Pašilių piliakalnis tebeslepia savo istoriją

Nemažos istorikų gretos ne tik Lietuvos, bet ir aplinkinių kraštų archyvuose jie studijuoja metraščius, pačių seniausių laikų dokumentus, kiekvieną istorinį faktą bando patikrinti, nustatyti jo tikrumą ir juos lokalizuoti. Būriai archeologų kiekvieną vasarą daugelyje Lietuvos istorinių vietų atlieka kasinėjimus, aiškinasi, kas glūdi kultūriniuose žemės sluoksniuose. Deja, daug kas  vis dar nežinoma ir nenuspėjama.

Pašilių piliakalnis padubysiuose irgi tebedunkso su visomis savo paslaptimis – istorikų neišstudijuotas, archeologų mažai tekasinėtas. Beje, jis vis viena yra įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą. Taip pat jis yra įtrauktas į Seredžiaus krašto lankytinų vietų sąrašą.

Aplankykime ir mes šį piliakalnį. Tačiau jį pasiekti ne taip jau paprastą – jo link važiuojant tenka mašinos vairą nesyk pasukti tai į dešinę, tai į kairę. Pašilių piliakalnis yra nuo Seredžiaus į šiaurę už 7 km, prie Dubysos slėnio.

Iš Seredžiaus išvažiuojame keliu Butkiškės link. Virkūnų kaime pasukame į dešinę – į rytus, į Pašilių kaimą. Čia prieš sodybą pasukame į kairę šiaurės kryptimi. Pavažiavus laikantis dešinės, prieš sodybą–vasarnamį turime pasukti į kairę – į šiaurės rytus. Nuo Virkūnų sankryžos tenka važiuoti apie 2 km. Piliakalnis yra Dubysos slėnio viršuje, apie 50 m į dešinę, į rytus nuo kelio, prieš jam pradedant leistis į slėnį.

Patį piliakalnį išvystame apaugusį spygliuočiais medžiais. Rytinėje jo papėdėje 0,5 ha plote yra nedidelė gyvenvietė. Piliakalnis apardytas ir greta jo ariant, ir pylime kasant duobes. Stovi ir paminklinė lenta, kad jis saugomas valstybės, kad datuojamas pirmo tūkstantmečio viduriu – XIII amžiumi.

Pašilių piliakalnis yra įrengtas Dubysos dešiniajame krante esančio kyšulio gale prie Margupio ir Kriaušupio upelių santakos. Jo aikštelė keturkampio formos, pailga rytų – vakarų kryptimi. Ji – 60 x 16 m dydžio, ties viduriu šiek tiek iškilesnė. Aikštelės vakariniame gale matosi supiltas 16 m ilgio, 3,5 m aukščio ir 15 m pločio pylimas, kurio 4 m aukščio išorinis šlaitas leidžiasi į užslinkusį 25 m ilgio griovį, skiriantį piliakalnį nuo gretimos aukštumos. Piliakalnio šlaitai statūs – jie 20 m aukščio.
Iš šiaurės piliakalnį juosia Margupis, iš rytų ir pietryčių – Kriaušupis. Iš pietvakarių prieina gretima aukštuma.

Pagal senų vietinių žmonių pasakojimus, tarpukario metais piliakalnio savininkas kasinėjo piliakalnio pylimą ir rado kai kurių senienų. Dar ir dabar pastebimos kelių duobių žymės. Rytinėje piliakalnio dalyje pastebimi buvusių apkasų pėdsakai.

1967 m. Pašilių piliakalnį žvalgė Lietuvos istorijos instituto vyresnis mokslinis bendradarbis Adolfas Tautavičius. Pylime iškastose duobėse buvo užtikta degintų molių, anglių ir kt. 1972 m. piliakalnis buvo kartografuotas, o 1990 m. nustatyta jo teritorija. Tuo pačiu buvo pripažinta, kad Pašilių piliakalnis turi kultūrinę archeologinę vertę.

