Saleziečių Vytėnai – trumpai švytėjęs dvasios ir kultūros židinys

„Lietuvos saleziečiai jau tėvynėje. Jaučiamės laimingi, galėdami prabilti ne žodžių, o faktų kalba. Šių metų spalio 24 dieną, kuri paskirta Marija Krikščionių Pagalbai, saleziečių veikimo įkvėpėjai ir globėjai paminėti, į Zamkų (Vytėnus), pirmąją saleziečių apsistojimo vietą Lietuvoje, parvyko mūsų veteranas kunigas Antanas Skeltys ir pradėjo eiti atsakingas ir sunkias pirmojo Lietuvos saleziečių instituto vadovo pareigas“,–  prieš 90 metų, 1934-aisiais, džiugiai pranešė lietuviškos „Saleziečių žinios“. Kas tie saleziečiai, kaip jie atsidūrė ir ką veikė Vytėnuose, kodėl jų veikla šiame panemunės kaimelyje truko tiek trumpai?

Saleziečiai yra katalikų vienuolių kongregacija, kurios nariai tarnauja ir evangelizuoja jaunimą, ypač apleistą, vargstantį. Draugija pavadinta Ženevos vyskupo šv. Pranciškaus Salezo vardu. Saleziečiai priima vienuoliškus skaistumo, neturto ir klusnumo įžadus. Jais gali tapti ir kunigai, ir broliai pasauliečiai. Saleziečių kongregacija įkurta Turine (Italija) 1859 m. gruodžio 18 d., įkūrėjas kunigas Don Bosko (Jonas Boskas). Šiuo metu pasaulyje yra apie 17 000 saleziečių.

Pirmieji lietuviai pas saleziečius į Italiją išvyko pačioje XX amžiaus pradžioje, kai Lietuva dar duso rusų vergijoje – viena iš imperijos provincijų, Šiaurės Vakarų kraštas, kurio gyventojams buvo draudžiama skaityti ir rašyti, netgi kalbėti gimtąja kalba.

„Sakyčiau, kad Lietuvos saleziečių pradžia siekia 1901 metų rudenį (ar iki 1901 m. saleziečiu buvo kas nors iš lietuvių, tikrų duomenų nėra)“, – tokiais žodžiais pradeda savo „Istorinius prisiminimus“ („Saleziečių žinios“, 1934 Nr. 3) kun. Antanas Skeltys, antrasis salezietis lietuvis, vadinamas Lietuvos saleziečių patriarchu.

Kaip jis rašo „Prisiminimuose“, pirmasis salezietis buvo Jurgis Baltrušaitis. Po to į Italiją atvyko daugiau lietuvių. Kadangi dar nebuvo institucijos, skirtos lietuviams, juos kaip savo kandidatus Lombriaske (Lombriasco) Italijoje priėmė lenkų saleziečiai. Taip buvo iki 1907 m., tada lenkų institutas (aspirantatas) buvo perkeltas į Dašavą (tuometinėje Lenkijoje, dabar Ukrainoje). Ten turėjo persikelti ir lietuviai, tačiau po šio pasikeitimo lietuvių kelionė pas saleziečius sustojo. Kodėl, 1934 metais ,,Saleziečių žiniose“ paaiškino kun. A. Skeltys: ,,Atidarymas Dašavoje lenkams ir lietuviams aspirantato savaime iškėlė aikštėn lietuvių ir lenkų nesugyvenimą dėl įgimto ir natūralaus dviejų tautų priešingumo, kylančio iš jų pačių lingvistiško ir etnografiško skirtumo. Visai netikėtai, prieš lenkų šventą, tradicionalinį įsitikinimą kaip visur, taip ir čia, būti globėjais ir apaštalais Lietuvoje net šventojo Jono Bosko dvasios, atsistojo aiškus ir griežtas lietuvių atsisakymas nuo aspirantato Lenkijoje. Šis faktas tai buvo pradžia visiško atsipalaidavimo nuo lenkų globos.”

