Poetės paslaptis saugojo iš Jurbarko kilęs kunigas

Sakoma, kad žmogus gyvas tol, kol jį prisimena. Kaunietės Janinos Ambrozaitienės prašymas surasti iš Jurbarko kilusią Eleną Gustaitę pakėlė užmaršties šydą nuo sovietinių represijų paliestos vienuolės Elenos ir jos brolio kunigo Juozo Gusto gyvenimo istorijos. 2000 metais Bažnyčios paskelbtas kankiniu tragiško likimo profesorius kun. J. Gustas  buvo paskutinis poetės Salomėjos Nėries nuodėmklausys, suteikęs jai priešmirtinį patepimą ir saugojęs legenda tapusį poetės juodąjį sąsiuvinį.

Išsiskyrė rimtumu ir ramybe

Buvusios mokytojos J. Ambrozaitienės pažintis su iš Jurbarko kilusia šeima prasidėjo vaikystėje, kai Saldutiškio, kur ji augo, bažnyčioje klebonavo kun. J. Gustas.

„Kai dar buvau nekokia, atvažiavo jis kalėdodamas, mane šaukė, o aš po lova palindau – pabijojau, juk kunigas, kaime gerbiamas žmogus. Žinot, kokią sarmatą tėvams padariau? Tada tai aš gavau nuo tėvo barti“, – pasakojo Janina. 

Pas dukrą Kaune gyvenanti moteris jaunystėje mokytojavo Ignalinos rajono Grikiapelio septynmetėje mokykloje. Ten susipažino su E. Gustaite, dirbusia pradinių klasių mokytoja.   Elena turėjo dvi sujungtas klases ir taip pat kaip Janina gyveno mokyklos kaimynystėje. Butą ji samdė iš labai jauno, tylaus vaikino, kuriam buvo kaip mama – rūpinosi maistu, švara, kasdiene namų ruoša.

„Iš mūsų būrelio ji išsiskyrė savo ypatingu rimtumu ir ramybe. Buvom jaunos, eidavome į šokius. Mums Elena atrodė irgi tokia pat jauna, bet kompanijos nepalaikydavo – niekada kartu nėjo linksmintis. Tik kai būdavo vakaronės kultūros namuose, dalyvaudavo su visais kartu. Ir moterų ansamblyje dainavo, nes turėjo labai gražų balsą“, – pasakojo J. Ambrozaitienė.

Ji prisiminė, kad per vasaros atostogas Elena važiuodavo atostogauti į Jurbarką, sakydavo, kad lanko seserį, kuri turi du vaikus – dukrą ir sūnų. Pasak Janinos, kritiškesni kolegos šnibždėdavosi, kad Jurbarke gali būti auginami jos pačios vaikai.

„Man Elena tokių abejonių nekeldavo. Nors ji manimi labai pasitikėjo, nieko apie save nepasakodavo. Kartą abi važiavome į tą parapiją, kurioje kunigavo jos brolis – gal dar norėjo pasikalbėti, ko nors paklausti“, – prisiminė J. Ambrozaitienė.

E. Gustaitė neslėpė savo tikėjimo, tačiau kaunietė tvirtina, kad anuomet negalėjo net pagalvoti, kad Elenutė yra vienuolė. Tais laikais tuo nebuvo galima girtis, o ir jokio įtarimo, pasak J. Ambrozaitienės, mokytoja niekam nekeldavo.

Tėvai labiausiai vertino mokslą

E. Gustaitė mirė 1997-aisiais, sulaukusi 86 metų. Tačiau išgirdusi, kad tetos Elenos ieško buvusi kolegė, atsiliepė jurbarkietė Aušra Jurkevičiūtė-Strokova. Pasak jos, buvusi tetos bendradarbė stebėjosi, kad jaunystėje nepastebėjo metų skirtumo – Elena jai atrodė tokia pat jauna, kaip ir jos draugės. O ieškoti jos sumanė tik todėl, kad prisiminė, koks geras ir labai gerbiamas kunigas buvo J. Gustas.

