Po Jurbarko grindiniu slypi priešistorinis pasaulis

 „Po kasdieniu grindiniu, kuriuo vaikštome šiandien, glūdi nepažeistas priešistorinis pasaulis. Šie radiniai atskleidžia seniausią Jurbarko praeities etapą ir patvirtina, kad miestas stovi unikalioje, tūkstantmečius žmones traukiančioje vietoje“, – sako archeologė Evelina Mačiokaitė, „Mūsų laikui“ papasakojusi apie radinius ir atradimus praėjusiais metais Kranto gatvėje Jurbarke. Po XVIII–XX a. pradžios turgaus aikštės grindiniu slypėjo akmens amžiaus radimvietė su daugiau nei 600 radinių.

Žvalgomuosius archeologinius tyrimus Jurbarke teko atlikti, nes Kranto gatvėje buvo suplanuota nutiesti nauja elektros trasa, kurios darbų vieta patenka į saugomas Jurbarko senojo miesto vietos ir Jurbarko miesto istorinio centro teritorijas.

Svarbus atradimas

„Archeologinių radinių gylis yra labai individualus, intensyviai urbanizuotose teritorijose, tokiose kaip miestų senamiesčiai, dažniausiai pasitaiko, kad vertingi kultūriniai sluoksniai yra suardyti vėlesnių statybų, tiesiamų komunikacijų ar kitos intensyvios veiklos“, – teigė E. Mačiokaitė, pastebėjusi, kad šiuo atveju Jurbarke situacija unikali: XVIII–XX a. turgavietės sluoksniai čia fiksuoti jau 0,35–1,05 m gylyje, o vos giliau, vidutiniškai 0,9–1,2 m gylyje, pasiektas akmens amžiaus horizontas. „Chronologiškai mus skiria tūkstantmečiai, tačiau fizinis atstumas iki šio sluoksnio yra stebėtinai mažas. Tai, kad tokio senumo horizontas išliko po miesto turgaviete, yra sėkmingas sutapimas“, – pastebi archeologė. Pasak jos, pats akmens amžiaus radinių faktas Jurbarke nenustebino: dar 2011 m., vos už 200 metrų nuo tirtos zonos, Kauno gatvės fontano vietoje, buvo aptiktos ankstyvuoju mezolitu datuotos titnago skaldymo vietos liekanos. Visgi du dalykai pranoko lūkesčius – tai itin geras ir vientisas sluoksnio išlikimo laipsnis pačiame miesto centre bei radinių gausa, liudijanti apie intensyvią priešistorinę veiklą šioje vietoje.

„Pabrėžtina tai, kad tyrimų vieta yra pačiame senamiestyje, kur per šimtmečius vykusi įvairi veikla dažniausiai pažeidžia giliau esančius sluoksnius. Mūsų tyrimų naujiena – konstatuotas labai geras priešistorinio sluoksnio išlikimas. Tai, kad po XVIII–XX a. miesto turgaviete glūdi menkai pažeistas ~10–11 tūkst. metų senumo horizontas, yra didelis mokslinis atradimas, leidžiantis tiksliau rekonstruoti akmens amžiaus kraštovaizdį“, – teigė archeologė.

Akmens amžiaus dirbtuvės

Didžiąją dalį radinių sudaro skaldymo proceso atliekos – nuoskalos ir skeltės (623 vnt., iš jų 19 pagamintos iš opokos – kreidinės kilmės alternatyvios žaliavos titnagui). Tarp jų identifikuoti 10 baigtų titnaginių dirbinių: lancetinis antgalis, du rėžtukai, trys gremžtukai bei du skaldytiniai ir jų dalys. Atskirai paminėtini du smiltainio rieduliukai-muštukai – tai įrankiai, kuriais priešistoriniai meistrai skaldė titnagą, savotiški „plaktukai“. Pati kolekcijos sudėtis – didelė nuoskalų ir skelčių persvara prieš nedidelį baigtų įrankių skaičių, kartu su pačiais skaldymo įrankiais (muštukais), pasak archeologės, yra titnago apdirbimo vietos požymis, kurioje gaminti ruošiniai galėjo būti išnešami naudoti į kitas vietas.

