Prisimenant Jurbarko parką ir pasilinksminimų vietas...

Greitai švęsime Jurbarko miesto 755 metų jubiliejų, o kartu su juo ir projekto „Turizmo ir rekreacinės infrastruktūros plėtra, atkuriant ir saugojant miesto parkų istorinį, kultūrinį paveldą“ įgyvendinimą. Reikia pripažinti, kad parkas per gerus dvejus metus iš esmės pasikeitė – atsirado naujos erdvės, pasivaikščiojimo takai, informaciniai stendai ir daugybė kitų sveikintinų dalykų. Neabejotinai – tai taps nauja patrauklia miestelėnų ir svečių pasivaikščiojimo ir laisvalaikio praleidimo vieta.

Šio parko takeliais vaikščiojo ne viena žmonių karta, tad jis kelia daug sentimentų: kažkas čia pirmą kartą prisipažino meilę, pasibučiavo, o kai kas svajodavo vaikščiodamas parko takais. Daugelio jau subrendusių ir pagyvenusių jurbarkiečių širdyse, daugelio vaikystės prisiminimuose parkas yra toks, koks buvo anksčiau - nerekonstruotas. Tai - mūsų miesto istorija. Ar daug kas dar ją mena? Reikia manyti, nemažas būrys jaunystės dienas čia leidusių jurbarkiečių.

Koks parkas buvo anksčiau? Vaiko akimis žiūrint – milžiniškas, gražus ir paslaptingas. Pagrindinį kelią, kuris prasidėdavo nuo mokyklos ties posūkiu, einant V. Grybo muziejaus link, sudarė net du takai – vienas siauresnis, neasfaltuotas, o kitas platesnis, grįstas akmenimis. Labai gaila, kad šis senovinis takas neišliko - anuomet nebuvo norinčių jį restauruoti, o dabar, matyt, per vėlu. Su draugėmis eidamos iš mokyklos kiekviena išsirinkdavome po „savo“ akmenį ir stengdavomės nors keletą minučių ant jo pastovėti – kad laimę atneštų. Tuo kitu, siauresniu taku dažniausiai traukdavo vienatvę mėgstantys žmonės arba šiaip keistuoliai – tokių prieš gerus tris–keturis dešimtmečius tikrai netrūkdavo. Keistuoliai visais laikais puošė pasaulį, darė jį spalvingesnį ir nekasdienišką. Atrodo, tarsi anksčiau jų daugiau būta...

Na, o parkas mano jaunystės metais buvo ypatinga vieta. Pačioje parko pradžioje augo ir tebeauga maumedžiai, kurių nukritusias šakas su draugėm tempdavom papuošti namus (tėvai, aišku, vėliau išmesdavo), kitame gale, prie pat V. Grybo muziejaus, buvo dvi eilės akacijų krūmų, jos sudarė tam tikrą ovalo formos aikštelę. Vėliau, kai buvo nuspręsta parką tvarkyti ir keisti, deja, jas iškirto. Be tų dviejų pagrindinių takų dar buvo keletas mažesnių, vingiuojančių Mituvos pakrante ir parko pakraščiu - aukščiau virš upės kranto. Kiek besibučiuojančių porelių čia buvo galima sutikti... Pavasarį tiek daug žydėdavo įvairiausių medžių ir gėlių – jūra. Rudenį , nukritus medžių lapams, būdavo ypač smagu einant juos šiugždenti. Gaila, kad šio grožio ilgainiui nebeliko. Kai buvom pradinukai, nebuvo nė vieno pavasario, kad su klase nebūtume ėję fotografuotis prie didžiausio parke akmens – ištisos mokinių kartos čia yra įsiamžinusios. Prie šio akmens buvo pastatyta kavinė „Šypsena“ kartu su šokių aikštele, kurią vėliau imta vadinti tiesiog „ploščiadke“. Tai buvo lengvas, bet gana didelis vasaros tipo statinys. Va jis tai jau tikrai įsirėžė ne vieno jurbarkiečio širdyje. Tai buvo legendinė vieta, kuri iki pat maždaug 1988 metų, vasaromis sutraukdavo didžiules minias jaunimo. Pagrindinė pasilinksminimo vieta ir jos prieigos pradėdavo knibždėti gerokai prieš prasidedant diskotekai. Vienu metu ją vesdavo įžymioji to meto Jurbarko trijulė – du Vytautai ir Alvydas. Šios diskotekos buvo tikrai gana aukšto meninio lygio, tuo metu apie jas kalbėta toli už Jurbarko ribų, net didmiesčių gyventojai žinojo apie „ploščiadkę“ ir čia vykstančius vakarus. Apie 1971-uosius „Šypsenoje“ buvo kilęs gaisras ir nudegė visa kavinei priklausiusi dalis, daug parko medžių. Sunku pasakyti, ar šokiams skirtas galas išliko, ar buvo vėliau atstatytas. Gaila, kad pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo nugriaustas kaip nebetinkamas naudoti ir visas „ploščiadkės“ pastatas. Tokio jaunimo traukos centro Jurbarkas ilgus dešimtmečius daugiau neturėjo. Ir dabar neturi.