„Iš tiesų mano močiutės sesuo E. Gustaitė gimusi 1912 metais, todėl šių laikų sulaukti negalėjo. Išėjusi į pensiją ji tikrai gyveno Jurbarke, brolio kunigo nupirktame name Petro Cvirkos gatvėje, šalia klebonijos. Mano močiutė Ona Gustaitė-Bosienė, Elenos sesuo, mirė anksti, todėl teta man buvo labai brangi ir artima“, – sakė jurbarkietė.

Elena buvo jauniausia dukra keturis vaikus auginusių Klišių kaime gyvenusių ir dvare dirbusių Kotrinos ir Jono Gustų šeimoje. Kotrina buvo kilusi iš vargingos papelkių gyventojų šeimos, jokio mokslo nebaigusi, todėl dirbo paprastus darbus.

Kotrina ir Jonas Gustai (sėdi) su vaikais Ona, Juozu, Jonu ir Elena. A. Strokovos archyvo nuotraukos.

„Prosenelis buvo raštingas, o tais laikais tokių žmonių buvo nedaug, todėl jis dvare (Vasilčikovo dvaro Klišių palivarke – autorės pastaba) turėjo kažkokias pareigas – gal kokius darbininkus prižiūrėjo. Atsimenu pasakojimus, kad prosenelė buvo daug biednesnė, nelabai tiko jam į poras, bet jis buvo užsispyręs ir vedė ją. Nors proseneliai šiek tiek ūkininkavo, pagrindines pajamas gaudavo iš dvaro“, – pasakojo jurbarkietė.

Gustų šeimoje buvo labai vertinama mokslas, dėl to, nors šeima ir nebuvo turtinga, visi keturi vaikai pabaigė gimnaziją. Jonas tapo miškininku, septyniolikmetis Juozas išvyko mokytis į Italiją: studijavo Manfredini kolegijoje, po to – Turino teologijos institute, 1933 m. baigė Grigaliaus universitetą ir buvo įšventintas kunigu. Apgynęs filosofijos ir filologijos daktaratus, išvyko misionieriumi į Indiją, kur dėstytojavo Delio universiteto Dvasinėje akademijoje. Artimai bendravo su garsiuoju Indijos poetu Rabindranatu Tagore. Į Lietuvą grįžo 1937 metais, tapo Saldutiškio parapijos klebonu, saleziečių noviciato vadovu. Profesoriavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, Vilniaus kunigų seminarijoje dėstė graikų kalbą.

Gustų šeimos moterys: Elena Jurkevičienė, Ona Bosienė, už jos – Elena Gustaitė.

Į Italiją buvo išvykusi ir Elena. „Kunigas buvo gerokai vyresnis už savo seserį Eleną, tad greičiausiai ir patraukė ją tikėjimo pusėn – paskatino tapti vienuole. Aš manau, kad domėdamasi teologija, Elena pagilino savo žinias ir tapo mokytoja“, – pasakojo Aušra.

Į Jurbarką grįžo tik senatvėje

Kad teta buvo kalėjime Vorkutoje, Aušra sakė sužinojusi tik prieš pat atkuriant Lietuvos nepriklausomybę.

„Tai, kad ji keletą metų, kaip manome, gyveno Italijoje vienuolyne, buvo viena iš priežasčių, dėl ko gavo 8 metus sunkiųjų darbų kalėjimo. Kai Elena grįžo iš kalėjimo, Jurbarke jai niekas neleido mokytojauti. Parvažiuoti galėjo, o mokytojauti turėjo važiuoti kur nors toli, į Dievo apleistus kraštus. Toje Ignalinoje ji dirbo iki pat pensijos, ir dar po to, kai jau galėjo nedirbti“, – pasakojo A. Strokova. 

Su teta Elena Aušra buvo labai artimos. „Man ji praktiškai pakeitė močiutę, kurios neteko pažinti. Mylėjo, bet savotiškai: buvo labai ori, griežtoka, visada kontroliavo mano laikyseną – liepdavo pasitempti, išsitiesti. Dažnai lankė kapines, mėgo pasivaikščioti ir mane kartu vesdavosi. Abi apeidavome visą Jurbarką, bet mėgstamiausia jos vieta buvo Dainų slėnis“, – sakė jurbarkietė, tetą prisimenanti kaip visada susikaupusią ir orią asmenybę. Visi, kurie su ja bendravo, jautė, kad yra labai išsilavinusi. Elena bet ko nekalbėdavo ir su bet kuo nebendraudavo, pasak Aušros, jei žmogus netikdavo, pasitraukdavo į šalį.