1921 m. lietuviai gavo galimybę pradėti naują veiklą Italijoje, šį kartą skirtą tik lietuviams. Tai buvo Manfredini kolegija (Collegio Manfredini) Este miestelyje Paduvos provincijoje. „… Pasaulio kampelyje staiga suplevėsavo Lietuvos trisplavė, po kuria pasireiškė, tiesa, silpnutis, bet grynai lietuviškai-krikščioniško gyvenimo pulsas. Tai buvo lietuvių saleziečių sėkla, kuri gailestingosios Dievo Apvaizdos globoje visai netikėtai atgijo 1921 m. šv. Antano žemėje, Paduvos provincijoje”, – taip kun. A. Skeltys pristatė 1878 m. šv. kun. J. Bosko įsteigtą saleziečių kongregacijos Collegio Manfredini.

Kunigas Antanas Skeltys

1902 m. jaunuolis iš Griškabūdžio parapijos Antanas Skeltys iškeliavo į Italiją: be paso, be jokio leidimo, kontrabandininkų keliais jis priėjo valstybės sieną prie Naumiesčio – sargybą ėjęs kazokas jo nepastebėjo. Toliau – Berlynas, Viena, Triestas, Milanas, Turinas. Kaip jis galėjo taip toli nukeliauti? Vienas Dievas težino. Galbūt tai Dievas jį ir vedė. Antanas teturėjo 18 metų, nemokėjo nė žodžio vokiškai, nė itališkai, buvo silpno regėjimo. Turine, kur niekas jo nepažino ir nelaukė, jis susirado saleziečius. Jį priėmė vienas kunigas, mokėjęs lenkiškai. Jaunuolis mokėdamas panašią – rusų – kalbą pagaliau galėjo susikalbėti ir suprasti, kas jam sakoma. Jis pateko į Irvėjos oratoriją (krikščionių tikinčiųjų susirinkimų vieta melstis, atskiri maldos namai, bažnytinių institucijų nepriskiriami vietos parapijos bažnyčiai, – red. past.).

Toli nuo tėvynės, Italijoje Antanas Skeltys praleido 12 metų, 1914 m. jis įšventinatas į kunigus, o 1921 m. pagaliau grįžo į nepriklausomybę iškovojusią tėvynę. Čia jis kalba visur, kalba visiems apie kunigą J. Boską, apie saleziečius. Jo balsas neliko neišgirstas. A. Skelčio žodžiai ir prel. A. Jakšto-Dambrausko laikraštyje „Vienybė” publikuota išsamesnė informacija apie saleziečius, pranešimai, kad moksleiviai, baigę nors keturias gimnazijos klases, gali nemokamai tęsti mokslą saleziečių kongregacijos įstaigoje, brandino vaisius.

1921–1926 m. kun.A.Skelčio raginami į Italiją išvyko 52 jaunuoliai. Iš Jurbarko į saleziečių Collegio Manfredini atvykęs Antanas Sabaliauskas iš Klišių k., kurio pėdomis nusekė ir brolis Eugenijus, rado daugiau kraštiečių: Antaną Šabaniauską, Mažeiką, Pranciškų Mikutaitį. Atvyko Jonas Puišys iš Antkalniškių k., Pranas Petraitis iš Jokūbaičių k.,  Juozas Gustas iš Klišių k., Petras Maskolaitis iš Meškininkų k.ir kiti. Susipažinęs su kun. A. Skelčiu zanavykas Bronius Paukštys apsisprendė būti saleziečiu ir 1925 m. su broliu Juozu ir dar kitais aštuoniais lietuvaičiais, išvyko į Italiją.