Kita pasilinksminimų ir poilsio vieta parke buvo Dainų slėnyje esanti vasaros estrada. Čia vyko ne vienas festivalis, koncertas, Dainų, miesto šventės, pirmosios vidurinės mokyklos (dabar A. Giedraičio-Giedriaus gimnazija) mokinių rugsėjo pirmosios minėjimai ir paskutinio skambučio šventės. Čia vakarais būriuodavosi jaunimas, ateidavo ir vyresnio amžiaus žmonių. Parkas visuomet buvo gyvas, ypač šiltuoju metų laiku. Mūsų tėvų jaunystės metais parke būdavo švenčiama kaip smetoniškais laikais – ant žolės. Žmonės per šventes, pvz. gegužės 1-ąją, susinešdavo patiesalus, prisikraudavo pintines valgių, gėrimų ir švęsdavo. Kalbėdamiesi, maudydamiesi Mituvoje, dainuodami, kartais – kuri kompanija garsiau, kartais - susijungdami į vieną. Parkas buvo gyva miesto arterija. Galbūt, kad gyventojų tuo metu buvo daugiau, bet žygiuojant į mokyklą nuo V. Grybo muziejaus pusės, kartais sunku būdavo prasilenkti, tiek daug vaikų ir suaugusių traukdavo miesto link – automobilius juk turėjo nedaugelis.

Dar kalbant apie senąjį parką – iš tikrųjų nykti jis pradėjo jau atgavus nepriklausomybę – tarsi neteko iki tol jame tvyrojusios auros. Neliko pasilinksminimo ir susibūrimo vietų, neliko garsiosios „ploščiadkės“, galbūt atsirado kitokių užsiėmimų, bet jis taip ir nebeatgavo buvusios „dvasios“.

Ne vienas jurbarkietis dar prisimena ir kitą garsią laisvalaikio praleidimo vietą – kino teatrą „Mituva“. Pasižiūrėti kino filmų ateidavo įvairiausio amžiaus žmonės. Nesvarbu, ar rodydavo indų kiną (tie buvo dažniausi), ar rusišką apie karą, amerikietišką apie indėnus – salė lūždavo nuo žmonių. Ir tai suprantama – televizija rodė tris kanalus – vieną lietuvišką, vieną rusišką ir kam pasisekdavo „pagauti” – lenkišką. Todėl kinas tapdavo tikra pramoga. Jaunimui - dar ir dėl to, kad galėdavo pademonstruoti madas, susipažinti vieni su kitais panašiai kaip šokiuose ar diskotekose. Vienu žodžiu, vieni kitus „kabindavo”. Kino salėje patys „šustriausi“ sėdėdavo priekinėse eilėse (dar ir  todėl, kad buvo pigiausios) ir garsiai rėkaudavo erzindami „senius“. Spjaudydavo saulėgrąžas, gerdavo pigų „rašalą“ – kartais būdavo iš salės išvejami. Bet visa tai vyko ne iš blogos valios, juk visai laikais jaunimas kvailiodavo.

Kalbant apie madas – drabužių ir batų tais laikais parduotuvėse „nebūdavo“. Nepaisant to – dauguma rengėsi madingai ir stilingai. Kaip?

