Radote „išakėtą“ veją? Gal jus aplankė barsukas

Į „Mūsų laiko“ redakciją kreipėsi skaitytoja, po nakties radusi taip išknaisiotą, išduobėtą veją po obelimis. Moteris domėjosi, koks nekviestas svečias lankėsi jos sode. Susidomėjome ir mes, tad konsultacijos kreipėmės į redakcijos bičiulį, gamtininką ir rašytoją Selemoną Paltanavičių.

„Tai neabejotinai darbavosi barsukas. Šiuo metu dirvos paviršiun pakilo sliekai, atgijo grambuolių lervos, ir jautriomis savo nosimis barsukai juos pajaučia, užuodžia“, – atsakė gamtininkas.

Kaip galima apsaugoti savo veją? Pasak S. Paltanavičiaus, reikėtų medžiotojų parduotuvėse ar elektroninės prekybos vietose internetu susirasti kiauniniams gyvūnams atbaidyti skirtų preparatų („Antimarder“ ir kt.) ir juos naudoti pagal instrukcijas.

Selemonas Paltanavičius. Redakcijos nuotr.

O gal reikėtų vejos niokotojus naikinti? „Bet koks barsukų naikinimas leistinais būdais ir terminais jokio efekto neduoda, nes esant „tuščiai“ vietai, ją užima kiti barsukai“, – pastebi S. Paltanavičius.

Dryžuoti urvų rausėjai

Tad kas gi tie barsukai, apie kuriuos neretas žino tik tiek, kad jie viduržiemį esą verčiasi ant kito šono ir tokiu būdu prognozuoja likusios žiemos dalies orus.

Barsukas, arba opšrus, lotyniškai, t. y. moksliškai dar vadinamas Meles meles – stambiausias kiauninių šeimos plėšrusis žinduolis, kurio specifinis ir iš karto pastebimas bruožas – baltai juodai dryžuotas snukis. Dryžiai, eidami nuo snukio link kūno, susilieja į pilką (širmą) atspalvį. Kūno dydis ir masė svyruoja priklausomai nuo gyvenamos teritorijos.

Barsukas. R. Patronaičio nuotr.

Šie gyvūnai paplitę beveik visoje Europoje, išskyrus pačią jos šiaurę. Paplitę ir Lietuvoje, nors nelabai gausiai. Priešų barsukai turi nedaug – tai vilkai ir lūšys. Lietuvoje medžiojami (leidžiama medžioti tik spalio-lapkričio mėn.).

Barsukai gyvena miškuose, šlaituose, kartais krūmuose, ganyklose ir net pievose, bet arti miško. Mėgsta ramybę. Veiklūs sutemose ir naktį. Maždaug gruodį įminga ir miega iki kovo mėnesio, tačiau miegas nėra gilus, kartais, kai nešalta, išeina iš urvo. Žiemą nesimaitina, naudodami sukauptas riebalų atsargas.

Iš kitų kiauninių gyvūnų jie išsiskiria urvų rausimu. Barsukai kasa sudėtingas urvų sistemas – net iki 80 metrų ilgio tunelius po žeme. Barsukų iškasti tuneliai yra nuolatiniai statiniai, kurie naudojami ištisoms jų kartoms gyventi. Kartais kelių barsukų šeimų iškasti tuneliai persidengia ir tampa naudojami bendrai abiejų šeimų. Urvai turi net kelis avarinius išėjimus, veisimosi ir ne vieną miegamąją kamerą. Kameros reguliariai pripildomos šviežio kraiko iš lauko. Urvuose ir prie jų labai švaru, nėra nei maisto atliekų, nei išmatų. Urvuose barsukai praleidžia didžiąją savo gyvenimo dalį. Barsukai atsargūs – prieš išlįsdami iš urvo iškiša galvą, gerai pasiklauso, apsiuosto ar nėra ko įtartino ir tik tuomet išlenda.

