Per šimtą perskaitytų nužudytų Jurbarko žydų vardų - iš naujo sąrašo

Skaičiai, už kurių slepiasi Jurbarko žydų šeimų tragedijos. Abramovič Zuzė. Vyras krovikas. Abramovič Zlate. Žmona namų šeimininkė. Abramovič David. Sūnus krovikas. Abramovič Berl. Sūnus krovikas. Abramovič Šimon. Sūnus policininkas. Abramovič Izrael. Sūnus dainininkas. Abramovič Sara. Duktė siuvėja. Abramovič Nehana. Dukra siuvėja. Bas Šolem. Vyras laikrodininkas. Bas Rocha. Žmona namų šeimininkė... Visi jie – gausios Jurbarko žydų bendruomenės nariai, kurių gyvenimas baigėsi tragiškai. Šie ir dar apie šimtą (iš 1222) ištisomis šeimomis: nuo šeimos galvos iki kūdikio iššžudytų Jurbarko žydų vardai, pavardės bei jų profesijos garsiai ištarti praėjusio penktradienio vidurdienį Jurbarko žydų kapinėse.

Nužudytų Jurbarko žydų vardus skaitė (po kelių šeimų atstovus) per 12 įvairiausių profesijų ir sričių atstovų, tarp kurių – ir muziejininkės, ir bibliotekininkės, ir savivaldybės administracijos atstovai, ir kultūros centro darbuotojai. Taip prisiminti žydų genocido aukas rugsėjo 23-iąją į Jurbarko žydų kapines surinko menka grupelė jurbarkiečių - dauguma patys šio renginio organizatoriai.

Renginio vedėjas Gintaras Zareckas susirinkusiems priminė, Europoje Antrojo pasaulinio karo metais nužudyta per 6 mln žydų, iš kurių 1,5 mln vaikai. Lietuvoje iš prieš Antrąjį pasaulinį karą gyvenusių per 200 tūkst. žydų buvo nužudyta apie 90 proc. Jurbarko rajone iš prieš karą gyvenusių apie 1300 žydų nužudyti 1222. „Tai tik skaičiai. Už kiekvieno slepiasi žmogus. Kiekvienas ištartas vardas neleidžia mums būti abejingais ir manipuliuoti tik matematinėmis sąvokomis“, - sakė kultūrinių renginių organizatorius.

Žuvusiems atminti - akmenukai

Kiek nužudytų vardų perskaitė, tiek akmenukų paliko buvusios tranšėjos, kurioje ir buvo nužudyti bei užkasti žydai. Pasak vienos iš šio renginio organizatorių, muziejininkės Adelijos Meizeraitienės, žydų tradicijoje akmuo yra gyvybės simbolis ir kad pagal žydišką tradiciją visame pasaulyje pagerbiant mirusius (žuvusius ar mirusius sava mirtimi) atnešama ne gėlių, o po akmenį. Kartais su įrašytu mirusiojo vardu, kartais be jo. „Tai yra amžinesnė atmintis, nei gėlė, medis ar žvakė“, - sakė renginio vietoje pakalbinta muziejininkė.

Nužudytųjų vardai buvo skaitomi pirmą kartą praėjusiais metais, bet šį kartą jie buvo skaitomi iš kur kas tikslesnio sąrašo. Anot A.Meizeraitienės, jei praėjusiais metais sudarė nužudytų žydų sąrašą remdamiesi gyvų jurbarkiečių prisiminimais, šiais metais rėmėsi moksliniu darbu.

Visą straipsnį rasite "Mūsų laikas" laikraštyje.