Perosa Argentina (Peroza Ardžentina) vietovėje, 47 km nuo Turino Alpėse esančiame miestelyje, 1927 metais vyresniųjų sprendimu buvo įkurta atskira, tik lietuviams saleziečiams skirta įstaiga. Jos globėju buvo paskirtas kongregacijos dvasios tėvas kun. Petras Tironė, iš Milano į Perozą buvo atkeltas kun. Jurgis Birbilas, į pagalbą jam buvo paskirtas klierikas Jonas Puišys. 1921–1934 metais Perozoje mokėsi 202 vaikinai iš Lietuvos. 60 iš jų tapo saleziečiais. Nors Perozoje direktoriai buvo italai, tačiau įstaigos kūnu ir siela buvo dvasios tėvas kun. A. Skeltys, žadinęs patriotinius jaunųjų tėvynainių jausmus. 1928-aisiais, minėdami istorinę Vasario 16-ąją, suorganizavo šventę, kuri, pasak vieno aspiranto, paliko visų širdyse gilų įspūdį ir malonius atsiminimus – aukščiausioje artimų kalnų viršūnėje skambėjo visų giedamas Lietuvos himnas.

Oratorijose buvo gerai įrengtos dirbtuvės, kur gamindavo baldus, remontuodavo techniką, siūdavo. Būdavo organizuojami orkestrai, teatrų trupės. Kun. A. Skelčio pastangomis 1927 m. pradėtas leisti žurnalas „Saleziečių žinios“ lietuvių kalba, 30 tūkstančių ekzempliorių tiražu ir siuntinėjamas nemokamai į Lietuvą, Angliją, JAV, visur, kur buvo lietuvių.

Lietuviai saleziečiai užsienyje

Viena iš saleziečių veiklos sričių buvo darbas misijose. Kun. Antanas Perkumas, kilęs iš Darbėnų parapijos, Kretingos valsčiaus, kūrė misijas Venesueloje. Kun. Petras Urbaitis ir Romualdas Petrauskas dirbo misijose Kinijoje, Honkonge. Ekvadore misiją kūrė Petras Maskolaitis, kun. Kazimieras Sukrata Peru sostinės Limos pašonėje įkūrė saleziečių misiją. Kun. Juozas Gustas vadovavo oratorijai Indijoje. Kun. Petras Rukšys saleziečių veiklą vystė Brazilijoje, Stasys Matutis dirbo Kolumbijoje, jis buvo ten labai populiarus, vadinamas „taikos misionieriumi“.

Vėliau atsirado potenciali galimybė plėsti saleziečių veiklą ir Lietuvoje, nes po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva buvo nualinta, joje buvo daug skurstančių, beglobių vaikų, taigi, plati dirva salezietiškai veiklai. Lietuviai saleziečiai užsienyje gyveno ir  mokėsi bemaž iš išmaldos, jokių turtų jie neturėjo, todėl vienuoliams į savo tėvynę teko keliauti kaip į misijų kraštą – su kryželiu ant kaklo, lazdele rankoje, su tuščiu krepšeliu. Tačiau Lietuvoje jie buvo laukiami. Netrukus atsirado ir puiki proga įgyvendinti lietuvių saleziečių svajones grįžti į Tėvynę.

Kunigas Antanas Petraitis

Saleziečių pradžiai Lietuvoje kelią nutiesė kunigas, astronomas Antanas Petraitis, žymus lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, gimęs Skirsnemunės parapijoje. Rusijos caro valdžios persekiojamas kaip nepatikimas asmuo, 1905 m. jis išvyko į JAV. 25-erius metus klebonavo Čikagos Šv. Juozapo parapijoje, įkūrė šalpos fondą Lietuvos jaunimo švietimui. Kunigas A. Petraitis Čikagoje tapo žinomas, kai nusipirko milžinišką teleskopą ir pasistatė savo observatoriją. Gyvendamas JAV, A. Petraitis susitaupė nemažai pinigų ir planavo gerą observatoriją įrengti atgavusioje nepriklausomybę Lietuvoje.

