Paskui tarsi šuniukas sekioja vėžlys

Negalime nepapasakoti apie augintinį, netikėtai sutiktą viename iš Jurbarko Naujamiesčio daugiabučių, kolegės Violetos namuose. Atvykome jos pasveikinti su gimtadieniu, tačiau dėmesiu solenizantei teko dalintis su savo augintiniais – šuniuku Pūkiu ir ypač vėžliu, kuris šiuose namuose gyvena jau devynerius metus.

Vėžlys namuose jaučiasi kaip tikras šeimininkas – kol mes sėdėjome prie stalo, jis sau ramiai, niekieno netrukdomas ropinėjo po visą kambarį. Kitas Violetos augintinis pekinukas Pūkis, jau senelis, balandžio mėnesį švęsiantis 15 metų, į vėžlį nekreipė dėmesio. Tiesa, pradžioje, tik vėžliui atsikrausčius į namus, buvo kitaip. Violeta linksmai prisimena, kad tada šuniukui labai knietėjo vėžliuką kibinti, nes šis taip įdomiai į šarvus įtraukdavo galvytę ir uodegytę. Bet laikui bėgant abu priprato ir dabar vienas į kitą dėmesio nebekreipia.

Atpažįsta šeimininkę

Violeta šypsosi, kad vėžlys kaip šuniukas paskui ją sekioja ir savo šeimininkę puikiausiai pažįsta, nes galvą iš po kiauto iškišęs leidžia barzdą kasyti. O štai svečiui priėjus ir vėžlio koją palietus, ir kojos, ir galva tuoj pat į šarvus sulenda.

Kaip paaiškėjo, Violeta tokio egzotiško gyvūno auginti neplanavo. Tiesiog jos sūnus Velykų proga vėžliuką padovanojo savo krikšto dukrai, o po kurio laiko mergaitė su šeima išvyko gyventi į užsienį. Taip vėžlys, tada dar vėžliukas, atsidūrė Violetos namuose. Prisimena, koks jis tada buvo mažulytis, tarsi blyniukas, o per tuos metus išaugo į vėžlį, sveriantį (čia pat pasvėrė) 2,5 kg!

Žuvies mėgėjas

Violeta iš karto, tarsi atsiprašydama, paaiškina, kad augina vėžlį kaip išmano, specialios literatūros neskaito. Atrodo, kad jai visai gerai sekasi. Maitina vėžlį krevetėmis, jautiena, sliekų iš sodo parveža. Gauna jis ir šviežios žuvies – aukšlių ar raudžių, kurias Violetos vyras sužvejoja Mituvoje. Perka jam ir parduotuvėje žalios žuvies (be jokių prieskonių).

Vėžlys turi ir savo namus – yra specialiai jam pastatytas akvariumas su vandeniu. Jame ir maitinasi. Violeta patikina, kad iš rankų vėžliui maisto neduoda. Kodėl? Iki šiol atsimena, kaip stipriai įsikibo į pirštą aštriais tarsi adatėlės dantukais, kai bandė dar mažą iš rankų pamaitinti. Tokios klaidos daugiau nebedaro.

Vėžlio dienos maisto norma – dvi trys krevetės. Bet toks apetitas tik vasarą, pasak Violetos, ėdamuoju laiku, kai roplys nori maitintis. Žiemą jam reikia kur kas mažiau maisto.

Mėgaujasi saulės voniomis

Jei žiemą vėžlys ropinėja po kambarius, vasarą dažniausiai laiką leidžia balkone – šildosi saulėkaitoje. Violeta pasirūpina, kad augintiniui nebūtų per karšta ir kad galėtų atsigaivinti vandens pripiltame inde, tam tinka paprasčiausia orkaitės skarda. Sako, smagu žiūrėti, kaip jis galvą iškėlęs per langą dairosi.

Tiesa kol kas vėžlys neturi vardo. Labiausiai, ko gero, todėl, kad iki šiol jo šeimininkei nepavyko išsiaiškinti, kokios lyties yra jos mielas augintinis.

Panašu, kad tokie augintiniai Jurbarke nėra retenybė. Augina vėžlį ir Violetos kaimynai, tad yra su kuo vėžlių auginimo džiaugsmais ir rūpesčiais pasidalinti.