Paskaita apie krašto istoriją – 33 metrų aukštyje

Įsivaizduokite, kad jūs pakviesti pasivaikščioti beveik 600 m ilgio taku, kurį įveikiate... per maždaug 1,5 valandos. O jei dar pridurtume, kad visa ši pasivaikščiojimui skirta trasa yra maždaug 33 metrų aukštyje ir ne bet kur, o po geležinkelio bėgiais, kuriais rieda traukiniai? Į tokią ekskursiją „Mūsų laiko“ komanda išsiruošė „juodąjį“ penktadienį, rugsėjo 13-ąją. Panorome išbandyti kaimynystėje, Raseinių rajone, lankytojams ne taip seniai atvertą objektą – ilgiausią ir aukščiausią Lietuvoje Lyduvėnų geležinkelio tiltą.

Iš karto pasakysime, kad ekskursija buvo įspūdinga: ne tik pasivaikščiojome, Dubysos slėnio ir upės vaizdais pasigėrėjome, bet ir daug apie gamtą bei istoriją sužinojome. Mus pasitikusi ir išlydėjusi Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos darbuotoja, ekskursijos vadovė Renata Tarbūnienė papasakojo ir apie kraštovaizdį, ir apie tilto bei šio krašto istoriją, ir legendomis bei padavimais pasidalijo. Prisipažinsime, nėra paprasta klausyti pasakojimo, jei kamuoja  aukščio baimė – gerai, kad viską galima įsirašyti ir jau vėliau saugiai namuose perklausyti. Labai bijantiems aukščio būtų sudėtinga tą 599 metrų atkarpą įveikti – tiltas ažūrinis, o po kojomis (labai toli) matosi žemė ir siaurutė Dubysos juostelė. Vis dėlto šis pasivaikščiojimas visiškai saugus – tiltas tvirtas, o abipus tako įrengti aukšti ir tvirti turėklai.

Lankytojai patikimi

Pasirodo, jei galime šiuo tiltu pasivaikščioti, esame patikimi savo šalies piliečiai. Mat Lyduvėnų geležinkelio tiltas – strateginės reikšmės objektas ir akylai saugomas: aptvertas keliomis eilėmis tvorų, stebimas galingomis vaizdo kameromis, o joks pašalietis į jį nepateks. Perkant bilietą iš anksto (10 Eur asmeniui), kiekvienas patikrinamas ir  nusprendžiama leisti jam užlipti ant šio tilto, ar ne.  Pasirodo, visas „Mūsų laiko“ kolektyvas (ir dar keli asmenys) patikrinimą sėkmingai praėjo, tad kiekvienas gavome po šalmą, šviesą atspindinčią liemenę, o pro vartus į teritoriją, patikrinęs dokumentus, mus įleido apsaugos darbuotojas.

Pasiūliusi apsaugos darbuotojui parodytus asmens dokumentus paslėpti kuo giliau, jei nenorime jų netekti (taip yra atsitikę, kai rankoje nešamą dokumentą išplėšė ir į tolį nunešė vėjas), gidė Renata kiek makabriškai primena, kad ryškios, šviesą atspindinčios liemenės skirtos pastebėti nelaimingų atsitikimų aukas. Šalmas, pasirodo, irgi ne dėl grožio, o dėl saugumo – traukiniui važiuojant (šis rieda aukščiau, 42 metrų aukštyje) gali nukristi kokios atitrūkusios detalės ar bėgiuose įstrigę akmenukai. Traukinį išgirdus, o jis artėdamas prie tilto duoda signalą, patariama kuo greičiau pasislėpti po specialiu stogeliu, kurių trasoje įrengtas ne vienas. Per parą šiuo tiltu geležinkelio trasa Radviliškis–Tauragė–Pagėgiai pravažiuoja kokie 5 krovininiai traukiniai, dažniausiai naktį. Ekskursijos vadovė pastebi, kad jei traukinys važiuotų, garsas būtų toks, kad susikalbėti nepavyktų. Gaila (o gal ir ne), nė vienas traukinys tąkart nepravažiavo, tad negalėjome nei dundesio pasiklausyti, nei tilto siūbavimo pajusti, nes, pasirodo, važiuojant ilgam traukiniui ir esant stipriam vėjui, tiltas gali svyruoti į šalis iki 17 cm.

Daugiau skaitykite penktadienio, rugsėjo 20-osios, laikraščio „Mūsų laikas“ numeryje arba užsiprenumeravę elektroninę laikraščio versiją.