Tuo metu Lietuvoje vykdant žemės reformą buvo parceliuojami, t. y. dalijami buvusiems savanoriams ir dvaro kumečiams, daugiau kaip 80 ha ploto užimantys dvarai, tarp jų ir priklausantys dvarininkui Stanislovui Puslovskiui. Nepadalyta liko tik teritorija prie Panemunės pilies, tuo metu vadintos Zamkumi. Tą teritoriją, Zamkaus dvaro centrą su 48 hektarais žemės, 1925 m. kovo 5 d. varžytinėse 84 300 litų iš valstybės ir nupirko grįžęs iš JAV kunigas Antanas Petraitis. Jo įsigytame sklype puikavosi ir Gelgaudų laikais klestėjusi, o vėliau sunykusi pilis, kurios bokštuose kunigas planavo įrengti observatoriją. Jis užsienyje jau buvo supirkęs teleskopus ir kitą reikalingą įrangą, pakrovęs į laivą ir atgabenęs į Klaipėdą, tačiau čia susidūrė su valdininkų biurokratų savivale – jie apmokestino visą observatorijos įrangą dideliais muitų mokesčiais. Supykęs A. Petraitis observatorijos įrangą išvežė į vakarus ir pardavė, o Zamkaus dvarą su pilimi sugalvojo kam nors padovanoti. Jis buvo daug girdėjęs apie saleziečius ir jų kultūrinę veiklą su jaunimu, todėl nutarė dvarą padovanoti saleziečiams. A. Petraitis parašė laišką Lietuvos saleziečių patriarchui kun. Antanui Skelčiui. Lietuvos saleziečiai, gaudami tokią dovaną, labai džiaugėsi. Kunigas A. Skeltys skubėjo atlikti visus formalumus, nes kun. A. Petraitis ėmė skųstis sveikata.

1930 m. rugpjūčio 30 d. surašytame testamente rašoma: „Aš, Antanas, Kazio sūnus, kunigas Petraitis, būdamas sveiko proto ir turėdamas tvirtą atmintį, užrašau po savo mirties priklausantį man nuosavybės teise Raseinių apskrities Raudonės valsčiaus Zamkaus dvarą su trobesiais, jų įrengimais ir visu ten esamu kilnojamu turtu kunigui Vincentui Semenavičiui ta sąlyga, kad tą turtą laike penkių metų nuo mano mirties dienos perduotų Tėvų saleziečių vienuolyno nuosavybėn, bet jei jis tuo metu Lietuvoje neįsikurs, tą turtą perduoti Tėvų Jėzuitų vienuolyno nuosavybėn. Vienas šių vienuolynų gavęs išvardintą turtą, neturi teisės jo perleisti kitiems, bet jį naudoja Lietuvių tautos apšvietai ir katalikų tikėjimo stiprinimui bei platinimui per įsteigtas tam dvare mokyklas“.

Šiam sumanymui įgyvendinti reikėjo užsitikrinti ir bažnytinės vyresnybės paramą, todėl 1932 m. sausio 13 d. kunigas A.Petraitis kreipėsi į arkivyskupą Juozapą Skvirecką, siūlydamas Zamkaus dvarą perduoti saleziečiams, ir 1932 m. vasario 6 d. gavo tokį atsakymą: „Tamstos sumanymui pavesti Zamkaus dvaro centrą Saleziečiams įsikurti Lietuvoje mielu noru pritariu.Dievas tepadeda šį sumanymą laimingai įvykdyti. Iš saleziečių darbo Lietuvoje tikrai galės būti nemaža naudos mūsų Tėvynei ir garbės Dievui. Savo pritarimą jiems kurtis Lietuvoje jau seniai esu davęs. Jei dar bus reikalingas bet kurios formalybės atlikti ordinariatas kiek tik galės, visuomet padės. Patys saleziečiai turėtų būti kuoveikiausiai painformuoti apie Tamstos gražų sumanymą. Telaimina Aukščiausias Tamstos pasiryžimą ir telaiko Tamstą visuomet savo malonėj. Atsidavęs Kristuje Skvireckas K. A.“

Saleziečiai Vytėnuose

Apie tai nedelsiant buvo informuotas Italijoje buvęs kun. A. Skeltys. Jam siųstame laiške rašoma: „Mielas Tėveli, iš mūsų pusės viskas yra gatava Jus sutikti. Turiu viltį ,kad palaimintasis kun. Jonas  Bosko pritars mano prašymams prie Aukščiausiojo, kad viskas  greičiau įvyktų“. Taip buvo nulemtas Zamkaus dvaro likimas.

