienio atvyko tik keli sovietų sąjungos Tautybių tarybos nariai – neišvaizdūs žmogeliai pilkais ilgais paltais. Niekam jie nepadarė įspūdžio ir neišsklaidė nerimo, nes pilnoje žmonių aikštėje  visą laiką buvo kalbama tik apie Televizijos bokšto  puolimą, daugybę sužeistųjų ir žuvusiųjų, aukomis tapusių žmonių laidotuves ir tris dienas truksiantį gedulą. Minia meldėsi, giedojo ir šimtąjį kartą dainavo Eurikos Masytės „Stovėk, kaip stovi laisvė“.

Laikiausi arčiau dešinės pastato pusės, kur vis dairiausi brolio. Buvau jį sutikusį – papilkėjusiu veidu, nemiegojusį ir dar labiau trenkiantį benzinu. Tada sužinojau, kas yra Molotovo koktelis – praskleidęs  striukės skverną, parodė smirdantį butelį. Tai buvo vienintelis mūsų vyrų ginklas prieš galingiausia pasaulio armija vadinamą rusišką galybę. 

Kai pavakare leido visiems grįžti į autobusą, lengviau atsikvėpime – atrodė, kad gyva siena atstovėjome laisvę. Bet tas palengvėjimas truko akimirką. Važiuojant Vilniaus gatvėmis, per radiją išgirdome, kad Aukščiausioji Taryba užimta, visi žuvę. Kas yra dezinformacija, tada dar nežinojau, nors dabar pati tuo stebiuosi – universitete mus, žurnalistus, lyg ir turėjo to mokyti.  Visą kelią iki pat Jurbarko verkiau: apraudojau ir brolį, ir  Lietuvos laisvę, ir sutriuškintą, kaip tada atrodė, Sąjūdį, į kurį sudėjome tiek vilčių. Tik grįžusi namo išgirdau, kad visi gyvi, sveiki, o autobuso radijo imtuvas mums paskleidė „kaspervizininkų“ melą. Tuo metu visi taip vadino okupantų užimtą ir KGB kontržvalgybos pulkininko Kasparavičiaus  valdomą televiziją ir radiją, nuolat transliavusią juoką keldavusias propagandines laidas.

Praėjo 33 metai, užaugo vaikai, neatpažįstamai pasikeitė mūsų visų gyvenimas. Tada neturėjome ką prarasti, bet  nesitraukėme. Žinojome, kad kelio atgal nėra. Nėra jo ir dabar, tą mums dar kartą patvirtino krauju savo šalį priversti ginti ukrainiečiai.