Remdamasis aptiktu lancetiniu antgaliu ir specifine titnago apdirbimo technologija, akmens amžiaus specialistas dr. Tomas Rimkus (Klaipėdos universitetas) radinių kompleksą preliminariai datuoja paleolito pabaiga–mezolito pradžia. Tuo metu gyvenę žmonės buvo judrios medžiotojų bendruomenės, jų gyvenimo būdas diktavo sezoninį vietų pasirinkimą. Ši radimvietė vienu metu galėjo veikti ir kaip įrankių dirbtuvė, ir kaip platesnės sezoninės stovyklavietės dalis, kurioje titnago dirbiniai buvo gaminami prie būsimo medžioklės taikinio. Nors kol kas ištirta tik nedidelė radimvietės dalis, radinių visuma patvirtina, kad ši Nemuno terasa buvo strategiškai paranki vieta priešistorinėms bendruomenėms: aukštumos saugojo nuo upės potvynių, o pati upė tarnavo ir kaip susisiekimo kelias, ir kaip žvejybos vieta, ir kaip žvėrių migracijos koridorius, t. y. medžioklės taikinys.

Pagrindinė žaliava

Pasak archeologės, titnagas akmens amžiuje buvo pagrindinė technologinė žaliava, atstojusi mums dabar įprastą metalą, plastiką. Kadangi organinės medžiagos (medis, oda, kaulas) per tūkstantmečius sunyksta, titnagas dažnai išlieka kaip vienintelis tiesioginis įrodymas apie ankstyviausias bendruomenes. Pagal tai, kaip titnagas buvo skaldomas ir kokie įrankiai gaminami, mokslininkai gali nustatyti ne tik radinių amžių, bet ir suprasti tuometinių žmonių migracijos kelius, medžioklės būdus bei technologinį išsivystymą. Tai leidžia rekonstruoti tuos istorijos etapus, apie kuriuos nėra išlikę jokių rašytinių šaltinių.

Radimvietėje rastos ne tik akmens įrankiai ar jų dalys, bet ir augalų liekanos. Pasiteiravome, kuo jos svarbios. „Pagal šiuo metu turimus mokslinius duomenis, akmens amžiuje mūsų teritorijoje kultūrinių augalų dar nebuvo, todėl radus kultūrinių augalų (sėjamojo rugio, galimai javo) bei laukų ir pasėlių piktžolių (daržinio lipiko) liekanas į akmens amžiaus sluoksnį įgilintos duobės užpilde, tapo akivaizdu, kad ši duobė į senąjį horizontą įsiterpė gerokai vėliau. Tai patvirtino ir laboratorinis AMS 14C tyrimas, parodęs, kad lipiko sėkla datuojama XV a. pabaiga–XVII a. viduriu“, – paaiškino archeologė.

Pasak jos, šis radinys ypač svarbus dėl to, kad kituose keturiuose archeobotaniniuose mėginiuose iš akmens amžiaus horizonto suanglėjusių augalų liekanų iš viso nepavyko aptikti – per tūkstantmečius organinė medžiaga paprastai sunyksta. Todėl ši duobė tapo esminiu įrankiu, padėjusiu tiksliau atriboti priešistorę nuo vėlesnių epochų veiklos.

„Kartu šis radinys dar kartą įrodo vietos apgyvendinimo nenutrūkstamumą ir faktą, kad ši Nemuno terasa įvairiais laikotarpiais traukė bendruomenes – nuo pirmųjų poledynmečio medžiotojų iki istorinių laikų žemdirbių. Nors šios augalų liekanos yra gerokai vėlyvesnės už patį akmens amžiaus horizontą, jos padeda suprasti, kaip per tūkstantmečius keitėsi gyvenimas šioje Jurbarko vietoje“, – sakė ji.