Elena Gustaitė labai mylėjo savo anūkę Aušrą, kuri ja senatvėje ir rūpinosi.

„Pamenu, teta daug bendravo su a. a. klebonu Mykolu Buožiumi – ne tik religiniais, o ir gyvenimiškais reikalais. Jis pas mus neretai atvykdavo. Kartais pas tetą atvažiuodavo jaunuolių. Dabar man atrodo, kad tai būdavo kunigų seminarijos studentai, su kuriais ji, kaip suprantu,  kalbėdavosi apie J. Gustą, rodė nuotraukas, dalijosi prisiminimais“,  – prisiminė A. Strokova.

Įvykdė paskutinę poetės valią

Įvairių rašytinių šaltinių duomenimis, kun. J. Gustasiki pat suėmimo 1946 m. aktyviai palaikė ryšius su Lietuvos išlaisvinimo tarybos nariais Juozu Kazlausku-Vanagu ir Vytautu Mureika-Tauru.

Vienas labiausiai intriguojančių jo gyvenimo įvykių buvo 1945-ųjų birželį, kai Kauno ligoninėje kun. J. Gustas išklausė priešmirtinę poetės Salomėjos Nėries išpažintį, suteikė jai patepimą ir įvykdė paskutinę valią.

Kartu su kun. J. Gustu Krasnojarske tremtyje buvusi Lietuvos generalinio štabo pulkininko leitenanto, karo lakūno, pogrindžio dalyvio Mykolo Mačioko žmona Juzė Mačiokienė prisiminė, kad J. Gustas Krasnojarske jai pasakojo apie susitikimą su poete.

„Salomėjos Nėries kvietimu, man pavyko nepastebėtam įeiti į Raudonojo Kryžiaus ligoninę Kaune. Atlikusi išpažintį ir susitaikiusi su Dievu, poetė ištraukė iš po pagalvės storoką juodais viršeliais sąsiuvinį ir paprašė įvykdyti jos paskutinį prašymą – paskelbti šį dienoraštį viešai. Ji žinanti, kad Lietuva ją prakeikusi, bet tikinti, kad, perskaitę šį dienoraštį, nuimsią nuo jos prakeikimą. Aš įsidėjau sąsiuvinį į krepšelį ant krūtinės ir išsinešiau namo. Vėliau dienoraštį įdaviau į geras rankas, kad nuvežtų į Oksfordo universitetą. Jūs nepamirškite ir, esant galimybei, pasakykite visiems, kad šis poetės Salomėjos Nėries dienoraštis yra Oksfordo universiteto bibliotekos archyve:“( „Tremtinys“,  1991 m. spalio mėn., Nr. 19 (52)

Sutikęs paimti juodąjį sąsiuvinį, kunigas poetei pasakė: „Ką man kalbėjai ir ką aš išgirdau, težinos Dievas, o kas čia parašyta, išsaugosiu žmonėms.“

Tai ne vienintelis liudijimas apie kun. J. Gusto įvykdytą poetės valią.

Išeivijos laikraščio „Draugas“ 2000-ųjų gruodžio 22 dienos numeryje žurnalistė Ligija Tautkuvienė citavo profesorę Viktoriją Daujotytę: „Salomėjos sąsiuvinį paėmė kunigas Juozas Gustas. Perdavė Leipalingio kunigui Konstantinui Ambrasui, šis nuvežė į JAV. 1965 metais jį perskaičiusi Salomėjos motina sakiusi, kad dabar galinti ramiai numirti. Sąsiuvinis perduotas Oksfordo universiteto bibliotekos archyvui.“

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas profesorius Mindaugas Kvietkauskas, dar 2016 metais, dirbdamas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriumi, spaudoje yra teigęs, jog  S. Nėries bičiulė Jadvyga Laurinavičiūtė, paskutinėmis rašytojos gyvenimo savaitėmis slaugiusi ją Kauno ligoninėje, yra pasakojusi apie juodą sąsiuvinį, kurį S. Nėris norėjo perduoti Jadvygai kaip tam tikrą savo išpažintį tautai. Jadvyga atsisakė priimti tą sąsiuvinį, nes jos pačios šeima buvo persekiojama, todėl nebuvo saugu. Tuomet S. Nėris sąsiuvinį perdavė slapta pakviestam kunigui Juozui Gustui, kuriam atliko paskutinę išpažintį.

