PRIE SEREDŽIAUS PER NEMUNĄ NUTIESTAS MEDINIS TILTAS - TIESIAUSIAS KELIAS VOKIEČI

 

Panorus susipažinti su šio miestelio apylinkėmis, istorija bei čia gyvenančiais žmonėmis, nieko nelaukdami sėdome į automobilį ir patraukėme Panemunės plentu. Turėjome ir šios kelionės tikslą – sužinoti kadaise per Nemuną ties Seredžiumi stovėjusio medinio tilto istoriją. Apie šį tiltą šiek tiek jau buvome girdėję, tačiau norėjosi sužinoti daugiau. Visai nesitikėjome, kad Seredžiuje atrasime žmogų, prisimenantį, jog šio medinio tilto čia tikrai būta. Tai vietinis miestelio gyventojas, 82 metus einantis Antanas Barkauskas, gimęs ir užaugęs Seredžiuje. Jis mielai sutiko mums papasakoti tai, ką prisimena. Prisiminimų nebus daug, tačiau norisi, kad jie būtų įamžinti.
1944 m. Seredžiuje vyko gana intensyvūs karo veiksmai. Sovietų ir vokiečių susirėmimų metu sudegė nemažai miestelio namų, o besitraukdami vokiečiai susprogdino ir savo rankomis per Nemuną statytą medinį tiltą. Štai ką apie šį statinį atsimena Antanas. „Tiltą per Nemuną atsimenu labai gerai. Tai buvo apie 1944-1945 metus. Besitraukdami jį pastatė vokiečiai. Savo akimis mačiau. Tai buvo labai tvirtas, „švarcuotų“ keturkampių medžių tiltas – vokiečių šeimoms - vienas tiesiausių kelių, vedančių jų namų link“. Jis taip pat prisimena, kad šis tiltas čia stovėjęs neilgai, du ar tris mėnesius prieš karo pabaigą, na, o artėjant frontui, buvo greitai susprogdintas. „Traukiantis penki ar šeši vokiečiai tiltą užminavo, pasitraukę saugiu atstumu nuo jo, ėmė ir susprogdino. Įvykus sprogimui pamatėme, kad net keliose vietose iškilo didžiausi medžių stulpai“, - pasakojo A. Barkauskas. Dar ir dabar tarp gyventojų pasigirsta kalbų, kad iš kadaise stovėjusio tilto medienos žmonės net namus sugebėjo pasistatyti. Tačiau kiti linkę tvirtinti, kad tai esą tik dar vienas žmonių „išmislas“. Pasak Antano, tiltą susprogdinus, dauguma medienos tikrai Nemunu nuplaukė, kitą plaukiančią žmonės pasigavo, na, o daugumą jos atėjusi rusų valdžia konfiskavo.  
Negalėjome Antano nepaklausti, ar kada kilo noras tuo tiltu kitoje Nemuno pusėje atsidurti. Tačiau jis tik šypteli sakydamas, kad jam iš kitos pusės nieko nereikėję, o ir to didelio noro nebuvę. „Tiltui saugoti netoliese Seredžiaus piliakalnio esančių kalvelių, vietinių gyventojų taip vadinamų Palocėlių, buvo įrengta priešlėktuvinė tilto apsauga. Vokiečiams besitraukiant per tiltą, atskrisdavo rusų naikintuvai ir juos apšaudydavo. Vienas jų netoliese Nemuno buvo pamuštas, o nukrito netoliese Belvederio. Lakūnas žuvo iškart. Dar būdamas vaikas iš to lėktuvo kulkosvaidį išsiėmiau“, - prisimena Antanas. Na, o mūsų pokalbio besiklausančiam Antano sūnui, taip pat Antanui, patiko kadaise tėvuko pasakyti žodžiai: „Kai patraukdavau su tuo kulkosvaidžiu panemunėj į varnas, tai net Kriūkuose žmonės guldavosi“. Kaip sako pats Antanas, - tiek tos tilto istorijos. Tačiau jis dar gerai atsimena ir kitus to meto įvykius.
Pasak Antano, tuo metu lietuviai nelabai kur galėjo gyventi. Miestai žydų buvo užkariauti. Užėjus vokiečiams pastarieji net visas langines užsitraukė. Pradėjo atsirasti ir partizanų. Antanas matydavo, kaip žydai būdavo stumdomi, buožėm daužomi. „Slapstėmės, kad liktumėme gyvi savo namuose. Namus nuo kalno degančiom kulkom vokiečiai apšaudydavo. Šaudydavo ir iš patrankų. Seredžiuje jau mažai kas buvo likę. Kas į miškus, kas kitur išsislapstė. O slapstėmės tol, kol karas praėjo. Mūsų namus taip pat padegė. Tėtis dar su vandeniu tvoras liejo, kad tik mūsų namukas nesudegtų. Mūsų šeima ant kalno bunkerį turėjo išsikasę, visą žemėm apsidengę“, - skaudžius to meto įvykius prisimena Antanas.
A. Barkausko vaikystė prabėgo kartu su žydų vaikais. Kaip jis pats sako, su jais tikrai sutardavo, nors peštynių ir netrūkdavo. Tai juk neišvengiama tarp vaikų. „Net susimušę esam kelis kartus. Žydukai atsivydavo mus link Nemuno, akmenimis laidydavo, mes irgi akmenų prisirenkam ir link Seredžiaus juos vejam. Vadindavom juos „karnavyžiais“, o jie mus „zanavykais“. Kaip sako Antanas, čia taip prasivardžiuodavom vieni su kitais. Žydai Seredžiuje savo limonadinę turėjo, restoraną ir parduotuvių. O maisto pas juos visokio buvo galima įsigyti, net silkių bačkom turėdavo. Antano mama Antosė žydams krosnis kūrendavo, padėdavo šeimininkauti.
Keliaudami į Seredžių tikrai nesitikėjome, kad iš paties Antano sužinosime dar vieną įdomų dalyką, apie kurį jis prasitarė. Paaiškėjo, kad Antanas Barkauskas yra buvusio Seredžiaus seniūno Stasio Barkausko sūnus: „Mano tėtis buvo truputį išsimokslinęs. Žydai jį net Seredžiaus seniūnu buvo paskyrę. Jis viso kaimo mokesčius surinkdavo ir pinigų surinkimo spintą turėjo, net ginklas jam buvo išduotas“.
Apie 1930 m. Kriūkuose prie Nemuno įsikūrė L. Ališausko malūnas ir lentpjūvė, kuri vėliau buvo perorganizuota į pirmąją Lietuvos laivų statyklą. Iki 1962 m. čia buvo statomos dorės, botai, garlaivių prieplaukos ir kt. Šioje laivų statykloje teko ir Antanui padirbėti. „Iš Seredžiaus mes trys draugai dirbom toje statykloje. Mus net „trimis tankistais“ buvo praminę. Iš pradžių dirbome kaip mokiniai, o praėjus kiek laiko - jau kaip tikri darbininkai“, - pasakojo Antanas. Pasak jo, į darbą kiton Nemuno pusėn tekdavo keltu per Nemuną keltis. Plaukdavo apie 30 darbininkų. Šioje laivų statykloje Antanas išdirbo net 25-erius metus. Jo žmona Agota yra kilusi iš Kriūkų. Būtent Kriūkuose šokiuose jie ir susipažino. „Susitikinėjom, 1951 m. išėjau į kariuomenę, o kai grįžau, susituokėm, nusipirkom žemės Seredžiuje ir kartu apsigyvenom“, - pasakojo Antanas.