Barsukai gyvena grupėmis sudarydami monogamines šeimas. Vidutiniškai šeimoje būna šeši suaugę individai bei tų metų jaunikliai. Gyvūnų skaičius šeimoje priklauso nuo maisto kiekio aplinkinėse teritorijose. Šeimos galva – patinas veja šalin svetimus barsukus, kai tie per daug prisiartina prie urvo.

Šeimos nariai vieni kitus skiria pagal kvapą, kurį skleidžia prakaito liaukos. Patelės subręsta antrais gyvenimo metais, patinai – trečiais. Barsukai gyvena 10–12 metų, nelaisvėje –  iki 16 metų.

Barsukai – bendruomeniniai gyvūnai, tad mėgsta bendrauti ir tam naudoja platų vokalinį repertuarą. Jie gali loti, šūkauti, rėkti, riaumoti, bruzdėti, murmėti ir net murkti.

Barsukų mityba yra labai įvairi. Nors barsukas priklauso plėšriesiems žinduoliams, tačiau nemažą dalį jo maisto raciono sudaro augalinis maistas – uogos, vaisiai, sėklos, šaknys. Lietuvoje pagrindinis barsukų maistas yra peliniai graužikai, varliagyviai, paukščių jaunikliai, moliuskai, sliekai, kartais net dvėseliena. Taip pat minta vabzdžiais ir jų lervomis, kurmiais. Be to jie mėgsta ėsti ir ežius, jei įprasto grobio nėra daug. Todėl šalia gyvenant barsukui, aplink ežių nesutiksite. Ėda daug, todėl iki žiemos labai nutunka.

Maisto ieškantis barsukas nukeliauja labai daug, bet visuomet tais pačiais takeliais. Maisto gausioje teritorijoje barsukas vaikšto 2 km spinduliu. Sliekų ieškodamas išeina pasivaikščioti net 10 valandų. Medžioja dažniausiai sutemus. Mato prastai, todėl pasikliauna gera uosle ir klausa.

Daugiau patarimų kaip apsaugoti vejas

Jei dryžuotieji rausėjai labai jus erzina, o išknaisiota veja neleidžia miegoti, dar keletas interneto erdvėje rastų patarimų, kaip atsikratyti nepageidaujamų svečių:

• Sutvirtinkite esamą tvorą arba apsitverkite vieline tvora. Barsukai moka gerai kasti, todėl įsitikinkite, kad tvora yra bent puse metro įleista į dirvožemį.

• Pašalinkite maisto šaltinius. Nors tai ir nėra visuomet įmanoma, tačiau tokiu būdu barsukai sodu domėsis kur kas mažiau. Jei jie neras maisto, nebus prasmės ir kasti. Prižiūrėkite veją – natūralus barsukų maisto šaltinis yra dirvožemyje gyvenančios lervos ir vikšrai. Pabloginus sąlygas lervutėms ar jų atsikračius, barsukų maisto šaltinis sumažės iki minimumo. Pasirūpinkite, kad veja būtų gerai aeruojama, tinkamai drenuojama ir joje neaugtų samanų. 

•  Jei pastebėjote, kad barsukai maisto ieško tik tam tikrose vejos vietose, tai reikėtų atkreipti dėmesį į jas. Šias vietas patartina aptverti vieline tvora. 

• Naudokite natūralius repelentus. Barsukams labai nepatinka citronelos kvapas, todėl naudokite citronelos aliejų. Užtepkite jo ant tvoros apačios ir aplink vartus, kad barsukai naktį neateitų.

Internete radome ir egzotiškesnių patarimų – tokių kaip apšlapinti, t. y. šlapimu pažymėti teritorijos ribas. Barsukai yra teritoriniai gyvūnai ir nenori dalintis erdve su bet kokios kitos rūšies gyvūnais. O patinų šlapimas skleidžia kvapą, kurį dauguma gyvūnų suvokia kaip teritorinį dominavimą. Norėdami taikyti šį metodą, turite pažymėti savo sodo ribas vyrų šlapimu. Poveikis išnyksta per penkias – septynias dienas, todėl žymėjimą kartokite kartą per savaitę arba iškart po lietaus.