Pirmiausia tokių prekių nebuvimas skatino pačių žmonių, ypač jaunimo, kūrybiškumą. Tik vienetai merginų nemokėjo megzti, nerti vąšeliu ar siūti. Tos, kurios mokėjo, nusimegzdavo ar kitaip prisikurdavo tokių originalių drabužių, kokių dabar nė su žiburiu nerasi. Kitoms megzdavo mamos, močiutės  arba mokėjo mezgėjoms pinigus. Jurbarke anuomet garsėjo du puikūs paltų ir kostiumų siuvėjai - Taikos gatvėje gyvenęs Antanas Mišeikis ir Kauno gatvės gale (anuomet Revoliucijos) siuvęs  Kazakauskas. Buvo ir kitų gerų siuvėjų. Kitas būdas madingai apsirengti – pirkti iš vietinių spekuliantų arba taip vadinamų perpardavinėtojų. Šie šiek tiek brangiau gaudavo tiesiai iš parduotuvių. Trečias – siuntiniai. Gana daug turėjo į JAV, Vokietiją ar Australiją emigravusių giminaičių. Pastarieji, žinodami apie skurdų gentainių gyvenimą už geležinės sienos, masiškai (arba tiek, kiek leisdavo tarybinė valdžia) siųsdavo siuntinius, daugiausia su drabužiais ir batais. Va tie, laimingieji, atrodė madingiausiai ir gražiausiai. Be to, jie už gana nemažą kainą kai ką parduodavo ir kitiems  - draugams ir jų draugams. Dar vienas būdas – važiuoti į Sovetsko „talkučkes“ arba turgų. Šis irgi buvo nepaprastai populiarus. Šeštadienį anksti ryte autobusas, vežantis į Panemunę, - iš ten Sovetskas jau ranka pasiekiamas, - tiesiog braškėdavo nuo žmonių. Visi net netilpdavo. Ten pirkti ir parduoti susirinkdavo daugybė lietuvių ir, mūsų laimei, rusų jūreivių. Pastarieji atveždavo daug užsieninių prekių, ypač taip pageidaujamų džinsų, ir pardavinėdavo juos pigiau nei lietuviai. „Levis“, „Lee“, Wrangler“ – buvo populiariausios džinsų firmos. Viena pora kainuodavo apie 100 rublių, maždaug mėnesinį vidutiniškai uždirbančio žmogaus atlyginimą. Bet ką daryti – vaikas, tiksliau, paauglys, verkia, zyzia, kaulija – ir pakloja tėvai tą šimtą. Aišku, buvo ir tokių jaunuolių (ir ne vienas), kurie patys stengdavosi nors mėnesį per vasarą padirbėti dėl išsvajotųjų džinsų. 

Kur dirbdavo? Uogaudavo, ravėdavo kolūkio daržus, rinkdavo miške sakus, merginos vaikų darželiuose dirbdavo auklytėmis, valytojomis, parduotuvėse išleisdavo atostogų fasuotojas, vaikinai dažniausiai uždarbiaudavo gamyklose (tokių anuomet mieste buvo nemažai), tai pat ir kolūkiuose. Turtingesnių tėvų vaikai dažniausiai nedirbdavo. Kad ir kaip būtų keista dabar žiūrint, bet prie tų turtingiausiųjų buvo priskiriami prekybininkai. Beveik kiekviena pardavėja sugebėdavo viskuo aprūpinti savo šeimą - ir pinigais, ir apranga. Ir dar namus pasistatydavo. Paradoksas? Tuo metu – ne. Drabužių, batų, namų apyvokos prekių – nėra. Maisto produktų, net pagrindinių, pvz. mėsos, žuvies – irgi nėra. Tik po truputį ir tik „iš po prekystalio“. Sistema veikė taip - gauna „universalinės“ batų skyrius importinių batų. Pirmiausia paskambinama rajono prekybos valdžiai, po to - kitų pramoninių prekių parduotuvių pardavėjoms, dar vėliau – maisto prekių parduotuvėms. Subėga savi. Beveik viską išsirenka, dažniausiai ne po vieną, bet po kelias poras. Kas pačiam nereikalinga – parduoda dvigubai. Eiliniams lieka kelios poros arba ne. Tas pats vyko visur.

Pagrindinės maisto prekių parduotuvės buvo dvi - „Žibutė“ ir „Tulpė“. Pastaroji naujesnė, tad ir šiek tiek geresnė. Dar egzistavo vadinamoji „Dvylikta“ (dabar „Čia“), mėsos parduotuvė, dažniausiai tik su galvijų ar kiaulių liekanomis (plaučiais ir pan.), miškų ūkyje esanti, kurioje prekiavo tik duona, batonu, kruopomis ir saldainiais, dar kažkokiais konservais. Taigi pagrindinės - „Žibutė“ ir „Tulpė“. Čia sistema ta pati – atvežė deficitų: konservuotų žirnelių, šprotų, tirpios kavos, majonezo, „Daktariškos“ dešros, vaisių, geresnių gėrimų.... - kviečiami „savi“. Nepriklausantys šiai kastai apie skanumynus, kaip ir apie mėsą, galėdavo tik pasvajoti. Arba pirkti iš vadinamųjų spekuliantų. Ir pirkdavo – o kur dėsies. Nori iškelti vestuvių puotą, bet savo gyvulių neaugini – važiuoji į Tauragę, kur iš „Mėsos kombinato“ darbuotojai atlinguoja ant kūno prisirišę mėsos gabalus, paslėptus po drabužiais, kad prižiūrėtojai nesugautų. Atriša ir parduoda – dar šiltą. Jeigu tą dieną reidas. Jeigu reido nėra, duoda tam pačiam prižiūrėtojui nustatytą sumą – ir pirmyn pro vartus. Visose be išimties gamyklose, fabrikuose ir prekybos įstaigose, taip pat ir kolūkiuose bei tarybiniuose ūkiuose veikė ta pati sistema – pusė sau, pusė valstybei.