Oficiali Lietuvos saleziečių parvykimo į Lietuvą data – 1934 metų spalio 24 d. Su kun. A. Skelčiu į Lietuvą grįžo kun. Jonas Žemaitis ir dar trys broliai: Feliksas Kudirka, Pranciškus Senkevičius ir Juozas Bilevičius. Netrukus atvyko kunigai J. Birbilas, E. Sabaliauskas ir B. Lukošius. Kun. A. Skeltys, apžiūrėjęs Zamkaus pilį, išreiškė viltį, kad restauravus čia būtų galima įrengti gimnaziją. Deja, šiam projektui nepritarė Lietuvos Vyriausybė.

Prasidėjo nauja saleziečių epocha Lietuvoje. Rusiškas Zamkaus pavadinimas buvo pakeistas lietuvišku – Pilimi, vėliau Vytėnais, nes, pasak legendos, kažkur šiose apylinkėse buvęs kunigaikščio Vytenio dvaras, o pilies parke esantys du kalneliai – kunigaikščio Vytenio ir jo žmonos palaidojimo vietos.

1936–1938 m. buvo didelių permainų ir statybų metai. Zamkaus trobesiams reikėjo remonto, be to, juos reikėjo pritaikyti savo reikmėms. Iš buvusių dvarininko S. Puslovskio ūkinių pastatų buvo pastatytas modernus dviaukštis namas skirtas auklėtiniams su miegamaisiais, darbo ir socialinės paskirties patalpomis. Jame įrengė kelias klases, miegamąjį, o pusrūsyje – žaidimų salę. Buvo įrengtos požeminės vandentiekio, kanalizacijos sistemos, išvedžiota elektra. Tam, kad Vytėnų vienuolynas taptų rojaus kampeliu, buvo sutaisytas vieškelis į įstaigą, pasodinta rožių alėja nuo vienuolyno link pilies – „via rosa“, tvarkomas sodas, šimtamečių liepų pavėsyje įrengta aikštelė su stalu, kad būtų galima svajoti, rašyti, klausantis bičių dūzgesio. Sode užveistas didelis bitynas, net 40 avilių. Kai kun. A. Skeltį paklausdavo: „Kas gero ten pas jus Vytėnuose?“, jis atsakydavo: „Atvykite ir pamatysite!“.

1938 m. Saleziečių vienuolyne gyveno jau 100 jaunuolių, daugiau kaip 70 iš jų –  neturtingųjų, iš visos Lietuvos surinktų, bet daugiausia jų buvo iš Jurbarko valsčiaus. Tvarka vienuolyne buvo griežta, tačiau pilna jaunatviško džiaugsmo ir energijos. Čia buvo mokoma keturių užsienio kalbų, matematikos, geografijos, katalikų tikybos. Saleziečių šūkis „ora et labora“ („melskis ir dirbk“) rado visuotiną jaunuolių pritarimą. Saleziečių mokymo sistemoje daug vietos buvo skiriama pažangiems mokslo metodams įdiegti ir tobulinti. Buvo naudojami naujausi pasiekimai psichologijos ir pedagogikos srityje. Gabūs jaunuoliai, baigę mokslus Vytėnuose, turėjo galimybę tęsti studijas saleziečių  centre Turine. Tie, kas nesugebėdavo pasiekti mokslo aukštumų, likdavo Lietuvoje, bet įgydavo įvairių amatininko specialybių.