M. Kvietkausko duomenimis, sąsiuvinis atsidūrė partizanų rankose. „Iš tolesnių atsiminimų galima spėti, kad J. Gustas vis dėlto sugebėjo tą sąsiuvinį perduoti partizanams. Mat 1948 metais į Vakarų Vokietiją atvykęs Juozas Lukša-Daumantas susitiko su prelatu Mykolu Krupavičiumi ir rašytoja Julija Švabaite-Gyliene. Tiek M. Krupavičius, tiek J. Švabaitė-Gylienė vėliau pasakojo, kad J. Lukša-Daumantas jiems paliudijo, jog partizanai iš tiesų turi S. Nėries perduotą sąsiuvinį.

Žinojo, kad neilgai gyvens

1946 m. vasaros pabaigoje J. Gustas buvo suimtas. Lapkričio 30 d. karo tribunolas jį nuteisė 10 metų kalėjimo. 1948 m. išgabentas į Sverdlovsko Vosturalagą, o 1954 m. ištremtas į Krasnojarsko kraštą.

„Dėdė rėmė partizanus ir buvo įskųstas, nors būnant kunigu, sovietų valdžiai net nereikėjo įskųsti, kad pasodintų į kalėjimą  – ir taip visus, o ypač bažnyčios tarnus, okupantai laikė liaudies priešais. Atbuvo jis tą savo „bausmės“ laiką, ir kai visus po Stalino mirties paleido, paleido ir jį. Grįžęs visus aplankė ir su visais atsisveikino – nebuvo naivus žmogus, žinojo, kad daugiau į Lietuvą negrįš“, – sakė Aušra.

Paskutinis J. Gusto (centre) susitikimas su giminėmis LIetuvoje.

Artimieji kunigą J. Gustą prisimindavo kaip šiltą, paprastą, linksmą žmogų, neturėjusį nė kiek kunigui būdingo oficialumo.

„Trumpam 1956 metais grįžęs į Lietuvą, dėdė kunigas nupirko Elenai Jurbarke namą, manau tam, kad senatvėje turėtų kur gyventi – rūpinosi seserimi, nes žinojo, kad jai bus nelengva. Jam išvykus atgal į Sibirą, netrukus teta Elena gavo žinią, kad brolis kunigas mirė. Žinojom, kad jį nunuodijo“, – sakė jurbarkietė. 

„Iš tikrųjų dėdė kunigas, trumpam grįžęs į Lietuvą iš Sibiro, padarė labai daug gerų darbų. Matyt, jautė, kad jo gyvenimas nebus ilgas“, – svarstė Aušra. Jurbarkietės šeimoje apie močiutės brolį kunigą J. Gustą buvo vengiama kalbėti. Sovietmečiu visi bijojo persekiojimo, nes jau buvo patyrę tremtinio dalią.

Pasirinko būti tarp nuskriaustųjų

Žodžiai, kad kunigas J. Gustas buvo išskirtinis žmogus, ne kartą nuskambėjo jį pažinojusiųjų prisiminimuose. Krasnojarske 1956 metais gimusi kunigo J. Gusto krikšto duktė, Gamtos tyrimo centre dirbanti biologė Regina Vyšniauskienė (Janaudytė) 2021 metais paskelbtuose prisiminimuose rašo, kad tremtyje apie jį būrėsi jauni, be teisės grįžti į Tėvynę iš gulagų paleisti kaliniai.

„Žmonės, kaip mano tėtis, jo geriausias draugas Balys Kavaliauskas, Onutė Žukauskaitė, vėliau Kavaliauskienė, artimai bendravo su kunigu. Jis buvo paprastas bendrauti, malonios veido išraiškos, šiltas, neišdidus. Kiek žinau iš tėtės pasakojimų, artimai su kunigu bendravo ir tuo metu tremtyje buvusi Juzefa Mačiokienė, karininko J. Mačioko, kalėjusio Štuthofo koncentracijos stovykloje, žmona. Šie vyresni žmonės, tinkantys jiems į tėvus, kaip J. Mačiokienė ir kunigas J. Gustas, tremtiniams buvo dideli autoritetai, palaikė jaunimo siekius įsigyti tinkamas specialybes, nesustoti vietoje ir siekti mokslo. Su jais buvo įdomu pasikalbėti. Kunigas J. Gustas sutuokdavo jaunus žmones, laikydavo Mišias tremtinių kukliuose kambarėliuose. Kartu švęsdavo Šv. Velykas ir Šv. Kalėdas. Alicijos Šimanskienės (Liongino sesers) liudijimu, artimesnio žmogaus už mano tėtę profesorius J. Gustas neturėjo“, – rašė R. Vyšniauskienė.

