Prie kafijos puodelio apie lietuvių kalbą, A. Piročkiną, L. Meškaitytę ir Smalininkus

Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras pakvietė visuomenę vasario 25-ąją dalyvauti renginyje, skirtame Kalbos dienai paminėti. Į centro kvietimą atsiliepė ir susirinko grupė Smalininkų miesto gyventojų ir svečių, kurie panoro pagerbti savo gimtąją kalbą ir kraštiečius. Įvyko labai malonus ir prasmingas pokalbis, kelis kartus pavirtęs net į karštas diskusijas.

Vadovaujami kultūros centro kultūrinės veiklos koordinatorės Inesos Kazikaitienės ir vaišinami kraštietės Zitos Sakavičienės išvirta kafija ir iškepta duona su lašinukais, renginio dalyviai turėjo progos apžiūrėti itin vertingą parodą, skirtą žymiam kalbininkui Arnoldui Piročkinui, kuris būtent šią dieną prieš 93 metus gimė čia pat – Pašventyje. Pokalbio metu ne kartą buvo prisimenamas kalbininkas, jo išsaugoti senieji Smalininkų krašto žodžiai, parašytos knygos apie Smalininkus ir Jurbarką. Pasidžiaugta, kad laikraštis „Mūsų laikas“, remdamasis A. Piročkino surinkta informacija, kiekvieną penktadienį skaitytojams papasakoja apie tarpukario metų gyvenimą Jurbarko ir Smalininkų krašte. Na, o kaip tokį vakarą nebūtų kalbama apie lietuvių kalbą. Teko ir paspėlioti, kokią unikalią raidę turi mūsų kalba, kokį žodį dažniausiai vartojame, koks daiktavardis mums pats mieliausias ir taip pat dažniausias vartosenoje. Prisimintos dailyraščio pamokos mokykloje ir pabandyta kaip įmanoma gražiau parašyti vieną ar kitą tekstą apie kalbą, literatūrą, istoriją. Užduotis buvo nelengva, nes juk jau labai retai berašome tušinuku (o ypač parkeriu), pirštai geriau pripratę prie kompiuterio ar telefono klavišų... 

Karšta kafija ir šeimyniška aplinka pamažu didino pokalbio temų skaičių. Prisiminta praėjusio amžiaus I pusės Smalininkų krašto ir pasienio istorija, lietuvių ir vokiečių bendrystė. Taip pat aptarti šių dienų rūpesčiai dėl atminimo išsaugojimo dviejų iškiliausių žmonių – Lidijos Meškaitytės, savo žodžius sudėjusios į dailės darbus, ir Arnoldo Piročkino, kurio žodžiai išlikę kortelėse, laiškuose ir knygose.

Beveik dvi valandos, paskirtos lietuvių kalbai ir Smalininkų kraštui, buvo tikrai viltingos – yra mumyse dar jėgų ir noro saugoti gimtąją lietuvių kalbą, krašto istoriją ir iškilių asmenybių vardus.