 

Pokario metais Antano žmona Agota mokėsi Kauno amatų mokykloje. Vėliau jai teko sugrįžti atostogų, kurių metu buvo pakviesta dirbti Seredžiaus ligoninėje. Ten išdirbo net 16 metų. Teko ir pieninėje padirbėti sūrius gaminant. „Dirbau net laiškininke Vilkijoje dar 16 metų. Vėliau - vaikų darželyje virėja“, - sakė Antano žmona Agota. Jos manymu, dabar Seredžiaus miestelis ypatingai ištuštėjęs. „Tuo metu jaunimas visi darbus turėjo, ką buvo baigę, tą ir dirbo, buvo gavę paskyrimus. Prie Dubysos upės jaunimas eilėmis traukdavo, o dabar visai nieko nelikę“, - apgailestavo moteris.
Iki dabar Antanas su žmona gyvena ir tvarkosi savo namuose Seredžiaus miestelyje. Augina gėles, turi nedidelį darželį. Kadaise dvi karves laikė, tačiau suprastėjus sveikatai, teko jų atsisakyti. Antanas ir Agota jau ir auksines vestuves spėjo atšvęsti. Turi du vaikus: sūnų Antaną, kuris šiuo metu gyvena Kaune, ir Gelgaudiškyje gyvenančią dukrą Rimą.
Smagu, kad Antanas sutiko mums trumpai papasakoti ne tik apie kadaise per Nemuną stovėjusį medinį tiltą, bet ir mažą dalelę savo gyvenimo. Kaip sako jis, tiek tų prisiminimų ir telikę...