Ir per visą saleziečių veiklos laikotarpį Vytėnuose nebuvo atvejo, kai aplinkiniai gyventojai būtų skundęsi auklėtinių elgesiu. Tuo tarpu patys kaimiečiai dažnai skriausdavo vienuolius. Dokumente, adresuotame švietimo ministerijai, rašoma: „...Aplinkiniai gyventojai – buvusių gausių dvarų kumečiai, kurių doriniai jausmai, negerbimas kito nuosavybės, nesiskaitymas yra labai atbukę. Medeliai laužomi, įrankiai, jei tik kur atliks, gėlės pakelėmis vagiami...“

Tuo metu gyventojų Vytėnuose buvo dar nedaug, bet jų skaičius nuolat augo. Ypač buvo stengiamasi pritraukti Lietuvos jaunimą. Tam pasitarnavo Marijos šventės, per kurias į Vytėnus iš apylinkių ir iš toliau atvykdavo nemažai pavasarininkų, jiems prijaučiančių lietuvaičių. Šventės būdavo paįvairinamos saleziečių dūdų orkestro koncertais, jaunimo vaidinimais.

Įsikūrę Vytėnuose saleziečiai ne tik dirbo savo oratorijos viduje, bet ir bendravo su Kauno, Šiaulių, Birštono saleziečiais. Kun. A.Skelčio iniciatyva įkurtas vienuolyno filialas Saldutiškyje, kuriam vadovavo kun. Juozas Gustas, leidžiamos ir platinamos „Saleziečių žinios“ (redaktorius kun. J. Frainas), užsiimama knygų leidyba, organizuojami religiniai renginiai įvairiuose Lietuvos miestuose.

O Vytėnai per trumpą laiką tapo naująja Roma, nauju dvasios ir kultūros židiniu, apie kurį vis plačiau sklido gandas ne tik Lietuvoje, bet ir už jos sienų. Žmonės Vytėnus lankė būriais ir pavieniui, tarsi būtų koks naujas stebuklas. Saleziečiai turėjo savo vandentiekį, elektrą, tiesė naują kelią į Nemuną. Pavyzdingas bitynas, gražus sodas, karpių tvenkinys, gausybė gėlių, kurių dauguma atvežta iš Italijos, traukė praeivių akis.

Vytėnų pasakos pabaiga

Atėjo 1940 metai, atnešę permainas ne tik saleziečių, bet ir visos Lietuvos gyvenime. Likus vos kelioms savaitėms iki Lietuvos okupacijos, Vytėnuose vyko didelės iškilmės. Kadangi buvo daug norinčiųjų įstoti į vienuolyną, nutarta statyti naujus rūmus ir bažnyčią. Į iškilmes, vykusias ant Vilties kalno, atvyko gausus būrys svečių: vyskupas J. Brizgys, Vatikano nuncijus A. Centoz, grupė šalies inteligentijos atstovų. Pamatų pašventinimo ceremonija buvo labai iškilminga. Amžinam saugojimui į pamatus įmūrytas pergamentas – raštas, kurį perskaitė tėvas B. Paukštys. „1940 nuo Kristaus gimimo metais gegužės mėn.26 d. per Marijos Krikščionių Pagalbos pamaldos atlaidus, Lietuvos Respublikai įžengus į 23 nepriklausomo gyvenimo metus, laimingai valdant Romos bažnyčią šv. Tėvui Pijui XII, esant Lietuvos Respublikos  priešakyje p. Antanui Smetonai, o bažnytinės provincijos Kauno arkidiecezijos – metropolitui Jo Ekselencijai arkivyskupui Juozui Skvireckui, saleziečių kongregacijos vyriausiam  lektoriui kunigui Petrui Ricaldone, centrinio inspektorato inspektoriui kunigui Jonui Zolin, o saleziečių Lietuvoje inspektoriaus įgaliotiniui ir saleziečių įstaigos direktoriui kunigui A. Skelčiui, esant Raseinių dekanato dekanui kunigui Simonui Jurgelevičiui, Skirsnemunės parapijos klebonui kunigui Vincentui Semenavičiui, aštuntame mėnesyje po sugrįžimo Lietuvos sostinės-Vilniaus Lietuvai, metais, kada eina  žūtbūtinės kovos tarp valstybių, Jo Ekselencija Švento sosto nuncijus arkivyskupas Cantoz pašventino šventojo Jono Bosko saleziečių Vytėnuose, Raudonės  valsčiuje, Raseinių apskrityje, naujai statomų aspirantato rūmų pamatus, dalyvaujant Jo Ekselencijai Kauno arkidiecezijos vyskupui aukziliarui Dr. Vincentui Brizgui, skaitlingiems inteligentijos svečiams, visai saleziečių įstaigos bendruomenei ir gausiai žmonių miniai, šis dokumentas įmūrijamas amžinam atminimui“.