Už 100 m į šiaurės vakarus nuo Dubysos dešiniojo kranto ir už 400 m į pietus nuo minėto piliakalnio yra pagarsėjęs vadinamas Pašilių šaltinis. Spėjama, kad piliakalnis buvo įrengtas tame Dubysos kranto kyšulyje, o ne kuriame nors kitame  todėl, kad netoliese buvo šis neužšąlantis šaltinis, teikiąs labai švarų, galbūt net gydomųjų savybių turintį vandenį.

Pašilių šaltiniu domėjosi archeologas, humanitarinių mokslų daktaras, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis Vykintas Vaitkevičius ir jį aprašė savo studijoje „Senosios šventvietės prie Dubysos“.

Dabartiniu metu čia tyvuliuoja apie 3 m skersmens ežeriukas – akis – akivaras, kuris nuolat maitinamas versmės šiaurės vakariniame jo pakraštyje. Vanduo iš šaltinio nuteka į pietryčius – į Dubysą.

Pirmosios žinios apie šią vietą buvo užfiksuotos Lietuvos žemės vardyno anketose ir sinchroniškai skelbtos tarpukario įvairioje periodikoje. „Lietuvos ūkininko“ laikraščio 1936 m. spalio 8 d. Nr. 41 buvo išspausdintas J. Androvaikio straipsnis „Niekuomet neužšąlantis ežeras“. Jis buvo perpasakotas „Kauno dienos“ laikraščio 1998 m. spalio 12 d. numeryje A.Vaičiaus straipsnyje „Čekiškei – 400.“

Senieji pašaliečiai prisimena, kad kadaise šis ežeras buvo daug didesnis. Pastaraisiais dešimtmečiais jis pastebimai mažėja, kartu keičia savo išvaizdą – vis labiau užželia, užslenka.

Šaltinis–ežeras yra gana įdomus tuo, kad jis niekuomet neužšąla. Šaltomis žiemomis jis, nors ir pasidengia storoko ledo sluoksniu, tačiau visą laiką garuoja. Prie jo priėjus arti, vidury matyti 9  apie kumščio didumo skylės, iš kurių į viršų smarkiai veržiasi vanduo ir paskui savo pasidarytu upeliuku nusruvena į Dubysą.

Pasakojama, kad kolūkių laikais sykį „Nemuno“ kolūkio kombainininkai juokaudami pririšo prie virvės svarmenį ir įleido gilyn į šį ežeriuką. Deja, virvė pasibaigė, o dugno taip ir nepasiekė.

Pašilių šaltinį vietos žmonės yra apipynę įvairiais pasakojimais, padavimais. Moterys, ypač senesnės, jį laiko stebuklingu ir jo vandeniu gydosi įvairias ligas.

Keleriopai pasakojamas padavimas, kad čia senovėje stovėjusi žydo Elkaus karčiama. Girdi, Elkus buvęs labai suktas, žiaurus žmogus. Vieną naktį karčiama su Elkum ėmė ir nugrimzdo, paskui toje vietoje dar ilgai vanduo išplaudavęs butelių kamščius...

Dar pasakojama, kad čia naktimis atsilankydavo deivės, kurios skalbdavo savo drabužius, pačios maudydavosi, pliuškendavosi...

Taigi dunkso Pašilių piliakalnis, slepiąs savo ilgaamžę istoriją, prie jo sruvena Pašilių šaltinis, irgi slepiąs savo neištirtas gelmes.

Naudota literatūra:  

„Seredžius“, „Versmės“ leidykla, Vilnius, 2003 m.
V. Vaitkevičius „Senosios Lietuvos šventvietės“, Vilnius, 1998 m.
„Liaudies kultūra“, 2001 m. Nr. 2.
„Lietuvos archeologijos atlasas“, Vilnius, 1975 m.
„Lietuvos kultūros paminklų sąvadas“, Vilnius, 1973 m.

„Lietuvos ūkininkas“, 1936 m. spalio 8 d.