Sausio 13-oji širdyje ir atmintyje. Jei užmuš, sūnus žinos, už ką jų nekęsti

Jurbarkietė, buvusi mokytoja Rimgailė Johana Rūta Gulbinienė tuo metu gyveno Kaune šalia Varnių g telefonų stoties, dirbo 12-oje vidurinėje mokykloje.

„Prieš sausio 13-ąją augo įtampa dėl staiga smarkiai padidėjusių maisto produktų kainų. Valstybė buvo jauna, Vyriausybei trūko patyrimo. Tuo pasinaudojo Mykolas Burokevičius, organizuodamas valstybinį perversmą. Įtampa didėjo. Per radiją žmonės buvo kviečiami rinktis prie Aukščiausiosios Tarybos, prie Televizijos bokšto, prie telefonų stočių“, – prisiminė R. Gulbinienė, dar sausio 11-ąją pertraukų metu siuntusi mokinius pažiūrėti, ar renkasi žmonės prie telefonų stoties. „Žmonių vis nebuvo. Po pietų nuėjau pati. Ir vėl žmonių nebuvo, bet per radiją vis kvietė ir ragino žmones vykti prie Aukščiausiosios Tarybos, televizijos bokšto, į Juragius, Sitkūnus ir prie telefonų stočių miestuose“, – pasakojo mokytoja.

„Vakare nuėjau prie stoties, viduje jau buvo keli žmonės. Praleidom visą naktį apie 10 žmonių, klausėmės radijo, kalbėjomės. Buvo ramu. Sausio 12-ąją paryčiui grįžau namo, pagalvojau apie jau senyvą mamą Jurbarke. Nupirkau savaitei maisto produktų. Brolis Gediminas, aktyviai dalyvavęs tuose įvykiuose, paskambino, pasakė, jei bus puolama Aukščiausioji Taryba, ji nepasiduos, kad turi ant palangių prisidėję prigamintų Molotovo kokteilių, sprogdinsis. Atsarginiam variantui buvo sudaryta Lietuvos vyriausybė užsienyje.

Išvažiavau. Autobuse į Jurbarką žmonės dalinosi įspūdžiais, mintimis. Grįžusi užėjau į telefonų stotį. Žmonių nebuvo. Nutariau nueiti vėliau. Buvau nemiegojusi naktį, priguliau pailsėti, užmigau. Pabudino telefono skambutis. Buvusi kolegė trumpai nusakė situaciją ir paprašė, kad paskambinčiau į Kauno m. televizijos stotį, kuri, užėmus Vilniaus televiziją iš karto perėmė transliaciją.

Po skambučio, pasiėmiau radijo imtuvą VEF ir nuėjau prie telefonų stoties. Būriavosi daugybė žmonių, gatvėje autobusai stojo vienas po kito, į juos lipo žmonės važiuoti į Vilnių. Aš, visu garsu įjungusi imtuvą, sukau apie daugiabučius namus, kiek pakeitusi balsą, garsiai kviesdama žmones rinktis prie stoties.

Sausio 13-tosios vakarą nuo „Kauno“ kino teatro autobusas nuvežė į Sitkūnų radijo stotį. Išeinant iš namų kaimynė subarė: „Neikit! Užmuš!“ Atsakiau: „Jei užmuš, sūnus žinos už ką jų nekęsti“.

Sitkūnuose buvo daug žmonių, atvykusių iš įvairių darboviečių, pagal sudarytus grafikus juos keisdavo kiti žmonės. Per radiją išgirsdavom melagingos informacijos. Žmonės nesiskirstė, degino laužus, šildėsi, gėrė kavos, vaišinosi sumuštiniais, nes vis buvo rėmėjų.

Kauno mokyklos nedirbo tris dienas. Prasidėjus darbui, mokyklos salėje su visais teko pasidalinti tuo, ką patyrėme“.