„Apie kunigą J. Gustą tėtis nedaug pasakojo, tačiau jutau, kad jis labai jį gerbė, su ypatinga pagarba prisimindavo. (...) Krasnojarske buvo labai didelė Pavolgio vokiečių bendruomenė. Kaip tėtis minėjo, jis mokėjo daug kalbų, matyt, ir pamaldas jiems laikė, o gal tik bendravo su jais jų gimtąja kalba. Parapijiečių Pavolgio vokiečių prisiminimai apie J. Gustą buvo labai šilti. Pati esu girdėjusi, kaip jie gražiai prisiminė kunigą J. Gustą, daugelį jų buvo sutuokęs, krikštijęs. Tai išgirdau, kai su tėčiu ir savo pusbroliu Romu 1978 metais apsilankėme Krasnojarske. Tėtis norėjo mums parodyti vietas, kur esame gimę“, – rašė savo prisiminimuose R. Vyšniauskienė.

Kun. J. Gustas Sibire tuokė šeimas ir krikštijo vaikus.

1956 m. sugrįžęs į Lietuvą, kun. J. Gustas galėjo pasilikti tėvynėje, bet jis pasirinko būti su likimo nuskriaustaisiais – grįžo į Krasnojarską kraštą, įkūręs lietuvių katalikų parapiją, organizavo Katalikų maldos namų įsteigimą ir lietuvių, lenkų, baltarusių, vokiečių tarpe dirbo sielovados darbą.

Šeimininkė įvykdė KGB nurodymą

Kun. J. Gustas žuvo 1958 m. kovo 14 d., būdamas 52 metų. Jo 115-ųjų gimimo metinių proga jurbarkietės kraštotyrininkės Reginos Kliukienės parengtame straipsnyje cituojama J. Mačiokienė: „Tačiau tik 1959 m., jau grįžusi iš tremties į Kauną, sužinojau kraupią istoriją. Kartą Vaižganto gatvėje sutikau buvusį tremtinį advokatą Zigmą Toliušį (beje, taip pat kraštietį, kilusį iš Miliušių (dabartinės Girdžių sen. – R. K. pastaba). Su ašaromis akyse jis man papasakojo apie liūdną profesoriaus likimą. Šią istoriją, sąžinės graužiama, pasakojusi jam kun. J. Gusto šeimininkės duktė. Profesoriaus šeimininkei Krasnojarske už atlyginimą buvo duotas toks nurodymas: paduodant kavą įberti baltų miltelių. Vieną sekmadienį (1958 m. kovo 14 d. – R. K. pastaba) profesorius, atlaikęs Šv. Mišias, atsigulė kaip paprastai pailsėti, nes 18 val. reikėjo vėl eiti laikyti pamaldas. Maldininkai nustebo, kad toks punktualus žmogus neatėjo žadėtu laiku. Išlaužę duris, rado kambario viduryje ant grindų paplūdusį kraujuose, mirusį profesorių. Šeimininkei toptelėjusi mintis, kad čia yra ir jos kaltė. Nunešusi likusius miltelius ištirti laboratorijai sužinojo, kad tai buvę lėto veikimo, tirštinantys kraują, milteliai. Šeimininkė išprotėjusi.“ (baltrunas.lt)

LGGRTC parengto leidinio „Lietuvos gyventojų genocidas“ II tomo (1944–1947) pirmos knygos (A–J); p. 569 įraše nurodyta: kun. Juozas Gustas nužudytas. 2000 m. bažnyčia kun. Juozą Gustą paskelbė kankiniu.

Žurnalo „ Jurbarko laikas“ leidybą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Skirta 22 800 Eur