Sausio 13-oji širdyje ir atmintyje. Kalnų nepastatėme ir nenuvertėme

Vyresni jurbarkiečiai gal dar pamena po miestą važinėjančią mašiną, papuoštą užrašu „Sausio 13-osios žvalgas“. Tai buvo Algimanto Reičiūno automobilis. Jis Vilniuje savo turima įranga klausėsi sovietų kariškių pokalbių bei visą informaciją perdavinėjo Seimo gynėjams. Šie jo nuopelnai tuomet buvo plačiai paviešinti bei atitinkamai įvertinti, o tam naudotą įrangą galima pamatyti Smalininkų senosios technikos muziejuje. Šiame muziejuje yra ir daugiau sovietų armijos radijo stočių. Viena jų – iš kito radijo žvalgybos punkto, apie kurio buvimą žinojo tik keletas žmonių.

Pasirodo, 1991 m. sausio mėnesį penkiaaukščio namo Gedimino g. 15A eiliniame bute veikė radijo žvalgybos punktas. Idėjos autorius ir įgyvendintojas buvo jurbarkietis Laimis Benys. Tam panaudota kariška radijo stotis, prieš tai priklausiusi Jurbarko SDAALR (DOSAF). Saugumui padidinti bute tąkart buvo sustiprintos įėjimo durys, apgalvotas galimas evakuacijos variantas iš trečio aukšto per balkoną. Pasiklausymą vykdė KPI (KTU) Radioelektronikos fakulteto studentai, kuriems vadovavo Steponas Venskus. Bute (ir balkone) buvo pakabinta keliasdešimt metrų antenų, joms panaudota keli šimtai metrų vielos.

Jurbarkietis, tuometis buto Gedimino gatvėje savininkas Alvydas Stalgys prisiminė, kad dar 1991 m. sausio 8 d. jam paskambino L. Benys ir paaiškino, kad šviesios atminties majoras Algirdas Genys prašo pagalbos, mat visi tuometiniai pasieniečiai išvykę į Vilnių ginti Aukščiausiosios Tarybos. „Pradžioje buvome keturiese, – pasakojo A. Stalgys, – A. Genys, L. Benys, Gitana Paulauskaitė ir aš. Įtampai Vilniuje didėjant, sparčiai padidėjo ir savanorių gretos, be jurbarkiečių prisijungė aktyvūs Jurbarkų vyrai, iš kurių labiausiai įsiminė šviesios atminties Vidas Šaknaitis ir atsargos majoras Rolandas Lukšas. Bandė prisiplakti ir pora „gandonešių“. Beje, didžioji dauguma tų dienų savanorių tapo SKAT (Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos) nariais ir davė priesaiką tų metų liepos 21 d. Rinkome informaciją apie rusų kariškių pokalbius, nuotaikas apylinkėse, padėjome organizuoti budėtojų išvykas į Vilnių, Aukščiausios Tarybos gynėjų aprūpinimą, tikrinome gaunamą informaciją, kurios didžioji dalis buvo melagienos, vykdėme kitas užduotis. Didelių kalnų nepastatėme ir nenuvertėme“.

Alvydui įstrigo ir kelionė į Vilnių sausio 11 dieną – į Aukščiausiąją Tarybą (Seimą) vežė kažkokį krovinį, sudėtą į kariškas dėžes. Tiesa, jis sako nei tuomet, nei dabar gerai nežinojęs kokį, spėja, kad dujokaukes ir IPP (individualius priešcheminius paketus). „Tarp Kauno ir Vilniaus buvo daug sovietų kariškių. Kai jie stovi ar važiuoja kitoje kelio pusėje, dar tiek to, bet kai teko lenkti vinguriuojančią koloną, galvojau, ar tai tik neįgudę „salagos“ ar „užkišti“ taikosi. Po nemigo nakties, visi snaudai kaip mat išdundėjo. O ties Grigiškėmis per radiją išgirdom, kad puolami Spaudos rūmai, pralietas pirmas kraujas. Aukščiausios Tarybos rūmai buvo apsupti žmonių. Viduje pastebėjau kažkokį susistumdymą – stumdėsi keletas žmonių. Vienas pagyvenęs, bet aukštas, stiprus vyras bandė veržtis į pastatą. Kažkas šaukė: „aš žinau – jis kagėbistas“. Tada atėjo kažkuris iš jurbarkiečių, – prisimena A. Stalgys, – Česlovas Šlėgaitis ar Kęstutis Sutkus, paėmė po pažastimi įsibrovėlį ir be diskusijų išnešė už durų“.

Alvydui tuomet įspūdį paliko ir „nemokamas turgus“ Seimo fojė – ūkininkai suvežė į Vilnių maisto produktus, kuriais vaišino parlamento gynėjus, Seimo narius ir kitus lankytojus. Valgant vienos kupiškietės vaišes, ją sudomino Alvydo šnekta, sužinojusi, iš kur jis atvykęs, pratrūko pagyromis Jurbarko vyrams. Tą patį Alvydas sakosi girdėjęs iš tuometinio Ministro Pirmininko pavaduotojo Zigmo Vaišvilos bei kiti rūmų apsauginių. Tai jurbarkiečių, parlamento gynėjų, nuopelnas. Gal ne visi žino, kad nė vienas mūsų gynėjas nesusvyravo, kai lemtingu momentu reikėjo duoti priesaiką ir gauti palaiminimą, o tokių būrių buvo mažai.

Sausio 13-osios naktį, prisimena Alvydas, visi jautė „kažką“, niekas nesutiko eiti miegoti, sėdėjo ir laukė naujienų, svarstė, ką reikės daryti toliau, jei Lietuva vėl būtų okupuota. Kai Vilniuje buvo užimtas televizijos bokštas, buvo priimtas sprendimas Jurbarke įjungti pavojaus sirenas. Jurbarkiečiai sužinojo, kad vyksta perversmas.