O po dviejų savaičių saleziečių Vytėnuose neliko – vienuoliai buvo išvaikyti, nes vienuolyne apsigyveno sovietinės kariuomenės kariai, vadovaujami leitenanto Jegorovo. Bažnyčioje jie grojo balalaika, mėtė iš altorių šventųjų paveikslus, daužė baldus. Tiesa, raudonieji „humanistai“ leido saleziečiams išsinešti asmeninį turtą. Bažnytinį turtą saleziečiai išvežė į Skirsnemunės bažnyčią. Kitą turtą priglaudė apylinkės gyventojai. Pas vietinius gyventojus prisiglaudė broliai ir saleziečiai. Nauji Vytėnų šeimininkai ėmė viską naikinti – per keletą savaičių ir iš rožių alėjos neliko nė kvapo. Naikino vaiskrūmius, neseniai pasodintus medelius, išrausė griovius.

Kunigai buvo tremiami į Sibirą, kai kurie atgulė amžinam poilsiui Sibiro platybėse. Kitus sušaudė Červenėje. Iš Červenės žudynių pavyko išsigelbėti kun. saleziečiui Pranui Petraičiui. Iš Sibiro grįžo kunigai B. Paukštys, J. Gustas, J. Frainas.

1941 m. vasarą pro šalį pražygiavo vokiečiai. A. Skeltys, keletas broliukų ir auklėtinių tuojau sugrįžo į nuniokotus Vytėnus. Gavus leidimą tęsti darbą Vytėnuose, prasidėjo atstatymo darbai. Buvę auklėtiniai gavo pakvietimą grįžti į Vytėnus, bet sugrįžtančių buvo nedaug. Traukiantis vokiečiams ir ruošiantis rusų sugrįžimui, buvo norima pavojų sutikti su mažiau nuostolių. Vytėnuose gyvenę auklėtiniai išvažiavo pas savo tėvus ir globėjus. Liko tik neturintys namų. Lenkai kunigai išvyko nežinoma kryptimi.  Pro Vytėnus nesuskaitomi vežimai su bėgliais skubinosi Į Vakarus. Vytėnai daug kam tapo paskutine stotimi į laisvę. Kasdien kiemas būdavo pilnas vežimų. Vieni nakvojo po stogu, kiti atvirame lauke. Kiekvieną rytą šv. Mišias aukodavo kun. A. Skeltys, jose dalyvaudavo bėgliai. Vakare visi susirinkdavo pasiklausyti kun. A. Skelčio pamokslo.

Grįžus rusų valdžiai, į Vytėnus atvyko aukšto rango kariškis ir ėmė teirautis, koks čia vienuolynas, kuo jis užsiima. Ne tik jis, bet ir kiti kariškiai stebėjosi, kad vienuoliams rūpi neturtingi vaikai, kad jie čia be atlyginimo gyvena ir mokosi. Kurį laiką Vytėnų vienuolynui buvo leista veikti, o mokykloje tęsti mokslus, įvedus rusų kalbos mokymą, tačiau vienuolynas akylai buvo stebimas saugumo.