Kad nepasimirštų – teko dalyvauti viename eksperimente (neminėsime kokioje maisto prekių parduotuvėje). Pažįstama pardavėja padavė 10 rublių ir paprašė nusipirkti sveriamų tam tikrų maisto produktų – sviesto, sūrio ir dar kažko. Nupirkau, už durų atidaviau produktus ir čekį. Iš pradžių nesupratau – kam tas cirkas. Man buvo paaiškinta, kad ta pardavėja taip tikrinama, ar „neapsukinėja” žmonių. Mat paimti daugiau nei kainuoja, t.y. „apsukti“ privalėjo kiekviena. Mano „tikrintoji” buvo sąžininga, neapgavo, todėl tame kolektyve ilgai nedirbo. Pardavėjas gal ir galima suprasti – reikia šeimas išlaikyti, namus statytis ir dar kiekvieną mėnesį mokėti duoklę savo viršininkams. Išimčių nebūdavo. Mokykloje, kiek teko pastebėti, kai kurie mokytojai, be jokios abejonės ne visi, pardavėjų vaikus taip pat šiek tiek labiau mylėjo nei paprastus. Ne ypač gabūs, bet priklausantys šiai grupei, pernelyg nebuvo skriaudžiami pažymiais. Kaip ir kitos išrinktosios grupės – gydytojų ir vaistininkų vaikai. Gydytojai buvo gerbiami, nes galėjai, turėdamas pažįstamą, pakliūti į geresnę palatą, gauti geresnį gydymą. Vaistininkai irgi buvo „viršūnėje” – juk net paprasčiausiais panaginas buvo žiaurus deficitas. Na, o prekybinės bazės direktorius anuo metu prilygo (arba net pranoko) Komunistų partijos vykdomojo komiteto pirmininkui pagal pagarbos laipsnį... Tokie buvo laikai.

Miesto centre, prie dabartinės „Liukso“ kavinės stūksojo Lenino paminklas. Kaip pasakojo viena draugė, klasiokai jos gimtadienio proga jai paraudavo arba paskindavo gėlių tiesiai nuo jo. Apie tą laikotarpį 1970-1980 m. kalbant būtų galima paminėti ir kitus senesnius ar naujai atsiradusius traukos centrus – „šašlykinę“ ir kavinę „Nemunas“. Su šiomis įstaigomis, kaip vienomis iš populiariausių susibūrimo vietų, susijusi ne viena tiek romantinė, tiek ir kitokio pobūdžio istorija. Verta būtų prisiminti prie kavinės „Nemunas“ tarp miesto jaunimo ir milicijos įvykusį mūšį, vos ne pasibaigusį tragiškai. Ilgiau nei parą trukusi pareigūnų kavinės apgultis, iš miesto pakampių savų ginti traukiantis jaunimas...

Ar gera buvo gyventi tuometiniame Jurbarke? Labai. Nepaisant sovietinių nesąmonių, tai buvo gyvas, judrus, naujas gamyklas statantis miestas. Čia kėlėsi gyventi žmonės, kūrėsi naujos darbo vietos, virė gyvenimas. Dabartinis miestas išgražėjęs savo išore, įkurtos naujos erdvės ir atnaujinti parkai, pėsčiųjų ir dviračių takai traukia ne tik atvykstančius čia pailsėti, bet ir miestelėnus keistis ir keisti požiūrį į miestą – jį labiau vertinti ir mylėti. Jurbarkas, įsikūręs tokioje gražioje vietoje, visada buvo ir liks vienu iš gražiausių ir mieliausių Lietuvos miestų čia gimusiems ir augusiems žmonėms. Mūsų visų pastangomis jis tokiu taps ir miesto svečiams.