Keičia suvokimą

Dabartiniams jurbarkiečiams, anot E. Mačiokaitės, šie radiniai yra įrodymas, kad jų gyvenama vieta turi itin gilias šaknis. Tai keičia suvokimą apie miesto istoriją – Jurbarkas nėra tik viduramžiais išaugusi prekybinė gyvenvietė ar vėlyvesnių amžių miestas. Tyrimai atskleidžia, kad ši Nemuno terasa buvo strategiškai paranki ir traukė žmones dar poledynmečio laikotarpiu, pačiame Lietuvos apgyvendinimo pradžios etape. „Mūsų tyrimai patvirtino, kad akmens amžiaus radimvietė prie Kauno gatvės fontano (tyrinėta 2011 m.) nėra izoliuotas reiškinys. Tai, kad už 200 metrų aptikome dar vieną priešistorinės epochos paminklą, rodo, jog ši Nemuno terasa buvo gausiai ir periodiškai lankoma ir apgyvendinta“, – pastebėjo archeologė.

Be šių objektų, viršutinėje akmens amžiaus sluoksnio dalyje aptikti ir keletas vėlesnių laikų pėdsakų: lipdytos bei apžiestos keramikos šukės ir vario lydinio plokštelės fragmentas, kurie preliminariai gali būti siejami su geležies amžiumi ir / ar viduramžiais. „Aptikome dvi duobes, kurios įrengtos į šį senovinį sluoksnį gerokai vėliau – XV a. pabaigoje–XVII a. viduryje. Visa tai rodo, kad Jurbarko senamiestis yra daugiasluoksnis paveldo objektas. Po kasdieniu grindiniu, kuriuo vaikštome šiandien, glūdi nepažeistas priešistorinis pasaulis. Šie radiniai atskleidžia seniausią Jurbarko praeities etapą ir patvirtina, kad miestas stovi unikalioje, tūkstantmečius žmones traukiančioje vietoje“, – Kalbėjo E. Mačiokaitė.

Iškeliavo į Vilnių

Tyrimų metu surinkti radiniai buvo perduoti Lietuvos nacionaliniam muziejui Vilniuje. Pasak archeologės, tai nėra visiškai įprasta praktika, nes paprastai archeologinę medžiagą stengiamasi palikti artimiausiems regioniniams muziejams, tačiau toks sprendimas priimtas siekiant užtikrinti geriausias radinių išsaugojimo ir tyrimų sąlygas. Nacionalinis muziejus yra sukaupęs didžiausią ir svarbiausią akmens amžiaus kolekciją šalyje, tad Jurbarko radinių rinkinys papildys nacionalinį priešistorės archyvą ir bus prieinamas specialistams tolimesniems tyrimams.

Kaip aiškina E. Mačiokaitė, muziejus savo fonduose saugo daugybę eksponatų, todėl ne visi jie iškart patenka į nuolatines ekspozicijas. Dažniausiai tokie radiniai pirmiausia tampa prieinami mokslininkams tolimesnėms studijoms arba įtraukiami į specifines temines parodas, skirtas akmens amžiui ar šalies regionų istorijai.

„Nors radiniai nuo šiol bus Vilniuje, jie tikrai galėtų laikinai atkeliauti į Jurbarko krašto muziejų. Mano nuomone, tai būtų labai prasminga – vietos bendruomenei tai leistų tiesiogiai prisiliesti prie savo krašto priešistorės ir iš arti pastudijuoti seniausius Jurbarko technologijų bei gyventojų pėdsakus. Tačiau toks radinių sugrįžimas jau yra Jurbarko krašto muziejaus iniciatyvos ir derybų su nacionaliniu muziejumi klausimas“, – sakė archeologė.