1946 m. kun. A. Skeltys nugirdo, kad jį žada saugumas suimti, tada laikinai pasitraukė į Suvalkiją, kur slapstėsi. Taip ir negrįžo į savo mylimus Vytėnus. Kun. A. Skeltys mirė Lazdijų ligoninėje 1960 m. liepos 28 d., palaidotas Griškabūdžio kapinėse.

Saleziečių auklėtiniai išsisklaidė po pasaulį. Dalis liko Lietuvoje ir įsijungė į pogrindinį „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidimą.

1948 m. birželio mėn. saleziečių įstaiga uždaryta, žemė nacionalizuota, vienuolyno pastatuose įsikūrė MTS (mašinų-traktorių stotis), kuriai vadovavo „politrukas“ Artomonovas. Nuo 1963 m čia pradėjo veikti Vytėnų aštuonmetė, vėliau pagrindinė, mokykla, kultūros namai, skaitykla-biblioteka. Uždarius mokyklą 2014 m. buvusius vienuolyno pastatus perėmė Vilniaus dailės akademija, o aspirantato pamatai apaugo medžiais.

Sugrįžimas

Praėjo 75 metai nuo saleziečių išvarymo iš Vytėnų. Daug pokyčių įvyko per tą laiką, tačiau svarbiausios saleziečių tradicijos ir dvasinės nuostatos liko nepakitusios. Nepakito ir buvusių saleziečių dvasia. Jie dvasingi, pilni energijos darbuotis žmonių labui ir Dievo garbei. Po Lietuvos atgimimo saleziečiai ėmėsi energingos veiklos. Kun. Pranciškus Gavėnas redaguoja „Saleziečių žinias“, kun. Krizentas Juknevičius, saleziečių centro direktorius, Kaune, Palemone, įsteigė ne tik bažnyčią, bet ir globos namus, jaunimo susirinkimo vietas. Įsikūrė saleziečių centrai Alytuje ir Vilniuje.

O Vytėnai? Į Vytėnus taip pat sugrįžo Don Bosko dvasia. Čia 1995 m. paskutinį gegužės šeštadienį pirmą kartą po 50 metų susirinko negausus, bet labai gyvybingas buvusių Vytėnų saleziečių  kontingentas. Dalyvavo žinomi kongregacijos vadovai: P. Gavėnas, K. Juknevičius, kunigai, vienuoliai ir vienuolės, buvę auklėtiniai. Šv. Mišias prie laidojimo koplytėlės aukojo K. Juknevičius. Po Mišių buvo atšventinta Vytėnų koplyčia, kuri buvo paversta kultūros namais ir sporto sale. 1997 m. vasarą čia veikė saleziečių organizuota respublikinė jaunimo ir vaikų vasaros stovykla. 2021 m. rugsėjo 4 d. Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Pilies filialo bibliotekininkės Jūratės Jucikienės dėka saleziečiai vėl trumpam rinkosi į Vytėnus. Šių metų liepos 13 d. Vytėnuose paminėtas saleziečių parvykimo į Lietuvą 90-metis.

Iš Don Bosko pamokymų jauniesiems saleziečiams: „Būkite vyrai, o ne pučiamos nendrės. Dievui tarnaudami, nebijokite žiūrėti jus pašiepiantiems stačiai į akis, šeimynoje ir svečiuose neslėpkite savo įsitikinimų. Blogieji tiek drįsta, kiek gerieji leido. Būkite drąsūs ir pamatysite, kad besišaipantieji iš pamaldžiųjų tik šūkauti temoka. Nieko nebodami, būkite visiems pavyzdžiu. Tik tada jus pradės gerbti ir mylėti. Būkite oratorijos ir savo šeimos garbė. Savo gabumus turite panaudoti šventiems tikslams“.